Mizarų dainininkė Juzė Jurkonienė

JUOZAS KUCKAILIS

Sakoma, kad gyvenime daug ką lemia atsitiktinumai. Vienas iš jų kalbininką prof. Juozą Balčikonį suvedė su paprasta kaimo moterimi, nuostabų liaudies dainų pojūtį išsiugdžiusia asmenybe, dzūke Juze Jurkoniene iš Mizarų kaimo, besidriekiančio panemune priešais Druskininkus, kitapus Nemuno. Gūdžiu sovietmečiu Druskininkuose vasaros mėnesiais knibždėte knibždėdavo poilsiautojų. Jų būdavo tiek, kad susirasti laisvą kampą, kur apsistoti, buvo ne taip paprasta. Kai kurie iš jų drąsiai valtele keldavosi per Nemuną ir, nepaisydami nuotolio iki kurorto, apsistodavo miškų apsuptuose Mizaruose (juose nuolat lankėsi ir įžymusis dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis).

Kartą pas Juzę ir Antaną Jurkonius vasarojo Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos mokslinis sekretorius, žinomas literatūros veikėjas Juozas Galvydis. Girdėdamas nuo ryto iki vakaro dainuojančią šeimininkę, jis susidomėjo, kiek dainų ji iš viso mokanti. Susėdo ir surašė kiekvienos dainos pirmąsias eilutes. Paaiškėjo, kad tokių būtų apie penkis šimtus. Atrodo, kad būtent J. Galvydis 1952 m. rudenį prof. J. Balčikonį paskatino apsilankyti pas J. Jurkonienę, pasiklausyti jos senoviškų dainų, kuriose „dar buvo senosios kūrybos kvapo“ (Aleksandras Žirgulys). Šis susitikimas buvo lemtingas. 1953 m. vasarą jie dar artimiau susipažino. Pasiklausęs dainuojančios Juzės, profesorius tiesiog užsikrėtė dzūkiškųjų dainų grožiu. Tada jam ir kilo sumanymas jas užrašyti, išleisti rinkinį. Kūrybiškas jų bendradarbiavimas truko keliolika metų – iki profesoriaus mirties 1969 m. 1972 m. pabaigoje buvo išleista J. Jurkonienės 267 dainų rinktinė „Druskininkų dainos“ (tituliniame puslapyje pažymėta, kad jas užrašė prof. J. Balčikonis).

Dainininkė Juzė Jurkonienė. Nuotrauka iš Prano Jurkonio asmeninio archyvo

J. Jurkonienė gimė 1910 m. gruodžio 31 d. šalia Leipalingio esančiame Veršių kaime, Marijos (Vidūnaitės) ir Vinco Ptakauskų šeimoje. Tėvas buvo šviesus žmogus – kaimo daraktorius, grojo smuiku, vargonavo ir retkarčiais vadovavo Leipalingio bažnyčios chorui. Juzę jis šiek tiek pramokė skaityti, išmokė dainų (keletą jos atmintis išsaugojo visą gyvenimą). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tėvas „dingo be žinios“. Juzė liko našlaitė aštuonių žmonių šeimoje. Iš vaikų vyriausia. Jaunesnieji mokėsi, o ji apie tai negalėjo nė galvoti – užgriuvo begalė ūkio darbų. Gelbėjo daina, kuriai polinkį jautė iš mažens. Autobiografijoje (parengė Elena Grinaveckienė; išspausdinta 1975 m. „Kraštotyroje“, pakartota 1985 m. leidinyje „Aš išdainavau visas daineles“, I) ji rašė: „Anksti mirus tėveliui, dainavome abi su mamyte, taip pat ir su močiute, ir, rodos, vargai buvo lengvesni. Dainavau rudens ir žiemos vakarais verpdama, ausdama ir mažesniųjų broliukų lopšius linguodama, dainavau pavasarį ir vasarą, galvijus ganydama. Ir atrodė, kad be dainos gyventi negalima [...]. O balsą gerą turėjau: bažnyčios chore giedojau.“

