Donato Vaišnoro defloracija

Kinas

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Kitą kartą britai „The Fast Show“ taip šaipėsi iš Godard’o filmų: begalinės nespalvotos arthausinės vyro-ir-moters-nesusikalbėjimo-ne-lytiniais-organais scenos metu į kambarį įeina toks pašalinis paprastas čiūvas ir sako: „Gal kas alaus?“ Naujajam Donato Vaišnoro filmui „Myliu kulką tavo širdyje“, kuriame Donatas Vaišnoras vaidina Donatą Vaišnorą (2011, „Donatas Vaišnoras pictures“, scenarijaus autorius Donatas Vaišnoras), tokio čiūvo smarkiai trūksta. Stovėtų narcizas Donatas Vaišnoras pusnuogis balkone, rūkytų, manieringai prikimusiu balsu pistų protą papus antklode prisidengusiai gražuolei apie tai, kad meile mėgaujasi tik tie, kurie ja netiki, ir bac – užeitų toks štai bachūras ir paklaustų: „Ar neturit kuris paskolinti „Nokios“ pakrovėjo storu galu?“

Donatą Vaišnorą apsėdusį Renesanso žmogaus sindromą būtų galima aiškinti pinigų trūkumu: tie 7 tūkstančiai litų visose antraštėse mirga. Mes ne pavydūs graikų dievai, besigėrinčiųjų savimi neskandinsime, mums kas, bet mes ne kvaili. Puikiai suprantame, kad, jei tik būtų galėjęs, nekaltybę Donatas Vaišnoras būtų atėmęs ne paaugliškai palaidžiai Marijai, o pačiam Donatui Vaišnorui. Ir ne kartą, ir labai smagiai.

Pasikviesti vyriškosios lyties draugą pažiūrėti lietuvių filmo ir taip sunku, o su tokiu pavadinimu – nebeįmanoma, kartu nėjo net kviestos mergaitės. Teko vienam pačiam, kamuojamam kolektyvinės žiūrovų-režisieriaus gėdos, kentėti manieringas pislaus, bet tokio jautraus ciniko meilės istorijos scenas. Donatas Vaišnoras mat plieniniais kiaušiais (mūsų kieme visi sakė „kiaušai“), jis mat vieną kartą mylėjo, o dabar nebegali, todėl pakeitė tikrąjį geismą su seksualumu sumaišyta technika ir tvirkina kas pakliūva po raumeningu torsu, jis mat vis tiek prisimerkia, kai jam glosto plaukus, jis mat neleidžia moterims iš savo buto išeiti nelaimingoms. Matėm mes tokių išsipūtusių bohemos supermenų alternatyviuose bareliuose: vienam stajakui užtenka, bet taip norėtųsi, kad prieitų gerasis, nuoširdusis Vilas Hantingas…

Ir būtų paleidęs mus Donatas Vaišnoras iš savo valdų visai nepatenkintus, jei ne pora scenų, kurios nepatogų, susigėdusį juoką pavertė skardžiu ir pelnytu. Jei pamestume studentišką Donato Vaišnoro sentimentalumą, nupirktume jam juodą tikrosios ironijos suknelę, jei išgrynintume viską iki gudrios komedijos, jei dar smagiau atskleistume Eglės Nes heroję, Dievas mato, išeičiau į balkoną ir aš ir rėkčiau: „Aš noriu sekso su tavimi, Donatai Vaišnorai, varyk!“

Todėl negalime sakyti, kad mūsų – žiūrovų – ir Donato Vaišnoro santykiai buvo visiškai be kibirkštėlės. Nors viską žinojome iš anksto, nors puikiai supratome, kad subliūkš šitas burbulas per pirmąsias porą savaičių, nors suvokėme, kaip kvailai juokinga visa atrodo iš šalies, trumpam pasidavėme pigiems vilioklio triukams: juokeliams, prikimusiam balsui, ledams, „ruskio ir lietuvio“ provokacijomis, ryškiai dažytoms lūpoms ir kraujo vonioms. Tikra tai buvo ar dirbtina, nelabai mums rūpėjo, kaip dar viena meilės istorija: puikiai žinai, kuo viskas baigsis, dekonstruoji normaliai ir tiek, bet gyvenimas vis įdomesnis. Tik va namo išsiskėtę kaip defloruota Marija nėjome, ne pirmas kartas mums tokiame à la naujosios bangos lietuvių filme. Buvome mes su tais vyrais, mama, nieko naujo, nebereikia mums revolverių.

Žodžiu, teisios buvo filmo herojės: nemoka Donatas Vaišnoras bučiuotis ir kiša nepernelyg giliai. Penkiolika kartų jį recenzijoje paminėjau ir vis tiek nesijaučiu erotizuotas.