„Į begalinę laisvę kaip į kalėjimą“

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Susitikom su Laima Joana (daugumos vadinta Žana) per atostogas, man atvykus iš Maskvos, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Mus tiesiog gatvėje supažindino mano artimos draugės brolis, dailininkas Anatolijus Mačiulaitis, gerokai už mus vyresnis. Grįžus į Vilnių, kaskart savaime prasiplėsdavo pažinčių ratas, kuriame sukosi literatai, dailininkai, muzikai ir jų draugai. Iš karto pastebėjau, kad Laima labai aktyvi, temperamentinga, smalsi ir išprususi. Jos interesai nesiribojo vien prancūzų kalba ir literatūra, kurias studijavo Vilniaus pedagoginiame institute; ji jau buvo apsukusi tam tikrus ratus aplink Panevėžio teatrą, nors nežinau, ar ilgai lankė studiją, bet nuo jaunumės artimai bendravo su artistais, ypač su Vaclovu Blėdžiu, kitais, o kartu ir su Juozu Miltiniu, kurio teatras tada, dar senose kukliose patalpose, išgyveno klestėjimo metą. Natūralu, kad teatras, į kurį veržtasi iš visų pakraščių, kuriuo plačiai domėtasi net už Lietuvos ribų, buvo ją, moksleivę, užbūręs, pakerėjęs, įtraukęs į savo orbitą. Beje, Laimos tėvas Petras Rapšys mokėjo prancūzų kalbą, vertėjavo ir bendravo su Miltiniu. O mama, matematikos mokytoja, buvo paprasta, santūri moteris. Tėvas mirė anksti, ir Rapšių šeimai teko labai sunkiai verstis. Brolis Romualdas po dailės studijų priklausė labai jau savotiškai, audringai bohemiškai laisvamanių dailininkų grupei, kuri duoną valgė ir gausiai gėrė iš vaizdinės monumentaliosios propagandos (pagal užgaidą pietauti, valgyti viščiuko tabaka, šašlyko ar gerti šampano vykdavo į skirtingus miestus ne tik taksi, bet ir lėktuvą pasisamdę, o nusipirktus drabužius apsivilkdavo čia pat parduotuvėje, senus sukišę į šiukšlių dėžę, didžiai pardavėjų nuostabai). Jų didžiuliai plakatai dengė namų laisvus plotus, tuos, ant kurių šiandien piešia ir terlioja grafičių mėgėjai. Mokėjo už tą darbą retai, bet anais laikais dosniai. Laimos brolio sveikata neatlaikė tokių bohemos dozių ir jis anksti mirė… Visi mano pažinoti žmonės, kurių jaunystės kelyje būta kontaktų su Panevėžio teatru, su pačiu Miltiniu ar jo studija, buvo lyg paženklinti, pažymėti – bohemiški, kartais arogantiški, turintys aukštesnių siekių, bet ne visuomet pajėgiantys įvykdyti įsipareigojimą tobulėti; tų žmonių gabumai, talentai, svajonės dažnai būdavo priaugę įgytos ligos metastazių: Miltinio iškelti aukščiausi meno tikslai, jo nubrėžti siekiai nepalydint, nepasakant, kaip tų tikslų nuosekliai siekti, jautresnius žmones savaip ardė, deformavo. Suniekintas, baramas, netgi koneveikiamas (paskaitykit Juozo Glinskio redaguotus repeticijų dienoraščius), ne vienas aktorius klimpo į neviltį, alkoholį, prarasdavo psichinę pusiausvyrą. O kiek ankstyvų mirčių! Savotiška disharmonija tarp aukštų siekių ir negalėjimo kantriai siekti, kažkoks asmenybės įskilimas buvo būdingas ir Laimai, gavusiai Miltinio aplinkos krikštą.

