Ar homoseksualumo temoms reikalinga rampų šviesa?

Sausio 30 dieną OKT repeticijų salėje vykusioje diskusijoje švedų režisierė ir dramaturgė AnnaLina Hertzberg ir švedų aktorius Christofferis Svenssonas pristatė švedų spektaklių homoseksualumo tema retrospektyvą ir kartu su lietuvių dramaturge Gabriele Labanauskaite bei diskusijos vedėju Lygių teisių ir socialinės plėtros centro direktoriumi Vytautu Valentinavičiumi kvietė diskutuoti, ar reikalingos homoseksualumo temos Lietuvos teatro scenai.

Vytautas Valentinavičius: Šiuo metu kyla daug diskusijų, liečiančių homoseksualumo klausimą. Atrodo, jog svarbu nagrinėti homoseksualius santykius scenoje, kad žiūrovas gebėtų pažinti patį homoseksualų žmogų. Tačiau klausimas lieka kontroversiškas, nes daugelis vis dar bijo išvysti patį homoseksualumą scenos šviesoje. Ar apskritai homoseksualai turėtų būti vaizduojami scenoje?

Ridas Viskauskas (teatro kritikas): Homoseksualių žmonių patirtis Lietuvos teatre reflektuoti pradėta palyginti neseniai. Reikėtų rimčiau patyrinėti šio reiškinio istoriją – studijuoti teatrų repertuarus, atsiliepimus apie spektaklius spaudoje. Tokiam darbui reikia laiko. Dabar remiuosi tik savo, kaip žiūrovo, kelių dešimtmečių atmintimi ir dalinuosi keliais pastebėjimais ir įsiminusiais faktais, taigi nepretenduoju į „galutinę išvadą“.

Sovietmečiu pas mus, žinia, homoseksualaus žmogaus dėl suprantamų priežasčių kaip meno kūrinio herojaus būti negalėjo. Homoseksualumas buvo tabu visomis prasmėmis, juolab valstybinio teatro scenoje (arba iš kūrėjų reikalavo koduotos kalbos – turiu galvoje pavienius, dažniau mėgėjų teatrinių sambūrių spektaklius apie nepritapusius prie visuomenės vienišius, keistuolius, kuriems svarbiausia – išsaugoti tapatybę, nesupanašėti). Gal tik spektakliuose, sukurtuose pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williamso pjeses, jei režisieriai buvo akylesni, atviresni, sąžiningesni, buvo galima šia tema užsiminti labiau. Vienas ryškesnių spektaklių, kuriame bene pirmą kartą pas mus užsiminta apie homoseksualių moterų egzistavimą, buvo Alvydo Vizgirdos režisuotas spektaklis „Gražus sekmadienis piknikui“ (Klaipėdos dramos teatras, 1988).

Kaip pirmas viešas aštrus teatrinis pareiškimas Lietuvoje, kad ir „čia gyvena homoseksualūs žmonės“, turbūt vertintinas provokuojantis spektaklis „Interviu „Playboy“ žurnalui“, kurį teatre „Liepų gatvėje 68“ (vėlesnis pavadinimas – Klaipėdos Pilies teatras) 1995-aisiais sukūrė jauni teatralai, vadovaujami minėto režisieriaus A. Vizgirdos. Vėl medžiagos spektakliui semtasi ne iš Lietuvos menininkų kūrybos, vietinių realijų, o iš T. Williamso apsakymų („Angelas alkoje“, „Vienarankis“, „Purpurinė drebulė“) ir jo interviu „Playboy“ žurnalui. Klausimas, ar seksualinė orientacija gali būti žmogaus vertės ir reikšmės žymeklis, ko gero, buvo svarbiausias minėtame spektaklyje. Spektaklis suvaidintas vos du kartus (Klaipėdoje ir Telšiuose), nenufilmuotas, tačiau išlikę keletas recenzijų…

