Jis piešė laiką

PETRAS REPŠYS

1.

Algimantas Švėgžda savo kūryboje turėjo daug įvairių periodų. Baigęs institutą – radikalus gudaitistas. Po kurio laiko, pabuvęs Vokietijoje, pamatęs Cranachą, atsisako storasluoksnės tapybos, domisi technologijom. Pradeda paveikslą akvarele, paskui tempera, tada imasi aliejaus. Čia jis išbandė visokias temas, tapė portretus. Sakė norįs išmokti nutapyti obuolį. Prisimenu, kaip džiaugėsi: „Obuolį nutapyti galiu.“

Pradeda pirmas Lietuvoje daryti hiperrealistinius paveikslus. Džinsai, kėdė, dėžė… tie paveikslai turėjo savotiškos magijos. Ta stilistika tiko jo charakteriui ir temperamentui.

Aplankiau Algį ligoninėje, gydėsi Antakalnio klinikose pas daktarę Mičelytę. Į ligoninę buvo pasiėmęs akvarelės, popieriaus, spalvotų pieštukų. Skundėsi, kad negali dirbti.

Atnešiau plastilino. Nulipdė medalius: žmonai, sūnui, dukrai – ir savo medalį. Tris iš jų nupirko. Sakė, kad viskas, daugiau nebelipdys.

Kitą kartą atnešiau cinko plokštelių ir adatą. Kai buvom praktikoje su mokiniais, matė, kaip aš raižiau metale. Jam tai tiko.

Po kurio laiko išvyko gydytis į Vokietiją.

Berlyne gyveno Fridrich-Blenkleštrasėje, kuri rėmėsi į Lenino alėją. Niekur nepabėgsi – ir čia Leninas. O čionykštė metro stotis vadinosi Ostkroic. Tai buvo skerdyklų rajonas. Dieną ramu. Naktimis kiaulės žviegte žviegė. Algis gyveno katalikų name penktam aukšte. Kiekvieno aukšto laiptų aikštelėje kėdė. Tai Algiui pailsėti. Šalia Algio kambario gyveno katalikų kunigas. Jis nepanėšėjo į Lietuvos kunigus. Buvo linksmas, gyvas žmogus. Tuo metu Algis metėsi į religiją. Per Velykas ėjome į bažnyčią.

2.

Kuriant freską man iš galvos neišėjo Donelaičio „Metai“, tačiau jiems iliustruoti man trūko medžiagos.

Žinojau V. Falkenhahną.

V. Mažiulis davė adresą, liepė sakyti, kad jis mane siuntė.

Iš dializės lydėjau Algį į namus. Sakė, rytoj ims kepenų mėginį. Tai reiškia, kad durs į kepenis. Muškietininkai ne vieną sykį buvo apsibadę. Viskas bus gerai.

Paprastai po dializės jis gulėdavo ir ilsėdavosi.

Berlyno žemėlapyje pradėjau ieškoti to rajono ir tos štrasės, kur gyveno V. Falkenhahnas.

Algis pasiteiravo, ko ieškau.

– Palauk, atsigausiu, eisim kartu.

V. Falkenhahnas gyveno beveidžių blokinių namų rajone. Čia buvo klaidu kaip kokiuose Žirmūnuose.

Jo butas buvo pirmame aukšte.

Prisistatėm, kas esam ir ko reikia.

V. Falkenhahnas mielai mus priėmė, pasirodė panašus į Goethę. Lietuviškai kalbėjo puikiai. Pasakiau, kas mane domina, buvau atsinešęs Donelaičio „Metus“. Priešlapyje buvo surašyti man rūpimi klausimai.

Pasakė, kad čia jis man negali padėti, kad tai ne jo tema.

Sėdėjom, kalbėjom, vartėm knygas, fotografijas.

Padovanojo man įspūdingą Vydūno fotografiją, kurios Lietuvoje nebuvo. Vėliau V. Bagdonavičius ją persifotografavo ir įdėjo į savo knygą apie Vydūną.

Algis pasiprašė kitos Vydūno fotografijos su barzda. Tą pačią dieną Algis pasiskolino iš V. Falkenhahno Kušnerio knygą apie Mažąją Lietuvą.