Pirmaisiais pažinties metais Laima mane supažindino su Vytautu Šeriu, Valentinu Antanavičiumi, kurio darbų jau anuomet turėjo, su bendramokslėmis Mirga ir Gena, studijavusiomis rusų literatūrą. Kaip jaunystėj – vaikščiota vienų pas kitus, gan bohemiškai gyventa, iš pažiūros toks gyvenimas atrodė paviršutiniškas, nors ir jame vyko įdomių dalykų: žiūri dailininkų darbus, keitiesi plokštelėmis, klausaisi poezijos, eini į anuomet retus koncertus ir parodas, sėdi kavinėse, aptarinėji įspūdžius, o naktimis, kai tas gyvenimas apmiršta, grįžti į namų tylą ir pats bandai kažką nuveikti. Svarbiausia, kad nestumdomas renkiesi, jautiesi laisvas.

Vieną gražią vasaros pradžios dieną Laima pakvietė mane pas Vytautą Šerį į Mokslines restauracines dirbtuves (ten jis keletą metų dirbo), sakė, gal parodys kokių darbų, bet svarbiausia – skaitys savo eilėraščius. Dirbtuvės buvo Šv. Faustinos bažnytėlėje, viename iš Vokiečių gatvės kiemų. Bažnyčioje buvo šviesu, nuo palubės nukarusios spigino lempos, ant pakylos stovėjo kažkokie griozdai, gal ir apdengta skulptūra. Susėdom kas kur, kažką šnektelėjom, ir Vytautas, lyg ir atsiklausęs mūsų, pradėjo skaityti eilėraščius, prieš tai ilgai aiškinęs, kad čia „nieko tokio, kad tik šiaip tokie va“… Mūsų būta nedaug, gal koks penketas. Kai pradėjo atsistojęs skaityti, jo plaukai, apšviesti iš už nugaros, atrodė, dega švelnia ugnimi, lyg kokia aureolė. O balsas po skliautais skambėjo lyg atklydęs iš toli toli… Tai buvo toks paprastas, atviras ir labai skaudus atsiskleidimas. Ir eilėraščiai – tarsi bėgančiojo nelygus kvėpavimas. Radau dabar knygoje apie Šerį tokį 1961 metais rašytą, gal tą, gal panašų į anuomet skaitytus, tai ir pateikiu ištrauką:

Aš arklys

prunkšdamas nuėjau tolimą kelią.

Ir paklydau, ir nežinau,

kodėl paklydau.

Gal platesniu žingsniu nepajutau

šalimais griovių ir tvorų.

Kaip visa tai atsitinka.

Ir paklydusiems saulė teka.

Ir pro raudoną šviesą žingsniuoju

kaip ir pro žalią,

pasibaidęs baltos žąsies,

į begalinę laisvę kaip į kalėjimą.

Neatsitiktinai po to ilgą laiką galvojau, kad Šerys buvo tremtyje ir girdėti eilėraščiai – iš tos patirties gimę. Po skaitymo kalbėjomės, ant stalelio atsirado tipiškos dirbtuvių vaišės, buvo labai gera. Vytautas kažką piešė bloknote. Po kelerių metų kartą atėjo pas mane Laima ir padavė tokį kartoninį dėklą: „Tvarkiau namus ir radau tavo portretą, Šerio pieštą. Gal tau bus įdomu?“ Šerio pieštą? Tą vienintelį kartą susitikus?! Portretas buvo puikus. Moderni monotipija, kurioje žaliai juodų ir rausvų linijų deformuotas mano veidas ir aštrus įkypas žvilgsnis iš profilio vis dėlto atpažįstamas. Buvau nustebinta tokio nesavanaudiško Laimos gesto ir iki dabar esu dėkinga jai ir Vytautui. Tik gaila, nei vienam, nei kitam niekuomet to nepasakiau… O buvo progų. Šiandien vis dažniau galvoju apie tą posmą, apie taip subtiliai Šerio paslėptą geliančią mintį – „Ir paklydusiems saulė teka“ – ir apie ėjimą „į begalinę laisvę kaip į kalėjimą“… Pastaruosius žodžius galima priskirti daugeliui mano kartos žmonių – arklių, kaip juos pavadino Vytautas, gal nenorėdamas visą atsakomybę palikti žmogui.