Vėliau minima tema pamažu ryškėjo Gintaro Varno kuriamame teatre, bet tai – atskiras pokalbis…

Giedrė Kabašinskienė (teatro „Utopia“ direktorė): Režisierius Gintaras Varnas, remdamasis Federico Garcíos Lorcos siurrealistine pjese, pastatė spektaklį „Publika“, grįždamas prie nagrinėtos prieš keturiolika metų temos apie teatro ir homoseksualumo santykį. Vienoje spektaklio recenzijoje buvo rašyta apie sąsajas su Juozo Miltinio teatru, kur taip pat galime matyti homoseksualumo temos atspindžių.

V. V.: Vaizduojant homoseksualius personažus, atsiranda savotiški stereotipai, kuriuos matome scenoje. Kaip tokios orientacijos žmonės turi būti vaizduojami scenoje, jei norime išvengti klišių?

AnnaLina Hertzberg: Dažnai homoseksualūs personažai kūrinio pabaigoje būna nužudomi arba nusižudo patys, taip savotiškai „išsprendžiant problemą“ ir išgelbėjant visuomenę nuo klausimo, kaip gyventi su šiais žmonėmis.

G. K.: Mano supratimu, teatro esmė yra konfliktas, tad homoseksualus personažas teatre turėtų taip pat išgyventi konfliktą, to tiesiog reikalauja gera pjesė. Homoseksualus herojus turėtų kelti klausimus, į kuriuos privalo atsakyti visuomenė. Žmonės, ateidami į teatrą, visuomet nori išgirsti atsakymus, jie tarsi ir ateina pamatyti spektaklio, kad gautų atsakymus.

V. V.: Jei žmonės ateina išklausyti keliamų klausimų, bet šie klausimai yra rodomi vienpusiškai, kaip žiūrovai gali rasti atsakymus į keliamus klausimus? Galbūt galėtumėte pasidalinti švedų patirtimi?

Christoffer Svensson: Jei kalbėsime apie modernios švedų dramos istoriją, pradžioje spektakliai taip pat buvo gana stereotipiški, dažniausiai paremti užsienio dramaturgų pavyzdžiais. Tačiau Švedijos karališkasis teatras, kuriame dirbu, turi jaunimo skyrių, kur statomos pjesės paaugliams ir jaunimui. Prieš trejus metus buvo nuspręsta pastatyti naują pjesę apie lesbiečių meilę, ją vaidinome paaugliams, besimokantiems mokykloje. Manau, buvo žengtas didelis žingsnis, kai pereita nuo užsienietiškos prie savo šalies dramaturgijos.

A. H.: Režisieriai visuomet interpretavo istorijas. Šekspyras savo dramas skirdavo tik aktoriams vyrams, tad ir dabar režisierius gali rinktis – kurti spektaklį remdamasis heteroseksualumo ar homoseksualumo perspektyva. Prieš maždaug penkerius metus britų ir amerikiečių pjesės buvo pakeistos nacionaline dramaturgija, pavyzdžiui, pjese, parašyta remiantis interviu su homoseksualiais vyrais. Kita pjesė parašyta remiantis interviu apie nusikaltimus, sukeltus dėl neapykantos homoseksualiems žmonės, tad ji taip pat paremta dokumentine medžiaga. Taip po truputį atsirado savo šalies išgyvenimais paremtas homoseksualumo problemų kontekstas.

V. V.: Homoseksualumas turėtų būti atskira teatro tema ar įeiti į kitą problematiką?

A. H.: Mudvi su Gabriele parašėme pjesę apie homoseksualių žmonių problemas Lietuvoje. Ji pastatyta Stokholme, taip pat kartą rodyta „Menų spaustuvėje“. Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas, bet kai ieškojau dramaturgų Lietuvoje, su kuriais galėčiau dirbti, beveik kiekvienas jų per susitikimą pareiškė savo nuomonę ir homoseksualumo klausimu. Kai susipažinau su Gabriele ir nusprendėme bendradarbiauti, pasiūliau, kad kartu plėtotume šią temą.

