Drobėje netelpantis šėlas
RŪTA JAKUTYTĖ
Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje – žilabarzdžių ilgaplaukių dailininkų, garbaus amžiaus kultūros veikėjų ir kaip visada to paties pogrindinio Kauno elito susibūrimas. Visi jie susirinko į vieno ryškiausių praėjusio amžiaus lietuvių ekspresionistų Prano Lapės, prieš metus išėjusio anapusybėn, parodos atidarymą. Šiek tiek apmaudu, bet grįžus iš tokių renginių visada traukia rašyti ne apie parodą, bet apie renginio sukeltas emocijas. Net keista, kaip tvarkingai susiskirsčiusios kūrėjų kartos: į senųjų Lietuvos modernistų parodas suguža daugiausiai pensininkai, į šiuolaikinio meno – jaunieji. Visi tarsi turi savo vietą, tačiau norisi pasvarstyti, kaip bus toliau. Ar laikui bėgant mūsų pasididžiavimų vardus minės tik menotyrininkai? Juo labiau kad tokią P. Lapės kūrinių energiją būtų nuodėmė laikyti kokioj tamsioj dirbtuvėj.
Visada bjaurėjausi tais, kurie mėgsta „išburti“ prasmes ten, kur jų nėra. Arba kur būtų pernelyg banalu ir stačiokiška tą užkoduotą prasmę lyg blyną drėbtelti kaip paaiškinimą ar siekį įprasminti spontanišką pasitaškymą dažais. Pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį P. Lapės darbų parodoje, gėda pripažinti, buvo kūrinių pavadinimai. Nudžiugau pamačiusi, kad laisvi, nesuvaržyti abstrakčiojo ekspresionizmo darbai nebuvo užgožti kokio sunkaus filosofinio užkrato. „Kompozicija“ turbūt pavadintos daugiau nei pusė drobių, o ir kitų pavadinimai nepasižymi įmantrumu – „Raizgalynė“, „Šakos“. Suvokęs, kad dailininkas netrokšta išspausti iš kelių linijų Nostradamo pranašystės, kas šiuolaikiniame mene jau tapo tendencija, gali imtis laisvai interpretuoti. Galima pailsėti – šiuolaikinę tapybą kartais norisi pavadinti „galvos skausmo“ kūryba.
Net ir nežinant tapytojo biografijos, matyti, kad P. Lapė – gamtos, ne miesto žmogus, drobėse atsispindi pajūrio kultūra, organiški raštai ir žemės bei dangaus spalvos. Turbūt svarbiausias kūrybos objektas – akmenys, tokiu pavadinimu eksponuojama beveik dešimt autoriaus paveikslų. Tamsiomis spalvomis nutapyti „Akmenys“ subtiliai išnyra iš tamsos, patobulinti atspaudų technika, įgauna savotišką faktūrą, kruopštumo įspūdį, įdomiai derantį su iš pažiūros grubia menininko ekspresija.
Dailininkas stengėsi kurti vaizdą plokštumomis, o ne pasitelkdamas perspektyvą – jos turbūt nė viename iš darbų ir neįžiūrėsime. Erdvė sukuriama įvairių spalvų dėmių, kaip vizualiai atsiskiriančių plokštumų, visuma, kas padaro kūrinius išskirtinius, daugiasluoksnius.
Nenustebau, kai parodos atidaryme išgirdau teigiant, kad P. Lapė – universalus menininkas. Kelią pradėjęs nuo keramikos (keli eksponatai sušmėžuoja šalia juos užgožiančių drobių), dailininkas kurį laiką kūrė realistine maniera. Nors sunku tai įsivaizduoti, kai matome tiek tapybinio šėlo ir nė vienos realistinės drobės. Įvairuoja ir ekspresionistinė tapyba – vienoje salėje pasitinka visiškai tamsūs, mįslingi kūriniai, kita žėri kiek papūgiška spalvų gama su kone virstančiais iš paveikslo laukiniais žalumynais. Apie paveikslų tematiką spręsti gan sudėtinga – iš pirmo žvilgsnio į akis krinta daugiausia gamtos vaizdų refleksijos. Tačiau kai kuriuose darbuose galima įžiūrėti žmonių, figūrų kontūrus, paslėptus po įvairiakrypčiais, chaotiškais spalvų ruožais.
Smagu taip spėlioti kūrinių siužetus, nors keli eksponuojami darbai išsiskiria aiškia tema. 1991- aisiais sukurtas paveikslas „Sausio tryliktoji“ – istorinės atminties liudijimas menininko gyvenime. Tuo metu Amerikoje gyvenęs P. Lapė sužinojo apie tragiškus Sausio įvykius per radiją – jo jausmai atsispindi didelio formato drobėje, kaip teigė menininko sesuo, nutapytoje per septynias dienas. Apžvelgus parodą ir paklausius menininko sesers atsiminimų, susidaro įspūdis, kad universalusis dailininkas – nuoširdus, neįmantrus. Paprastumą įrodo ir jo paties kažkada ištarti žodžiai: „Nėra, kad sėdi ir lauki, kada ta dieviškoji ugnis ant tavęs nusileidžia. Pradedi tapyti ir tiek.“