Vieną rudenį Laima pakvietė mane su Tomu Venclova pas save. Manau, kad namas, kuriame nuomojosi kambarį, buvo Šnipiškių pradžioje, šiek tiek pakilus nuo Neries, matyt, tarp Šv. Rapolo bažnyčios ir dabartinių dangoraižių. Antro aukšto, vadinamųjų „salkų“, kambaryje Laima gyveno su Mirga. Kambarys labai tiko panelėms, nes tiesiai iš kiemo turėjo siaurus laiptus palei medinę namo sieną. Taigi, jos buvo laisvos nuo šeimininkų kontrolės. To pasisvečiavimo neužmiršiu niekuomet, nes buvom vaišinami žaliu šaltmėtiniu likeriu, saldžiu ir tąsiu, o užkąsti galėjom tik sausainiais „Spaliui 40“. Likeris veikė klastingai: po truputį svaigino, vertė vis dažniau lipti laiptais į kieme esančią „patogumų“ būdelę, o paskui ėmė kelti šleikštulį nuo to saldumo, susimaišiusio su gausiais pigių rūkalų dūmais. (Maskvoje tokio „brudo“ neteko gerti, ten dažniau vaišintasi dienos vargais ar sportu užsitarnauta degtinėle su silke ir orkaitėj keptomis bulvėmis, ir jokių pasigėrimų.) Vienintelis Tomas nerūkė. Kai pakilome eiti namo, tamsoje nulipome tais nelemtais laiptais, mums abiem buvo negera, pykino. Parymojome ant tilto, dar pasėdėjome ant krantinės turėklo, pakvėpavome tyru oru, kad namo grįžtume geresnės formos. Tomas, sakyčiau, kažkaip elegantiškai ir ramiai derino bohemą su rimta savišvieta ir nenuilstamu savęs tobulinimu. Todėl vėliau man kartkartėmis ateidavo į galvą mintis, kad savo elgesiu ir tam tikra pozicija gyvenime jis buvo kažkuo panašus į Oskarą Milašių. Nors koks iš tiesų buvo Milašius – nežinau ir niekas nežino. Nei Laimonas Tapinas, parašęs apie jį knygą, nei Rimas Tuminas su Mantu Vaitiekūnu, parodę jį „Madagaskare“…

Kurį laiką traukos centru buvo tapę Giedriaus Pakonaičio namai Tilto gatvėje, visai netoli Vilniaus gatvės žiedo. Čia rinkdavosi gan daug būsimųjų inteligentų. Yra užsukęs ir Mečislovas Bulaka. Vieni ateidavo nuolatos, kiti tik užklysdavo, pro šalį eidami. Vieno iš buvusių lankytojų požiūriu, „ten buvo įdomu, ten vyko orgijos, kur galėjai pamatyti net šiandien plačiai žinomo žmogaus žmonos striptizą, – nekaltos orgijos!“ Šokti, garsiai leisti madingą iš Vakarų ar pačios Amerikos gautą muziką, taškytis mintimis užgeriant vynu ar kava, juoktis iki alpulio, kuo nors žavėtis – tai jau ir buvo „orgija“, kažkas neleistina.