Gabrielė Labanauskaitė: Su AnnaLina parašyta pjesė buvo perdaryta remiantis mano sena pjese, sukurta dar 2003 metais. Juokaudama ją vadinu „šviečiamąja pjese apie homoseksualumą“. Siužetas, kuris yra labai paprastas, pasakoja apie dviejų homoseksualių vyrų santykius ir apie savo identiteto ieškančią merginą. Nors buvo surengti pjesės skaitymai „Menų spaustuvėje“ (rež. Benas Šarka), niekas nenorėjo toliau dirbti su šiuo tekstu, nagrinėjančiu homoseksualumo klausimą. Kai susitikome su AnnaLina, nusprendėme perrašyti pjesę, nes viskas jau atrodė gana pasenę, ypač jei kalbėsime apie Švediją, kur problemos, apie kurias dabar kalbame Lietuvoje, buvo aktualios prieš keliolika metų. Taigi, teko susidurti su labai skirtinga patirtimi.

V. V.: Galbūt Lietuvoje būtų problemiška jau vien pamatyti homoseksualius santykius scenoje?

G. K.: Man svarbiausias dalykas yra spektaklio kokybė. Jei aktoriaus kuriamas vaidmuo sujaudina žmogų, tai jau yra labai daug. Gintaras Varnas ne tik kalba apie homoseksualumą, jo spektakliai yra itin geros kokybės, jie sujaudina žiūrovus. Lietuvoje apskritai daug problemų, kurios susijusios su tolerancijos klausimu: tiek homoseksualių, tiek neįgalių žmonių padėtis itin sunki, tad, žinoma, reikia apie tai kalbėti, nepamirštant pasirodymo kokybės klausimo.

Linas Mikuta (teatro ir kino režisierius): Man atrodo, kad kartais Lietuvoje žmonės bijo agresyvios homoseksualių žmonių propagandos. Žmonės, ateidami į teatrą, nori matyti vienokią ar kitokią žmogaus tragediją arba jo patiriamas socialines problemas. Žiūrovai tarsi atsiriboja nuo rodomas situacijos, jeigu pjesė skirta homoseksualių žmonių santykių analizei.

G. K.: Tačiau jeigu spektaklis yra savaime geras, tuomet (nesvarbu, kokia tema būtų nagrinėjama) jis bus priimtas visuomenės?

A. H.: Mano pjesė buvo pristatyta kaip pjesė apie homoseksualius žmones ir tai nepritraukė žmonių į spektaklį, jiems visiškai nerūpėjo spektaklio kokybė. O homoseksualių žmonių auditorijai tai buvo artima. Tačiau pasitaiko atvejų, kai populiarūs heteroseksualūs autoriai rašo apie homoseksualumą ir į spektaklius susirenka daug žmonių, nes jiems įdomu viskas, apie ką rašo populiarus rašytojas.

G. L.: Manau, kad Lietuvoje toleranciją homoseksualumą nagrinėjančio spektaklio atžvilgiu lemia tai, kaip akivaizdžiai vaizduojami homoseksualūs santykiai. Jei, kaip Jeano-Luco Lagarce’o pjesėje „Tolima šalis“, nagrinėjamos universalios žmonių santykių, atsisveikinimo ir daug kitų bendražmogiškų temų, auditorija reaguoja gana gerai. Pavyzdžiui, per „Publikos“ spektaklio pirmą veiksmą, kuriame pasitelkiama ne tik poetiška F. Garcíos Lorcos, bet ir ekspresyvi scenos kalba homoseksualiai meilei išreikšti, publika buvo gana sutrikusi, nes nežinojo, kaip į tai reaguoti. Kai kituose veiksmuose buvo daugiau kalbama apie patį teatrą ir meną apskritai, atmosfera salėje pagerėjo. Lietuvos publika yra linkusi atsiriboti: „Taip, mes „toleruojame“ homoseksualumą, tačiau prašome per daug akivaizdžiai jo nevaizduoti, nes galime pradėti jaustis nepatogiai.“