Savarankiškai Juzė išmoko gerai skaityti ir rašyti. Už tai, kad patėviui išaugino dvi eželes tabako, šis nupirko du sąsiuvinius. Kai tik išgirsdavo naują dainą, tuoj užsirašydavo. Kartais ir to nereikėdavo – lengvai įsimindavo netgi pačią ilgiausią. Pasak Onos Subačiūtės, aplankiusios dainininkę 1972 m. vasarą („Gyvenimas nepraėjo veltui“, Darbo vėliava, 1972.VI.20), ji, būdama vos devynerių metų, jau mokėjusi 173 dainas. Nuo tų dienų iki senatvės atmintyje išliko graudžios motinos raudos mirus mažajam broliukui Vaclovukui, ypač tėvui: „Vincule užuovejėla, tai tu palikai mani našlalį su mažais vaikeliais. Tai man nusbodo sunkūs vargeliai, sunkūs darbeliai be užtarėjėlio…“ – liejosi sielos gelmes užgaunantis skausmas.

Sulaukusi devyniolikos, dainininkė ištekėjo už Antano Jurkonio – į toje pačioje Leipalingio parapijoje esančius Mizarus. Svarbiausia, ką atsivežė kraičio, buvo dainos. Tikėtina, kad dainų pomėgis juos ir suartino. Juk Antanas taip pat buvo entuziastingas dainininkas, turėjo stiprų, labai gražų „tenoriuką“, be to, tiesiog įstabiai švilpiniavo liaudies dainas, ypač smagias polkutes. Dabar dainavo abu drauge, penkis vaikus augindami, irstydami per Nemuną valtele žmones, keliaujančius į Druskininkus, nuveikdami begalę kitų darbų. O vakarais pas juos rinkdavosi kaimynai. Svetingi namai traukė ir senus, ir jaunus. Ir vėl panemunėmis nuaidėdavo skambi daina. Sakoma, kad jų sodyboje buvo rengiami net kaimo vaidinimai. Paaugus vaikams dainuodavo visi septyni. Bendra daina pradėdavo ir baigdavo ūkio darbus, tada darbas rankose, pasak dainininkės, tirpte tirpdavo, nesijausdavo nei nuovargio, nei kaulų gėlos.

Druskininkietės Eugenijos Sidaravičiūtės žodžiais, J. Jurkonienė, „kaimiečių akimis žiūrint, buvo savotiškai išdidi, nepraktiška, besiplėšianti nuo kasdieniškų smulkmenų, darbų, rūpesčių, gyvenanti savo svajonių pasaulyje, kur liaudies daina, šokis, pasaka ar paprasčiausia žydinti gėlė daug kartų vertingesnė negu duonos kąsnis“. Pasak jos, Juzė, pati daug vargo mačiusi, atjausdavo ir kitus. Jeigu kas susirgdavo, ji būtinai aplankydavo: paguos, vaistažolių atneš, taures pastatys ar patars, kokias tabletes gerti, nes gerokai nusimanė apie gydymą. Paskutinius aštuonerius gyvenimo metus ir dirbo Druskininkų ligoninėje.

O vargo tikrai nestigo. Ypač užgriuvus sovietinei okupacijai. Jurkonių ūkis sovietinių aktyvistų kelis kartus buvo „išrabavotas“ – visas turtas išvežtas. Vyro Antano, kuris buvo „šiaučius“, stalius, kailiadirbys ir išradingas daugelio kitų amatų meistras bei ilgai dirbo kaimynų Vailionių malūne, sveikata pamažu silpo. Buvo likęs be kairės rankos pirštų. Nestojo į kolchozą – teko atlaikyti visus valdžios bauginimus, prievartą. Juzės artimieji mena, kad tada pritilo ir gerosios motinėlės dainos. Tačiau nenutilo. Tik dažniau ją galėjai matyti dainuojančią su ašaromis akyse. Nuaidėdavo tarsi vaikystėje girdėtos motulės raudos. Daina guodė ir stiprino viltį, padėjo išgyventi visas negandas.