Pakonaičių beletažinis butas visuomet buvo prietemoj, nes po langais augo didžiuliai medžiai ir saulė užklysdavo tik vakarop. Giedrius ėjo savo tėvo, žinomo otolaringologo, pėdom ir studijavo mediciną (profesorius Pranas Pakonaitis buvo mano tėvo kolega, po karo mūsų šeimos bendravo, o mes, vaikai, visi buvom profesoriaus gydyti arba operuoti); Giedriaus žmona Gena, Laimos draugė, baigusi studijas, jau dirbo Rašytojų sąjungos klubo bibliotekoj, kur dažnokai lankydavausi. Jų namuose visuomet buvo knygų ir gerų plokštelių; beje, Giedrius, draugų vadinamas Pifu, tiesiog tobulai angliškai dainavo, energingai pritardamas įžymiausiems pasaulio dainininkams ir dar – mikliai sukosi rokenrolo ritmu, nors buvo apkūnus smaližius. Kartais su juo šokdavo ir mažytė dukrytė, panaši į metisę ar čigoniukę (tamsų gymį, man regis, bus paveldėję iš ponios Pakonaitienės). Bandė jis ir mane mokyti, bet aš gan sunkiai pasidaviau jo „trenažams“, varžiausi. Ir tai dar ne viskas. Kaip džiazo būgnininkas jis buvo nufotografuotas ir net pateko į „Švyturio“ viršelį. Be to, mėgo tapyti – tai buvo ekspresionistinės dvasios, sodrios paletės pažįstamų portretai (vienas iš jų – Prano Morkaus) arba tiesiog abstrakcijos. Iš visko matei, kad jam reikėjo studijuoti menus, nes medicina reikalavo kitokio darbo ir laiko, o tokio laiko ir valios Giedriui trūko: jis mėgo laisvą, režimo nesukaustytą gyvenimą, kai lankytojai eina vorele. Kai artimiau juos pažinojusiam žmogui pasakiau, kad toks jo šeimos gyvenimas prie gero neprives, jis man tepasakė: „Tu matai vakarinį gyvenimą, bet neįsivaizduoji, kas dedasi naktį…“ Netrukus sužinojau, kad Giedrius turėjo didelių nemalonumų Medicinos fakultete (vagystės rūbinėje ir kita), o Gena darėsi vis keistesnė, ryškėjo šizofrenijos požymiai; Giedrius buvo pašalintas iš fakulteto, bet tikriausiai tėvo dėka vis dėlto užbaigė mokslus ir dirbo rentgenologu. Su šeima persikėlė į Klaipėdą, arčiau Genos giminės, tačiau netrukus, trečiajam infarktui ištikus, jis mirė, o Gena, likusi su dukryte pas artimuosius, savo kančių kelius baigė savižudybe…

Ilgesnį laiką Laimos nemačiau, o kartą grįžusi iš Maskvos sužinojau, kad ji ištekėjo už kažkokio keistuolio ruso, Valentino Miščenkos (jis buvo jūreivis, atvykęs iš Tolimųjų Rytų po kažkokių keistų ir pavojingų nuotykių Japonijos pasienyje, atrodo, kurį laiką glaudėsi Virgilijaus Čepaičio namuose, ten su būsima žmona ir susipažino). Laima vėl pakvietė į svečius. Medinis namukas, kurio dalį jaunavedžiai nuomojosi, stovėjo ant Neries kranto, tarp ŠES ir pradėto statyti Lazdynų tilto. Tai buvo antroji Velykų diena, dangus apsiniaukęs, lynojo. Pagal nurodytus požymius atskyriau jų namą pastirusiame po žiemos sodelyje, nusileidau įkalne ir takeliu patekau į tamsią priemenę. Name buvo prietema ir kvepėjo įsisenėjusia rūgštim, gal kokiais raugintais kopūstais ar palaikiais agurkais. Vaišinomės, daužėm kiaušinius, valgėm Valentino virtą šaltieną. Kažką gėrėm ir ilgai šnekėjomės. Kai ėmė temti, pakilau eiti. Sodas nuo drėgmės atrodė sulinkęs, statybų išdirgintas, nykiai amsėjo šeimininkų kiemsargis, netoliese burzgė didžiulės mašinos; stūksojo išversti žemės kalnai, į žemę sukalti stulpai, iš kurių kyšojo aštrūs strypai lyg žuvų milžinių kaulai. Kaip kokiame fantastiniame filme – atrodė, tuoj plūstels gerokai pakilęs upės vanduo, visa jėga mostels žemsiurbė – ir išnyks visas Laimos gyvenimas. Stovėjau lyg įkasta ir man atrodė, kad esu ne Lietuvoj, ne Vilniuj, o kažkokioje nežinomoje, nesaugioje vietoje…

Kai Laima buvo nėščia ir paskutinėm dienom jau sunkiai vaikščiojo, sutikau ją Filharmonijoj įžymiajame Sviatoslavo Richterio rečitalyje, kai jis antrąjį vakarą skambino vien Schumanną. Visi to įspūdingo vakaro klausytojai tapo liudininkais nepaprasto įvykio: pianistas staiga pamiršo tekstą, padarė pauzę, nuleido rankas ir tik iš antro karto tą pasažą sėkmingai įveikė publikai nekvėpuojant… Per pertrauką Laima tualeto kambaryje gaivinosi vandeniu ir buvo taip sujaudinta muzikos, kad ėmė isteriškai raudoti. Nebegalėjo grįžti į salę. Tą pačią naktį ir pagimdė dukrą… Deja, mergaitei nenumaldomai vystėsi ir gilėjo psichinė negalia.

