Amerika myli boksą

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Matyt, ir patiems amerikiečiams nusibodo nuglaistyta Holivudo Amerika – dažniausiai didmiestinė, su paveiksliukiniais interjerais, kostiumais, greitkeliais, kuriama pagal kiek sukeistus, bet iš tiesų tuos pačius socialistinio realizmo metodus. Gyvos, tikresnės Amerikos vis dažniau ieškoma provincijoje. Filmo „Kovotojas“ („The Fighter“, JAV, 2010) veiksmo vieta – beveidis industrinis miestelis Louelis (pasirodo, ne toks ir beveidis, nes čia gimė Kerouacas), ir iš tiesų jau pirmieji kadrai su nykia gatvele bėgančiu sportininku išsyk pagerina banalų nuvalkiotą filmo pavadinimą ir primena kažką seniai kine matyta…

Iš vieno namo pro langą į kiemą, turbūt nuo vaikystės įprastu keliu, ant nuolat čia išmetamo šlamšto iššoka vienas iš herojų, boksininkas. Jis sprunka nuo šeimos valdytojos mamytės, kuri ne tik pagimdė daug vaikų, bet dar ir du iš jų palydi į ringą ir įkvepia kovoms. Tipiškos amerikietiškos šeimos motina, budelis ir auka, įsikalusi viena – jos vaikas šioje šalyje turi pasiekti sėkmę. Geriausia scena įvyksta automobilyje, kai pro ašaras ir sukąstus iš pykčio dantis neišsprūsta nė žodis, bet staiga sutartinai užtraukus dainelę tampa aišku, kad mama ir netikėlis sūnus vienas kitą dievina. Muzikos filme ir šiaip daug, klasikinis rokas tinka prie bokso.

Kadras iš filmo "Kovotojas"

„Kovotojas“ – biografinė drama apie boksininką Micky Wardą, pravarde Airis, dar gyvą ir, matyt, daugelio amerikiečių gerai atsimenamą, nes jis karaliavo ringe ne taip seniai, dešimtajame dešimtmetyje. Mums net įsivaizduoti būtų sunku vaidybinį filmą, pavyzdžiui, apie Sabonį ir jo šeimą, o pasaulis, išsivadavęs iš kompleksų, demonstruoja savo herojus ne tik su laurų vainikais, bet ir kamuojamus bjaurių priklausomybių.

Režisierius Davidas O. Russellas laikosi dokumentuoto pasakojimo manieros. Treniruočių ir kovų epizodus konsultantai kiek įmanoma priartino prie tikrovės, aktorius Markas Wahlbergas po kelerių metų sportinio režimo teigia galįs pasiboksuoti su profesionalais. Jau iš anksto aišku, kad kiekvienas jo Mikį lygins su Sylvesterio Stallonės Rokiu („Rokis“, 1976). Lyginti yra ką – ne tik bėgimą tuščia gatve. Abiejuose filmuose siekiama pergalės ir ringe, ir sumautame gyvenime. Mikis jau net nebesimuisto, susitaikęs su matriarchatu, keista, bet ir merginą jis išsirenka tokią pat valdingą kaip motina. Be to, jam reikia aplenkti visada pirmesnį brolį, kadaise irgi boksininką, o dabar narkomaną. Aktoriaus veide nekrusteli nė raumenėlis, jis vaidina vien žvilgsniu – koncentruotu ir prikaustančiu, reikia manyti, panašiu į tikro boksininko žvilgsnį. Psichologiniai iššūkiai kietesni nei fiziniai, ilgai delsęs jų neišmuši vienu puikiu smūgiu.

Mikį į antrą planą nuolat nustumia ekscentriškas broliukas Dikis. Turbūt Christianas Bale’as ir per „Oskarų“ apdovanojimus užtemdys savo kolegą, kaip temdo jį filme, vaidindamas „blogiuką“. Džiūsnos Dikio, uostančio kreką, skruostai, atrodo, jau prilipo prie žandikaulių, buvusio boksininko žingsneliai tankūs ir neramūs, ir jis pats greičiau primena sceną palikusį baleto šokėją (manau, boksas ir baletas yra lygintini amatai). Apie spalvingos prigimties Dikį atvažiavę televizininkai suka specialų filmą, ir kaip jis nustemba, kai pasirodo, kad filmas išėjo ne apie buvusį šaunų čempioną, o apie narkomaną.

Gal filmo scenarijuje atrastume ir klišių, bet filmai apie sportą, boksą jų ir negali išvengti. Būtina juk parodyti, kaip metodiškai artistas kala į pakabintą kriaušę. Daugmaž išlaikę realistinį, kai kur vos ne dogmišką filmavimo stilių, autoriai, sukdami į pabaigą, šiek tiek padaugina jausmų ir susimauna: atsiranda pernelyg nuostabios  paralelinės scenos su vienu broliu kruviname ringe, kitu – kalėjime su chebra prie telefono (kovą pertransliuoja, žinoma, mamytė). Ašaros liejasi laisvai.

Nors negali sakyti, kad taip negalėjo būti.