Nors negavau žinių apie Donelaitį, bet Algis įgijo sau svarbų draugą ir tapo V. Falkenhahno mokiniu. Kalbos, religijos, mitologijos be perstojo sukosi V. Falkenhahno galvoje.

„Atėjau pas tave, pone dieviškasis mano, lydėjo pas tave mane, kad regėčiau dieviškąją grožę tavo.“

Tą V. Falkenhahno iš egiptiečių kalbos (jis mokėjo skaityti hieroglifus) verstą tekstą Algis panaudojo viename ciklo „Rugelis“ paveiksle.

Beje, bendraudamas su V. Falkenhahnu, Algis nusivylė krikščionybe – ji esanti ne gamtiška religija.

Tą sykį pamečiau bilietą į Vilnių. Pirkau kitą. Grįžęs bilietą radau Donelaičio „Metų“ knygoje.

Humboldtų universitete vyko puiki Algio paroda. Susirinko daktarai, kurie jį gydė. Atnešė gėlių. Algis jiems kalbėjo, aiškino. Žiūrėdamas į Algį, prisiminiau, kaip Alexandras Humboldtas padėjo atgauti laisvę lietuviui Kražių kolegijos mokiniui „juodajam broliui“ Jonui Vitkevičiui, vėliau šis tapo Rusijos pasiuntiniu Afganistane.

Algis dalyvavo baliuje. Daktarai linksmi, įkaušę. Siūlė Algiui į veną įleisti spirito. Jis juokėsi, nesutiko. Mačiau, kaip gydytojai jį lankydavo namuose, kalbėdavo ne tik apie ligą. Santykiai buvo širdingi. „Pasitikiu vokiečių daktarais“, – sakydavo Algis.

3.

Algio mama mokytojavo. Ir žiemą, ir vasarą jai tekdavo eiti mišku. Algis laukdavo jos grįžtančios, iš degtukų statydavo laimės šulinius. Angą uždengdavo dviem sukryžiuotais degtukais taip įkalindamas nelaimę.

Tą patį darė ir Vokietijoje, tik vietoj degtukų naudojo medžio šakeles. Taip pasitelkdamas savotišką magiją kovojo su liga.

Paskui nupaišydavo tuos šulinius.

Šaltenis, Liutkus ir aš pro Plaučiškius, pro Rozalimą važiavom į Baisogalą į Algio tėvo laidotuves. Jis buvo pašarvotas mokyklos salėje. Šalia buvo giedotojai. Nustebino karste gulintis milžinas. Nesimatė jokių mirties ženklų. Atrodė trumpam prigulęs pailsėti. Šio krašto žmonės ilgagalviai. Savotiškai jie atrodė išsirikiavę į laidotuvių procesiją, kuri judėjo kalvota vietove. Kelias tai kilo, tai leidosi. Matydavai dangų tarsi nukąstą kelio kaspino galą. Paskui žvilgsnis vėl atsimušdavo į žemę. Taip ir pasiekėme kapines. Atidavėme velionio kūną Baisogalos žemei.

Algio tėvas mokėsi Kauno meno mokykloje. Mokslus nutraukė Sibiras. Jis rašė pasakas vaikams, tapė paveikslus, dirbo kitus darbus. Pirko kuolus, mainė juos su baltarusiais į gerą sėklą.

Tarp Algio, jo sesers ir tėvo matau didelį ryšį.

Nei mamos, nei tėvo Algis nelaidojo.

Beje, kitados galvojo surengti hiperrealistų parodą. Turėjo dalyvauti pats, jo tėvas, R. Vilkauskas, Kulvietis…

Važiuodamas į Berlyną nuveždavau ir poezijos. Iš tuometinių poetų Algis labiausiai vertino Marcelijų Martinaitį. Svajojo iliustruoti jo knygą. Marcelijus išmanė dailę. Pasakiau Marcelijui apie Algio norus. Marcelijus susitarė su leidykla. Ir Algis sukūrė iliustracijas. Maketą padarė R. Gibavičius. Knyga buvo pastebėta ir apdovanota.