Sūnus Pranas Jurkonis, plačiai žinomas chorvedys, muzikas, pedagogas, prisimena: „Motinėlė buvo labai muzikali, tobuliausios intonacijos dainininkė. Ką čia dainininkė! Ji niekada neakcentavo esanti dainininkė. Ir būtent čia aš norėčiau stabtelėti. Norėčiau pabrėžti fenomenalų šio reiškinio pobūdį. Manau, kad žmonės apskritai būna dvejopai dainingi: vieni jaučia turį labai stiprų, gražų balsą, atkreipiantį girdinčiųjų dėmesį, o kiti, kad ir kuklesnių duomenų, nuostabiai, be galo šiltai ir galbūt visą gyvenimą dainuoja būtent sau. Mano motina, man rodos, priskirtina pastarajai grupei.“ Pasak P. Jurkonio, iki septyniolikos metų jam teko gyventi maloniausioje motinėlės dainų intonacijų terpėje. Ta aplinka buvo tokia įstabi, kad žodžiais sunku nusakyti. Įsiminė begaliniai, ypač žiemos, rytai. Rytai, kai mažesnieji vaikai galėdavo retkarčiais vėliau keltis. Sūnus prisimena: „Pabundi girdėdamas virtuvėje švelniai dainuojant mamytę. Guli, net keltis neskubi, nedrįsti nutraukti tą nuotaiką, įsiveržti į dainos vidurį. O jos dainos būdavo dažnai ilgos, kaip baladės. O jau neiškentęs kuo tyliausiai spusteli durų „klemkos“ liežuvį nykščiu, duris tyliai pradarai ir kuo tyliausiai ryžtiesi sėstis prie krosnelės. Geroji motinėlė ne visada sutrikdavo, tyliai dainuodavo toliau. Taip aš mamos dėka išmokau girdėti, gerbti, suprasti Dainą. Dainą kaip gyvenimo būdą, kaip sąmonės, dvasios išraiškos formą.“

Taigi 1952 m. rudenį profesoriui J. Balčikoniui J. Jurkonienė buvo tikras atradimas. Vėliau žymusis kalbininkas ją dažnai lankė, bendravo, perprato jos interesus, pelnė pasitikėjimą, ir ji atidarė „dainų skrynelę“. Juodu nueidavo į namo „gonkas“ Nemuno pusėje arba įsitaisydavo sodelyje, pasistatydavo mažą stalelį. Ant jo Juzė statydavo pieno stiklinę, padėdavo uogų, daržovių. Paskui pasigirsdavo jos daina. Namiškiai mena, kad dainuodavo labai ilgai, šnekučiuodavosi. Neilgai trukus jie pastebėjo motinos jaudinimąsi, nerimą. Ji be galo išvargdavo. Būdama labai mandagi, delikati, kaip vėliau pati prisipažino, esant profesoriui, nedrįsdavo net „savo reikalu“ atsitraukti. O kur dar gyvulėlių nerimas, praalkusi, pietų ar vakarienės belaukianti šeima. O profesorius buvo labai keistas: prašė kartoti ir kartoti tuos pačius dainų posmus, stengėsi pagauti kiekvieną tariamo žodžio niuansėlį, kažką užsirašyti. Gal ji ir kalbėti nepataikanti – suprasi tuos „mokslinčius“. Kalbininką ypač domino kuo senesni žodžiai, kurių tada jau niekas nevartojo. O Juzė atvirkščiai – iš pagarbos svečiui, nenorėdama pasirodyti atsilikusi, „tamsi“ kaimietė, ypač pažinties pradžioje, stengėsi kalbėti „miestietiškai“. Be to, nemažai vargo turėjo, kai jos buvo prašoma pakartoti dainos žodžius – juos atsimindavo tik dainuodama. Profesorius dainas iš užmaršties traukdavo pačiais įvairiausiais būdais. Ypač mėgdavo pakalbėti apie kaimo žmonių darbus, rūpesčius. „O gal ir kokią dainą tada dainuodavote?“ – pasmalsaudavo. Ir tos dainos skambėjo viena po kitos.