Ar galėjo Laima būti laiminga? Valentinas buvo malonus, paslaugus, ramus žmogus. Šiek tiek moteriškos išvaizdos – švelnaus, bebarzdžio veido žilti pradėjęs blondinas. O jo keistumą liudijo štai kad ir toks dalykas: jis ilgą laiką savo namuose (tai jau buvo naujame jų bute, Lazdynuose, kai duktė Kristina buvo paaugusi) užsidegęs statė ąžuolinę jachtą, montavo ją dalimis, svečiams rodydavo dailiai nugludintas lenteles ir aiškindavo, koks nuostabus bus šis laivas, kaip gera būsią juo plaukioti. Paskui dėl man nežinomų priežasčių (retai matydavomės) jachtos statybos atsisakė ir sugalvojo sumontuoti laivo karkasą iš metalo, dengti jį plastmase, o suvienyti viską, surišti – užliejant cementu! Man tai atrodė neįtikima. Kai laivas buvo užbaigtas ir jį paleido į vandenį – jis nuskendo stebinčiųjų akivaizdoje. Štai ir visa legenda. O jau daug vėliau Valentinas, pasak liudininkų, sukūrė puikius, į „Chanel“ panašius kvepalus, tik buteliukų esą trūksta…

Atmintyje išliko keistas epizodas su geltonais narcizais. Žirmūnuose, kur anuomet gyvenau, dar nebuvo nei tilto, nei rajono ant kalnelio su įžymiuoju restoranu „Šaltinėlis“. Pirmaisiais metais naujuose namuose nebuvo ir telefonų. Skambinti už 20 kapeikų bėgiodavom į automatą. Įvairaus plauko lankytojai ir draugai dažnai į namus ateidavo be perspėjimo. Retsykiais prie durų paskambindavo ir pagyvenęs reemigrantas, verslus „amerikonas“, už nedidelį mokestį visiems reklamuodavęs durų akutę (sakydavo: „Ponia, jūs naudojat grandines? Bet juk vergovė seniai panaikinta?!“) ir pats ją mikliai įstatydavęs. Dirbti mėgdavau naktimis, tad keldavausi ne per anksčiausiai – apie 9 valandą (net sūnų išleidusi į mokyklą, dar valandžiukei priguldavau). Kartą pro miegus išgirdau šaižų skambutį. Pašoku, atidarau duris, ogi žiūriu – Laima bestovinti. Suplojo rankomis ir pagal visus Panevėžio „mokyklos“ dėsnius egzaltuotai pratrūko: „Dieve, kokia tu graži su tais gelsvais naktiniais ir suveltais plaukais! Stačiai Cézanne’as! Gaila, niekas nemato!“ Sakau: „Kur tave velnias nešioja tokią ankstybę?!“ O ji man aiškina norinti aptarti klaipėdiečių „Mindaugą“, pasitikrinti, nes rašanti recenziją kažkokiam laikraščiui. Susėdom virtuvėj gert kavos, saulė šviečia, prisidegam cigaretes ir Laima pradeda skaityti savo juodraščius. Mūsų nuomonės visiškai sutampa: Gaidžio spektaklis iš tikrųjų puikus, Arūnas Tarabilda padarė stebuklą, atsikratęs pseudoistorinių rakandų ir nepabijojęs visus aprengti sąlygiškais odiniais kostiumais, siluetu primenančiais griežtą kosmonautų drabužį (tik skafandro trūko!); o jau tie keičiamų spalvų ekranai ir tos plazdančios vėliavos fone (jos buvo lyg sąlyginis vienos ar kitos scenos emocinis ženklas), o ta spektaklio finalui sumanyta veidrodinė uždanga, atsukta į publiką ir turinti atspindėti tą Lietuvą, kuri čia susirinko šiandien! (Aišku, cenzūros uždrausta!) Tik poeto tekstas Laimai kelia abejonių, ji įžvelgia pačioje idėjoje kažką stalinistiška ir svarsto, ar moralu kurti valstybę tiekos žmonių aukų ir klastingų užkariavimų kaina. Man į galvą neatėjo tokiu kampu pasukt klausimą. Persikraustėm į kambarį, vėl gėrėm kavą ir tikslinom, redagavom jos tekstą. Tądien supratau, kad Laima puikiai išmano ir jaučia teatrą, kad Panevėžio „mokykla“ nenuėjo veltui. Įdienojus išsiskyrėm. Po kelių dienų ir vėl girdžiu rytinį skambutį. Vėl Laima, tik šįsyk stovi su geltonų narcizų puokšte ir, pamačiusi mane su kitais naktiniais, ima šaukti: „Kur gelsvieji marškiniai, kur tie žavingi marškiniai? Ką – tu tyčia? Aš visą savaitę rengiausi tam įvykiui!“ – „Na, nurimk, bus tų marškinių! Pasimerksim geltonus narcizus ir gersim kavą į juos žiūrėdamos…“ Tiesą sakant, pasijutau nejaukiai, Laima į mane žiūrėjo kažkokiu keistu žvilgsniu, lyg ne moteris būtų.