Algis žavėjosi Antano Baranausko „Anykščių šileliu“. Iliustravimo klausimu teko kalbėtis su Sventicku. Klasika tuo metu buvo pagarboj. Be to, Martinaičio iliustracijos puikios. Sventickas suderino kas reikia ir Algiui atvežiau gerą žinią. Jis pradėjo kurti iliustracijas „Anykščių šileliui“. Keikė vokiškus miškus, kad tie labai tvarkingai sušukuoti. Bet iliustracijų baigti nespėjo. Miškus piešė Meklenburge. Ten turėjo kambarį. Vasarą ten gyveno.

Šeštadienį Algis vertė mane pirkti dėžę alaus. Nes visi vokiečiai taip daro. Gėrimas buvo jo svajonė, nes liga neleido vartoti skysčių. Ruošėsi išgerti ežerą. Po operacijos užmiršo, kaip reikia gerti.

Sėdim vienas priešais kitą. Stalas nukrautas buteliais. Iš šono atrodytų, kad žaidžiam šachmatų partiją. Algis godžiai žiūri, kaip aš geriu.

Iš Fridrich-Blenkleštrasės persikelia į Linienštrasę. Tai senoji Berlyno dalis. Butas buvo švarus ir jaukus. Kambariai balti. Keli stalai stovėjo atskirai vienas nuo kito. Ant vieno stalo akvarelė ir popierius, kitur popierius ir pieštukai su anglimi, pastele, tempera. Viskas nežmoniškai švaru ir tvarkinga. Palėpėje stovėjo spausdinimo mašina, kur jis spaudė savo ofortus. Ten aš miegodavau.

Pro buto langą matėsi senos kapinės. Ten buvo palaidota XVI amžiaus poetų ir kitų įžymybių. Ten gulėjo ir Algio namų savininkas Napoleono karo laikų generolas. Algis prižiūrėdavo ir tvarkydavo jo kapą, nunešdavo gėlių.

Kambary ant sienos kabėjo įrėmintos Vydūno ir V. Falkenhahno fotografijos.

4.

Vilniuje vyko Algio paroda. Daug darbų nupirko. Jis paprašė, kad už tuos pinigus įgytume: dviratį, tepalinius radiatorius, fotolempų, spalvotą televizorių, šaldytuvą. Kai traukinys privažiavo, už gyvatvorės pasislėpę draugai puolė su daiktais į vidų, kiti mergino palydoves, jos nepajuto, kaip viskas buvo sunešta į kupė. Mudu su sūnum Algirdu jautėmės kaip Lenino sargybiniai. Tarp mūsų ant suolo gulėjo šaldytuvas. Nuvažiavę radom Algį su draugais, kurie buvo atvykę automobiliu su priekaba. Algis prašydavo atvežti spaudos. Jis sekė įvykius Lietuvoje. Taip pat prašydavo duonos, sūrio… Duoną atiduodavo draugams. Jo kasdienis maistas buvo avižų dribsniai ir vaistai. Sūrį laikydavo, kol šis pradėdavo gelsti, mūsyti, jį išpildavo žaliomis dėmėmis. Kiekvieną stadiją nupiešdavo. Jis piešė laiką. Žavėjo jo darbų tikrumas. Pasijusdavai tarsi po aklumo atgavęs regėjimą ir iš naujo tai išvydęs. Savo šviežiai atspaustus ofortus nešdavosi į Berlyno grafikos kabinetą, dėdavo šalia Rembrandto, lygindavo. Sakė: „Rembrandtas irgi buvo tik žmogus.“

Vieną sekmadienį sumanėm aplankyti Berlyno pilį. Ji nė kiek į pilį nepanėšėjo. Tas trijų aukštų namas primintų medžioklės namus. Pakeliui į pilį matydavome apkūnias moteris ir drūtus vyrus tautiniais drabužiais. Girdėjosi dainos, juokas, šurmulys. Pilies kiemas buvo aptvertas baliustrada. Visur augo gebenės. Jos buvo net sulipusios į medžius. Algis fotografavo. Apėjom visą plotą. Kampe pamatėm moterį su šuniu, rankoje ji laikė ilgą linguojančią šaką, panašią į Čiurlionio žaliąjį žaibą. Su ta šaka ji slėpė gebenėse šuns išmatas. Apžiūrėję pilį, grįžom pro tautiškus vokiečius. Algis pasigedo aparato. Bėgte atsidūrėm pilies kieme. Aparato neradom. Algis apgailestavo dėl užfiksuotų kadrų.