J. Jurkonienė autobiografijoje rašė: „Aš dainavau, o jis klausėsi, gėrėjosi jomis truputį šypsodamasis ir, nors senas būdamas, užrašinėjo jas; vis rašė rašė ir klausinėjo manęs. Jau, rodos, išdainavau jam visas, pradedu raustis atmintyje, ir iš atminties išnyra vis naujų, seniai dainuotų, močiutės dar išmokytų. Pasižymėdavau ant popieriaus skiautelės tų dainų pradžias, o rytą prof. Balčikoniui vėl dainuodavau. Išdainavau visą savo vargą ir džiaugsmą…“

Pasak P. Jurkonio, prof. J. Balčikonis labai susigyveno su dainų pateikėja. Jai atveždavo ir saldainių dėžutę ar paprasčiausių ledinukų. Jis buvo ir knygų, daugiausia pasakų, vertėjas. Kai išeidavo jo verstas leidinys, būtinai pats jį atveždavo ir įteikdavo dainininkei. Yra išlikusios profesoriaus dovanotos W. Hauffo „Pasakos“ su autografu: „Geriausiai dainininkei J. Jurkonienei J. Balčikonis. Vilnius, 1962 m.“ Būdamas labai užsiėmęs, jis prašydavo Juzę atvykti ir į Vilnių. Ją pasitikdavo, vežiodavo, maitindavo. Jų kūrybiniai, darbo ir žmogiški santykiai buvo labai šilti, pagarbūs. Kadangi J. Jurkonienė turėjo bėdų dėl širdies, sąnarių, inkstų, profesorius pasirūpindavo, kad ji būtų paguldyta į ligoninę, ją ten lankydavo, rūpinosi vaistais.

Melodijas užrašinėti profesorius pasitelkė Bronių Uginčių. Abu jie užrašė apie 500 J. Jurkonienės dainų. Vėliau 115 dainų į magnetofono juostą įrašė konservatorijos studentai R. Astrauskienė ir Jonas Bruveris, kiti – dar ir pasakų. Garsas apie šią talentingą dainininkę netruko pasklisti gana plačiai. Ją lankė, išsaugotais liaudies kūrybos turtais domėjosi ir kiti kalbininkai, tautosakininkai bei muzikologai. Pakviesta į Vilnių, Juzė dainavo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Televizijos laidą apie ją sukūrė iš Mizarų kaimo kilusi televizijos režisierė Birutė Bražinskaitė. 1968 m. lapkričio 15 d. per Lietuvos televiziją parodyta laida sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo, o režisierės bendradarbiai tiesiog stebėjosi: „Iš kur ištraukei šitą nuostabią moterį?“ Nepaliko dainininkės nuošaly ir vietiniai kultūrininkai: kvietė padainuoti koncertuose, renginiuose, o mokytojai – į susitikimus su moksleiviais. Juzė noriai visur, kiek tik jėgos leido, dalyvavo. „Noriu dainuot visiems, noriu su daina dalyvaut visur, noriu parodyt jaunimui, kaip senovėj dainos mylėta, noriu įdiegti jiems meilę liaudies dainai“, – prisipažino, gaubiama vis naujų įspūdžių.

Prof. J. Balčikonis prie surinktų dainų galėjo prisėsti tik tada, kai atitrūko nuo kitų darbų. 1966 m. jis ėmėsi redaguoti rankraštį, rengti jį spaudai. Dainas atrinko, transkribavo ir sukirčiavo. Artimiausiems mokiniams guodėsi labai norįs pamatyti išleistą dainų knygą, kokios dar nebuvę. Pavadino ją „Druskininkų dainomis“. Galbūt taip – tik dėl platesnio skambesio, nes, kaip vėliau yra pažymėję tautosakos tyrinėtojai, J. Jurkonienės repertuarą nulėmė ne kitapus Nemuno esančių Druskininkų, o Leipalingio apylinkių – Veršių, Leipalingio, Diržų, Lipliūnų, Mizarų, kitų gretimų Dzūkijos kaimų – dainų tradicija. Deja, su tokiu entuziazmu ir kruopštumu spaudai rengtų „Druskininkų dainų“ profesorius nesulaukė: sunkios ligos pakirstas, mirė 1969 m. vasario 5 d. Profesoriaus darbą teko pabaigti jo bendradarbiams. Spaudos dažais kvepiančiu leidiniu neteko pasidžiaugti ir dainų mylėtojai bei mokovei J. Jurkonienei, nors to be galo troško. Jos gyvybė užgeso 1972 m. rugpjūčio 19 d., einant šešiasdešimt antruosius metus.