Kitas „pasikėsinimas“ įvyko po keliolikos metų. Laima mane buvo supažindinusi su Lazdynuose gyvenančia jauna moterimi Žana, kuri iš vilnonių siūlų mezgė elegantiškus rūbus – sijonus, megztinius, sukneles, paltus – ką tik nori. Jos megzti drabužiai turėjo visas elegantiško rūbo ypatybes; visuomet itin subtilaus spalvų derinio arba vienatoniai, grakštaus silueto ir puikios faktūros. Pamenu, Nidoje Žana rinkdavo įvairių spalvų akmenėlius ir pagal pačios gamtos pasiūlytą paletę derino savo mezginių siūlus, kartais pati dažė. Kai Žana man kiauraraščiu numezgė elegantišką baltą kostiumą su ilgu sijonu, o aš juo apsivilkusi pasitikau iš Lenkijos atvykusią Aldoną Dvarionaitę, toji iš karto man pasakė: „Šitą kostiumą duosi man, nes aš netrukus išvykstu į Ameriką, koncertuosiu ten lietuviams ir būtent tokį drabužį turiu būti apsivilkusi. Tai aišku!“ – „O aš kaip?“ – „Tegu pakartoja.“ Įdomu tai, kad po kelių dešimčių metų ir pati Žana iškeliaus gyventi į Ameriką paskui savo kostiumą… O tada ji buvo eilinė kažin kokio fabriko inžinierė be aukštojo mokslo, amžino kalinio ir savaip žavaus chuligano Saunoriaus žmona; man pavyko ją supažindinti su „Dailės“ salono darbuotojomis, rekomenduoti, iš anksto parodžius jos megztus drabužius. Taip išvadavau ją iš katorgos, ir ji tapo laisva menininke, kurios paslaugomis pradėjo naudotis žymiausios Vilniaus moterys. Kartą buvom pas Žaną su Laima, klausėmės Janis Joplin įrašų, gėrėm kavą su konjaku. Einant man iš vonios, staiga koridoriuje Laima mane sugriebė ir aistringai pabučiavo! „Pasiutai, ar ką!“ – surikau atsiplėšusi nuo jos. O ji tik nusišaipė ir nuėjo į kambarį kaip niekur nieko.

