RAMŪNAS KASPARAVIČIUS. Eilės

Baladė apie išprotėjusią piemenę

Nuo troškulio aš mirštu prie šaltinio,
prie sakinio suklupęs šalutinio,
matai, kokia esi graži,
vai vai, kur kur atsidūrei tu, laukine,
į karstą kala paskutinę vinį
ir baltą gėlę Juozapas primynė,
paklausdamas: „Į ką tu panaši?“

O tavo grožis, girgždantis lopšy,
jaunyste, bėganti per pienių pievą,
„atspėt ketvirtą paprašyki dievą,
gal jis atsakymą tau duos.“

Gyvenk, jei galima gyventi,
nes visos mūsų dienos bus kaip šventė
lig melancholiškosios valandos…
Tokia daili banalo pastoralė,
prie jos be galo būtina moralė,
tokia kaip: Deutschland ueber alles…,
kurią galbūt Aisopas parašys.

Tai kas tave, durnel, pamilti gali,
jeigu per kairę nukrypai į šalį,
kurio nė vieno krašto nematyt.
Gali ar nusigerti, ar pasibadyt,
esi graži graži graži,
ir kyšo tavo amas krepšy,
kur saugai sūrį ir pajūrį,
ir kūną gryną, ir raudoną burę…

…ir besijuokiančią ant kalno pušį…
ir nebauginki, kad mane užmuši
elektros botagu ar pyragu,

po to užgrosi avino ragu,
kai aš iš troškulio numirsiu prie šaltinio.