„Druskininkų dainos“ pasirodė 1972 m. pabaigoje ir sulaukė didelio skaitančiosios visuomenės ir specialistų dėmesio, palankių atgarsių spaudoje. Rinkinio įžanginiame straipsnyje „Prof. J. Balčikonio „Druskininkų dainos“ tautosakos tyrinėtojas Leonardas Sauka rašo, kad J. Jurkonienės „dainų daugumą sudaro tradiciniai dzūkiški variantai, paklusę kolektyvinės kūrybos normoms, modeliams. Bet atidžiau pasižiūrėję pastebime, kad dainininkė nėra tik pasyvi praeities lobių saugotoja. Ne iš vienos dainos pajuntame kūrybišką santykį su palikimu. Čia, žiūrėk, impulso pagauta, vykusiai sukontaminuoja kelis tipus į vieną variantą, čia pagimdo visai naują dainos šaką arba vėl sumaniai parafrazuoja žinomą motyvą, įterpdama naujas detales, vaizdus. Todėl ir ilgos, keliasdešimt posmų dainos nėra retos jos repertuare – išplėsta kompozicija, platus įsisiūbavimas susiję su jos kūrybingumu, dvasiniu aktyvumu.“ Pasak L. Saukos, prof. J. Balčikoniui pavyko užrašyti ir vieną kitą itin įdomų kūrinį. Kaip pavyzdį jis nurodo dainą „Augino tėvulis“, baladę „Turėj anita“. Baladėje, turinčioje net 36 posmus, pasak L. Saukos, greta tradicinio motyvo apie liepele paverstą mergelę grakščiai ir harmoningai prikurtas naujas paralelinis motyvas – žentulio pavertimas berželiu. Lietuvių tradicijoje šitokio kompozicinio turinio baladės – naujiena.

Literatūrologas A. Žirgulys, recenzuodamas „Druskininkų dainas“ žurnale „Pergalė“ (1973, Nr. 3, p. 165–167), rašė: „J. Balčikonis iš tos dainingos moters daugiausia užrašė 1953–1954 m., net per porą šimtų dainų, paskui mažiau užrašinėjo, vis tikrino, iš naujo tos pat dainos klausė. Stengėsi kuo geriau sugauti ir fiksuoti būdingus dzūkų tarmės garsus ir akcentą. Tad dainos užrašymas labai autentiškas.“ A. Žirgulio žiniomis, J. Balčikonis domėjosi ir kitomis tų apylinkių dainininkėmis, peržiūrėjo kitų tautosakininkų tame krašte surinktą tautosaką. Galbūt buvo net ketinta sudaryti gražiausių to krašto dainų rinktinę. A. Žirgulio nuomone, „iš tokių lyginimų ir atrankos literatūriškai rinkinys būtų kiek laimėjęs, bet užtat būtų daug pralaimėjęs folkloriškai. Tai būtų buvę paskainioti atskiri, tegu ir gražūs, žiedai. Dabar turime natūralų, su šaknimis iškeltą dainų kerą ir jaučiame buvusią purią žemę po juo. Rinkinys vientisas ne tik tuo, kad jame sudėtos vienos apylinkės dainos, bet ir tuo, kad jos padainuotos vienos dainininkės. Laimingas pasirinkimas.“

Tautosakos tyrinėtojai teigia, kad J. Jurkonienė yra tapusi tikra minėto dzūkų gyvenamo kampelio dainų karaliene, o ir tarp kitų žymių dzūkų liaudies dainininkų užima pašlovintą vietą. Anuomet pasirodęs jos padainuotų dainų rinkinys ne tik dar labiau išgarsino dainininkę, bet ir tapo puikiu pavyzdžiu kitus dzūkų dainininkus vėliau pristačiusių leidinių rengėjams.

2010 m. buvo plačiai paminėtos šimtosios J. Jurkonienės gimimo metinės, renginiai vyko Kaune, Vilniuje, Druskininkuose. Vėl, kaip niekad gausiai, suskambo Juzės dainuotos dainos, atliekamos įvairių kolektyvų, tarp kurių buvo ir neeilinės dainininkės sūnaus P. Jurkonio vadovaujamas kauniečių vokalinis ansamblis „Židinys“. Daug buvo kalbėta apie gražų ir prasmingą dainininkės gyvenimą, jautrios moters širdies ir sielos išsaugotą ir mums paliktą neįkainojamą dzūkų dainų lobį.