Prie šios verta pridurti ir dar vieną pikantišką istoriją. Sužinojom, kad Saunorių už gerą elgesį paleidžia iš kalėjimo. Žanai nebeskambindavau, galvojau – tegu sau džiaugiasi gyvenimu. Netrukus pasirodė ji pati ir pasakė, kad jis vėl pasodintas, nes vieną pirmųjų vakarų laisvėje nuėjo pas draugus, gerai pagėrė ir, eidamas į troleibusą per Lenino aikštę, nusišlapino ant vado paminklo postamento…

Laima daug vertė, daugiau kaip trisdešimt metų Vilniaus universitete dėstė stilistiką, Maskvos Moriso Torezo institute buvo apsigynusi dvi disertacijas, rašė straipsnius, recenzijas. Ir paskaitos, ir vertimai buvo nelygiaverčiai. Vertimus kartais tekdavo gerokai redaguoti, nes jai pritrūkdavo kantrybės tekstą nugludinti, nors gražiai kalbėjo lietuviškai. Jau daug vėliau teko girdėti, kad studentai kartais ją, neblaivią, nulydėdavo į taksi. Bet ir gerbė už gilias žinias, už platų akiratį. Beje, jos studentai gausiai dalyvavo konferencijose, skaitė įdomius pranešimus. Ji aistringai nekentė miesčionių, nesitaikstė su jų „normomis“ ir apsimestiniu padorumu, išpažino tą „begalinę laisvę“, bet save ardė ir naikino irgi įnirtingai. Vieno Laimos jaunystės draugo, Zenono Butkevičiaus, paklausiau, kaip ji galėjo suderinti tokį moteriai sunkiai pakeliamą chaotišką gyvenimą su ištvermės reikalaujančia kūryba. Jis atsakė: „Tas gėrimas buvo vieta ir laikas, kur galėjai dalintis, išlieti savo jausmus, išeikvoti temperamentą… Taip, gyvenimas virto duženomis, bet iš tų duženų gali matyti didžiulę jos kūrybinę potenciją, atkurti visumos paveikslą. Ir įsivaizduoti, kas galėjo būti…“

Į jos „aukso skrynią“ patektų vieni ankstyvųjų darbų – „Rolando giesmė“, Vercors’o „Medūzos plaustas“, taip pat Marguerite Duras, Françoise Sagan, André Maurois, Albert’o Camus kūriniai. O dar įvairūs Pifo, Rikiki ir Rududu nuotykiai, paįvairinę mūsų vaikų gyvenimą. Dar sovietmečiu jai su drauge pavyko nukakti į Paryžių, apie kurį buvo prisiklausiusi iš tėvo, taip pat – iš Miltinio, Paryžiumi visą gyvenimą kliedėjusio. (Pasakota, kad ten susitiko su Duras, drauge gulėjo ant kilimo, gėrė vyną ir juokėsi iš viso pasaulio.) Visai neseniai užsukusi į „Vagos“ knygyną pamačiau ant prekystalio labai gražiai išleistą Camus „Svetimą“, prisiminiau pirmąjį leidimą ir paklausiau, kieno vertimas, o pardavėja sako: „Laimos Rapšytės.“ Ir nusipirkau, nes tai knyga, prie kurios vis sugrįžti. Vadinasi, geresnio vertimo nebuvo?

„Po ilgo laiko pirmą kartą pagalvojau apie mamą. Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji išsirinko sau „sužadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo.“

XX amžiaus pabaigoje Laima su šeima grįžo gyventi į Panevėžį, į ištuštėjusius vaikystės namus Šv. Zitos gatvėje. Valentinas ją prižiūrėjo ir aistringai užsiėmė daržu, kapstėsi žemėje, kažką augino. Laima mažai su kuo bendravo, palaikė trūkinėjančius ryšius tik su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojomis. Šiaip jau paskutinius metus lydėjo bėdos: dukters liga, alkoholis, sulaužyta koja ir gili depresija. Ar tik ne ten būdama Laima dar vertė Koltèsą, kuris turėjo būti labai artimas jos dvasiai. Kaip koks Vallejo, ji numatė, suplanavo ir savo išėjimo dieną, sakė mirsianti per savo gimtadienį, bet likimas lėmė kiek kitaip – tą dieną, sulaukusi 62-ejų, ji jau buvo laidojama. Atgulė prie motinos Panevėžio katedros kapinėse, netoli savo jaunystės dievaičių…

2010 lapkritis–2011 vasaris