Kodėl (lietuviams) reikia „Kapitalo“

MARIUS PLEČKAITIS

Karl Marx. Kapitalas. I tomas. Iš vokiečių k. vertė Benjaminas Fogelevičius. K.: Vaga, 2009. 968 p.

„Bet ar lietuviams dabar reikia „Kapitalo“?“ – buvau paklaustas vienos leidyklos „Vaga“ darbuotojos 2010 m. pabaigoje. Šis klausimas, menkai išsiskiriantis iš daugybės kitų: nepasitikinčių, nevikrių, su paslėpta pašaipa išlaikančių atstumą, galų gale antimarksistinių, antikomunistinių, vargiai galėjo mane stipriau supurtyti ir nuteikti audringiems debatams. Taip jau yra, kad tikrai daugiau nei pusė „sąmoningosios“ Lietuvos bet kokį kairįjį judėjimą ar kairiųjų intelektualų grupelę sieja su totalitariniais Sovietų Sąjungos nusikaltimais, Kinijos baisiuoju komunizmu (komunizmas ten – tik „popieriuje“), išbuožinimu ir ekonomikos sugriovimu. Per savo dar neilgą gyvenimą supratau, kad vien žodžiais dešiniųjų dezinformacijos lengvai neišvalysi: reikalinga ir rašytinė, ir veiksmų žinia.

Kita vertus, galiu suprasti vargšelius lietuvius, tiek metų rinkusius socialdemokratus (stambiausią „kairiąją“ politinę partiją Lietuvoje), kurie jokios kairesnės teisybės taip ir neįvedė (kad ir tų pačių progresinių mokesčių). Nepasitikėjimas, gimdomas valdančiųjų neišmanymo ir politinio nepagrįstumo, kaip tik ir veda prie senos komunistinės taisyklės: mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis. O mokytis galima įvairiai, tarkim: empiriškai (dar mažiausiai 100 metų demokratijos) arba spekuliatyviai – pasiėmus į rankas tą patį Karlo Marxo „Kapitalo“ pirmąjį tomą – „Kapitalo gaminimo procesas“, kurį 2009 m. naujai išleido „Vaga“.

Apie aštuoniolika metų rašytas politinės ekonomijos traktatas, prie kurio leidimo svariai intelektualiai ir materialiai prisidėjo Friedrichas Engelsas, prasideda vienu painiausių ir įdomiausių skirsnių – „Prekė“, reikalaujančiu nuodugnesnio ekonominio išsilavinimo, nes čia, skirtingai nei daugumoje klasikinės politinės ekonomijos traktatų, nesitenkinama lengva puspagrįste teorija, nulėmusia, deja, kone viso pasaulio šiuolaikinės ekonomikos kryptį (Čikagos mokykla, neoliberalizmas, iškreiptas keinsizmas). Pažvelgę į skirsnį išoriškai, rasime vieną nuodugniausių vartojamosios, mainomosios, prekių ir prekės vertės studijų. Vis dėlto esminė „Prekės“ mintis – darbas, sukuriantis prekę ir pagrindinę jos vertę, yra kur kas svarbesnis ir atlygintinesnis nei tolesnės prekės pateikimo rinkai ar juo labiau vartojimo operacijos. Taip pat kalbama apie prekinį fetišizmą.

Visų pirmojo tomo skyrių ir skirsnių neaptarinėsiu – jų ne tiek ir mažai (atitinkamai septyni ir dvidešimt penki). Be to, geriausia klausytis, t. y. skaityti patį K. Marxą, o ne profaniškus išorės interventus. Tiesa, tomo spektras gana platus: nuo „Prekės ir pinigų“ iki „Šiuolaikinės kolonizacijos teorijos“. Tai sutalpinta į 968 puslapius, gausiai pripildytus aiškinamųjų autoriaus ir jo kolegos F. Engelso išnašų.

Citatėlė nuolat ieškantiems visa ko religinio pagrindimo (taip pat ir paneigimo): „Apskritai religinis tikrojo pasaulio atspindys gali išnykti tik tada, kai žmonių praktinio kasdienio gyvenimo santykiai taps skaidriais ir protingais jų ryšiais, ir tarpusavyje, ir su gamta. Visuomeninis gyvenimas, t. y. materialinio gyvenimo gamybos santvarka, tik tada nusimes mistikos skraistę, kai taps laisvos visuomeninės žmonių sąjungos produktu ir bus sąmoningai, planingai kontroliuojama. Bet tam reikalingas tam tikras materialusis visuomenės pagrindas arba tam tikros materialiosios egzistavimo sąlygos, kurios pačios yra natūraliai išsirutuliojęs ilgos ir skausmingos istorinės raidos rezultatas“ (p. 114).

Aišku, visada atsiras kritikų, pasitelkiančių maždaug tokius argumentus: „K. Marxas gyveno prieš du šimtus metų, kai buvo visai kiti ekonominiai santykiai“ arba „Jau matėm, kuo viskas prasidėjo ir kuo baigėsi“ (apeliacija į SSRS). Atsakyti nesudėtinga – tas pats visose akademinėse institucijose garbinamas ir kanonizuojamas Adamas Smithas gyveno dar seniau – prieš tris šimtus metų, kai dar tikrai neklestėjo šiuolaikinės korporacijos, o pseudomarksistinė daugumos Sovietų Sąjungos vadovų mąstysena ir neatsilaikymas kapitalistų primestam vartotojiškosios konkurencijos modeliui ilgam suteršė filosofinę-ekonominę K. Marxo koncepciją.

K. Marxas, pačia savo būtimi atspindėdamas amžių sanklodoje susiformavusią klasių nelygybę ir kovą, yra nemirtinga ir gaji figūra, traukianti utopistus ir romantikus, neapsisprendėlius ir taikos trokštančius studentus iš Pietų Amerikos. Smagu žinoti, kad ne tik leidyklai ir jos prekybos tinklui Lietuvoje ima rūpėti K. Marxo kolektyvinės ekonomikos ir sąmonės idėjos. Beje, rūpėti ne priverstinai, kaip liudija liūdna istorinė patirtis. Vis daugiau kritinio mąstymo žmonių atsikrato propagandos ir „amžinai teisių ir demokratiškų“ Vakarų suformuoto išankstinio nusistatymo prieš kairiąją mąstyseną ir literatūrą, kurios korifėjus „Kapitalas“ turėtų gulėti kožnoje darbo žmonių ir juos gerbiančiųjų bibliotekėlėje.