Kalbos inspekcija yra teigiama jėga

CHARLES MOORE

Henry Hitchings. The Language Wars: A History of Proper English. London: John Murray Publishers, 2011. 416 p.

Kadangi likusią savo straipsnio dalį skirsiu šios knygos puolimui, turėčiau iš karto pasakyti, kad ją paskaityti visai verta. Knyga parašyta gyvai ir įdomiai, yra informatyvi ir skatina pamąstyti. Ją turėtų perskaityti kiekvienas besidomintis anglų kalba ir jos istorija.

Tačiau apie knygą nemažai pasako ir tai, kad iš jos galima susidaryti neblogą vaizdą, ką autorius laiko priešu. Henry Hitchingsas turi vieną priešą ir vos tik šio kariai pasirodo autoriaus akiratyje, visas jam būdingas humoro jausmas jį palieka. Autorius visus kalba besidominčius žmones skirsto į deskriptyvistus ir preskriptyvistus. Pirmieji tarsi ornitologai stebi, kokia kalba yra dabar, seka jos migravimą, santykių įpročius, paplitimą ir t. t. Šiems autorius pritaria. Antrieji aiškina, kokia kalba turėtų būti, ir stengiasi įvesti taisykles – o kartais net įstatymus, – kokia kalba laikytina taisyklinga. Ponas Hitchingsas preskriptyvistų nekenčia.

Kaip jis nukreipia savo sarkazmą į tuos, kurie pamėgina nustatyti, kas yra „taisyklinga“. Kaip jis pliekia „bambeklius, priekabių ieškotojus, smulkmeniškus knaisiotojus ir šmeižikus“.  Kaip džiugiai jis aiškina, kad tie, kurie mėgina reguliuoti, kilninti, saugoti ir gryninti kalbą, „iš tikrųjų“ veikia vedami politinių motyvų arba asmeninių antipatijų, kurios išreiškia ne kalbinę, o „aiškiai socialinę reakciją“. Pasak jo, gramatikos pedantai apie gramatiką dažnai neką teišmano, „tačiau jiems patinka pati gramatikos idėja, nes jos struktūrose jie įžvelgia modelį, kaip turėtų veikti visuomenė“.

Tam tikra prasme p. Hitchingsas yra teisus. Kalba, ypač anglų, nuolat kinta, ir priklauso ji visiems ją vartojantiesiems, o ne kokiam kunigui, politikui ar profesoriui. Anglų kalbos žodis language („kalba“) yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio, kuris reiškia liežuvį: liežuvį turi kiekvienas, ir visi daugmaž savo nuožiūra sprendžiame, kaip juo malti. Kiekvienas, kuris aiškina, kad vartosena nekinta, veikiausiai bus neteisus. Pavyzdžiui, netiesa, kad sakinį netinka pradėti žodeliu ir. Karaliaus Jokūbo Biblijoje, kuriai šiemet sukanka keturi šimtai metų, taip rašoma dažnai ir džiaugsmingai.

Tačiau užsipuldamas žmones, kuriuos laiko pedantais, p. Hitchingsas renkasi lengvą, o šiais laikais dar ir periferinį taikinį. Šiandien anglų kalbos problema yra ne rūstus ir bausti linkęs seno sukirpimo mokytojas, norintis prismeigti kalbą tarsi drugelius žudantis kolekcininkas. Visi tie į mokytojo mantijas susisupę vyrai, kuriuos prisiminti esu ganėtinai senas, griežtai aiškinantys, kad žodis „gauti“ vartotinas tik reikšme „įgyti“, jau seniai išvaryti iš klasės. Dabar vyrauja kaip tik priešingas mąstymas – idėja, kad bet koks rašybos, tarimo, skyrybos ar šnekėjimo būdas yra vienodai „teisingas“, o dialektai, tautinių mažumų akcentai ir žargonas yra teisingesni nei tai, kas yra „priimta“, „standartiška“ ar tradiciška. Ši doktrina, kuri yra lygiai tokia pat „preskriptyvi“ kaip ir tai, ką ji puola, kelia neišmanymą ir sumaištį.