L. M.: Lietuvos žmonės yra susiskirstę į dvi dalis – heteroseksualius ir homoseksualius. Kai heteroseksualus žmogus ateina į spektaklį, kur nagrinėjami homoseksualių žmonių santykiai, jis tiesiog galvoja: „Man tai neaktualu, nes „jie“ ir vėl kalbės apie savo meilę.“ Galbūt verta atsakyti į klausimą, kaip apskritai su Lietuvos publika vertėtų kalbėti apie homoseksualių žmonių santykius. Galbūt heteroseksualių žmonių pozicija taip pat turėtų atsispindėti spektaklyje? Galbūt tai padėtų surasti kontaktą su žiūrovais?

Mergina iš salės: Manau, homoseksualumo tema pati savaime nėra svarbesnė už kitas aktualias temas, tokias kaip karas Irake, vienišos motinos ir pan. Man nesvarbu – spektaklio personažai yra homoseksualūs ar ne, svarbu, kad tai mane veiktų emociškai. Jei rasiu sąsają tarp savo ir personažų suvaidintų emocijų, tai ir bus tas kontaktas. Tad ar tikrai turėtume vengti šios temos ir homoseksualius personažus vaizduoti tarsi uždarytus zoologijos sode viešai apžiūrėti? Taip tik panaudosime visus įmanomus stereotipus, kurie neturi nieko bendra su žmogaus jausmais.

Arnoldas Blumbergas (LUNI organizatorius): Manau, esminiu dalyku turi tapti paties seksualumo problemizavimas teatre. Spektakliai, kuriuos matau, yra labai konservatyvūs, kai kalbama apie porų santykius ir norima vaizduoti tik tradicinės šeimos seksualumo modelį. Taip pat manau, kad homoseksualumo klausimą galime sieti su sparčia komercinio teatro plėtra, kuriai įtaka daro kultūros politika – įdomioms nekomercinėms pjesėms lieka vis mažiau vietos, nes erdvę užima pigios komercinės komedijos, kuriomis norima pamaloninti auditoriją. Auditorija turėtų pažinti nepatogias ir marginalines temas, nes tai, kas buvo marginalu ankstesniame teatre, postruktūralistiniame teatre gali atrodyti kaip visiškai priimtinas dalykas. Taigi, turime stebėti, kaip visuomenė yra šviečiama nepatogių temų klausimu, kiek jos aptariamos meninio švietimo įstaigose. Galbūt verta sumažinti universalių ir patogių temų gausą?

A. H.: Tikrai norėčiau sakyti, kad man svarbiausias dalykas yra kurti geros kokybės meną. Bet to sakyti negaliu, nes jaučiu, kad esu atsakinga už dalykus, kuriuos rodau, kai statau pjesę. Turiu kelti klausimą, kodėl kai turiu penkis aktorius, keturi iš jų yra vyrai, o ten vaidinanti mergina pasako tik dešimt eilučių ir dėvi itin trumpą sijoną. Jaučiuosi atsakinga už tai, ką rodau scenoje. Negaliu sakyti, jog rodau homoseksualų personažą scenoje vien todėl, kad jis homoseksualus, bet, kalbant atvirai, būtent dėl to aš jį ir noriu parodyti. Nes manau, kad rodyti pavyzdžius yra itin svarbu, homoseksualiam žmogui reikia matyti save scenoje. Norėčiau sakyti, kad man pats svarbiausias dalykas yra menas savaime, tačiau esu per daug aktyvi, kad galėčiau nekalbėti šiomis temomis. Visuomet bus sunku atsakyti, kiek objektyvus turi išlikti kurdamas.

Parengė Gailė Garnelytė