O krūmuose styrojo blogai paslėptas „žaibas“.

Algis turėjo daug draugų dailininkų. Jie Algį mėgo ir gerbė. Gyvenau pas jo draugę. Patalą paklojo ant grindų šalia sienos. Ant sienos prisegė žemėlapį, kuriame raudonavo didžiulė SSRS teritorija. Vieną vasarą Algio draugės atvažiavo į Vilnių. Apgyvendinau studijoje Šiltadaržio gatvėje. Darėm spiritizmo seansus. Algis turėjo vokiškai Vydūno knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Visi jo draugai tą knygą turėjo perskaityti.

Rapolo Šaltenio knygos vertimą į lietuvių kalbą kai kas iš mūsų yra skaitęs. Tai puiki knyga. Tada savo struktūra man priminė Lotynų Amerikos rašytojų kūrinius. Čia ir politika, ir ekonomika, ir mitologija, ir vienas žmogus gamtoje, galų gale, lietuvių ir vokiečių santykiai.

Algis paišo už lango medį. Paišo skrupulingai. Staiga tarsi sprogimas Berlyne – visi medžiai žali. Aiškiai nespės nupaišyti. Bet medis išskleidė tik tada savo pumpurus, kai Algis baigė piešinį.

Nutarė pirkti papūgą. Didelė, raudonos ir žalios spalvos, su dideliu snapu. Jis ją šnekino, klausinėjo, ji atsakinėjo. Bet kainavo 450 markių. Rinkosi pigesnes. Nutarė, kad gyvūną perkant reikia pagalvoti. Grįžo namo. Skambutis. Tarpdury stovi daktarė su narveliu rankoje. Narvelyje papūga. Dovanojo patinėlį. Mat patelė nešneka. Prie manęs jį šnekino. Papūgiukas bijojo, blaškėsi. Algis pyko, net lest nedavė. Po kiek laiko papūgiukas apsiprato, skraidė po kambarį, tūpdavo Algiui ant galvos. Pavadino papūgiuką Duduku. Žadėjo vakarais su juo šnekėtis, mokyti lietuviškai. Be pašnekovo baisiai vienam liūdna. Jam atrodė, kad jo norai pildosi.

Parke Algis apsikabino medį, tarėsi gaunąs iš jo energijos. Mirus V. Falkenhahnui, sakė pajutęs, kad velionis apsilankė jo kambaryje.

Prisimenu kasdien skaitantį dukters Justinos laiškus. Besiklausantį į magnetofono juostelę įrašyto sūnaus Martyno smuikavimo ir bandantį prakalbinti Duduką.

Bent sykį pas Algį apsilankiusiam žmogui jis visada parašydavo laišką. Jei žmogus neturi A. Švėgždos laiško, vadinasi, jo nepažinojo.

Likus keturioms dienoms iki mirties, Algį aplankė minėtasis kunigas iš Fridrich-Blenkleštrasės ir suteikė reikiamus sakramentus.

Algio pelenai buvo išpilti Šventojon, gražioje vietoje su ąžuolu, kurią jis, vykdamas su A. Šalteniu į savo tėviškę, buvo nurodęs. Jo paties valia buvo palaidotas panašiai kaip V. Falkenhahnas.

Algis yra sakęs:

– Dievas siuntė ligą, atėmė sveikatą. Suteikė laiką ir galimybę būti menininku.

Algis galvojo apie savo kūrybos albumą. Norėjo, kad jame būtų publikuoti tik vokiško periodo paveikslai. Savo rašytuose laiškuose kalba apie tylą ir ramybę. To siekė savo kūryboje. Jį žavėjo dzenbudistiniai sodai. Ilgai blaškėsi, kol galutinai nutraukė bet kokį ryšį su mokykla ir bendrais.

Vėlyvąja kūryba tapo svetimas savo praeičiai.