Kad apie šią knygą susidaryčiau savo nuomonę, sąmoningai vengiau apie autorių sužinoti ką nors daugiau negu tai, kas parašyta knygos anotacijoje. Jis gimęs 1974 m., dirba dienraščio „Evening Standard“ teatro kritiku. Lažinčiausi iš didelės pinigų sumos, kad jis studijavo labai gerame universitete, prieš tai turbūt lankė ir kokią žymią privačią mokyklą. Jis rašo su lengvu gerai išsimokslinusio žmogaus pasitikėjimu, o anglų kalbos istoriją išmano taip gerai ir yra taip pripratęs anglų kalbą lyginti su kitomis kalbomis, kad gali sau leisti ja žaisti ir raginti visus kitus nepaisyti jos normų. Jei paaiškėtų, kad iš tiesų jis yra užaugęs kokiame komunaliniame Saut Šildso daugiabutyje ir mokėsi paprastoje vidurinėje mokykloje, kurią paliko būdamas šešiolikos, atsiimsiu visus savo žodžius ir pripažinsiu pralaimėjimą.

Kadangi p. Hitchingsas teigia, kad visos nuostatos kalbos atžvilgiu yra politinės, jam derėtų geriau suprasti savąsias politines nuostatas. Atrodo, kad jos yra „poš-anarchinės“ ir „boho-snobiškos“. Jo mintyse vargšai neišsimokslinę gatvės žmonės yra geri, nes atrodo autentiškai žemiški. Aišku, protingi, sąmojingi, ironiški, superišsilavinę žmonės, tokie kaip jis, taip pat yra geri. Blogiukai yra tarp šių dviejų kategorijų atsiduriantys priemiesčių gyventojai, karpantys savąsias ligustrų gyvatvores ir ginantys kabliataškius.

Ką gi, kai kuriems būtent to ir reikia. Autorius niekina „isteriškus komentarus, ypač Jungtinėse Valstijose“, „funkcinį neraštingumą pateikiančius tarsi ligą, kuri kėsinasi suėsti patį visuomenės pagrindą“. Tačiau savo knygą jis užbaigia teigdamas, kad kalba yra „instrumentas, įgalinantis mus kurti pasaulį, kuriame gyvename drauge“. Nejaugi jis rimtai mano, kad šiuolaikiniame to pasaulio visuomenės variante žmonės gali būti visaverčiai kalbos vartotojai, nesugebėdami skaityti ar rašyti? Jei p. Hitchingsas turi vaikų, negi jam nerūpi, kad užaugę jie mokėtų tikrai gerai skaityti ir rašyti? Juk milijonai mūsų piliečių yra beraščiai. Daugeliu atvejų taip yra todėl, kad jie buvo mokomi atmestinai ar ir visai nebuvo mokomi. Naujas puikus filmas „Karaliaus kalba“ pasakoja, kokia kančia nepajėgti kalbėti nemikčiojant. Lygiai tokia pati kančia yra nemokėti tinkamai vartoti anglų kalbą. Ponas Hitchingsas vengia taisyklių – šitaip elgtis jis gali vien tik todėl, kad tas taisykles žino. Daugelis žmonių nėra tokie laimingi. Nekenčiamieji preskriptyvistai yra tarsi šiandien Britanijoje vanojami policijos pareigūnai. Įstatymą saugoti jiems tenka vis nepalankesnėmis aplinkybėmis.

Protingi, geriau išsimokslinę žmonės – tokie kaip p. Hitchingsas – prikaišioja, kokie jie „kietarankiai“. Be abejo, jie ne visuomet būna subtilūs. Tačiau gindami silpnesniuosius, kad šie nebūtų skriaudžiami, jie nuveikia daugiau negu jis.