Apie skaitymą, suvokimą ir kramtomąją gumą
AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ
Tąkart skaičiau savo mėgstamos rašytojos esė ir tiesiog kiekviena ląstele jaučiau, kad tekstas plaukia kažkur šalia, kažkur visai čia pat, tačiau tikslo nepasiekia. Sąmonės nepasiekia. Kažkuriuo skaitymo momentu ėmė atrodyti, lyg vėl plaukčiau Nilu, nenusakomos spalvos jo vandenimis, kuriais lygiomis teisėmis su turistams skirtais kateriukais keliauja ir šiukšlės. Visiška judėjimo laisvė. O štai suvokimo laisvė kažkaip pradėjo strigti, tarsi pasigavusi modernų kokio psichopato kompiuterių aso sukurtą virusą. Akys matė raides, reikiamas smegenų centras jas puikiausiai atpažino, tačiau suvokimo galimybė tapo nepasiekiama. Prasmė išslysdavo, išsivyniodavo kaip kokia dėlė – slidi, gliti ir nesugaunama. Net po sekundės nebūčiau pasakiusi, apie ką buvo paskutinis perskaitytas sakinys.
O gal bijojau pasinerti į tą vaizdinių srautą, kuris driekėsi prieš akis? Nors ne, baimės tikrai nebuvo. Tik kažkoks infantilus nesupratimas. Metaforų gelmė nejaudino, stiliaus žaismingumas visai „nekabino“, o ironija nekėlė nė menkiausio šypsnio, net kreivos grimasos neišspaudė. Teksto paslaptis tąkart taip ir liko susisukusi, neišsiskleidusi kaip priešais akis styrantis dar iki galo neatsivėręs kalijos lapas. Pablyškęs nuo žiemos prieblandos, avitaminozės ir šilumos stygiaus – „lack of happiness“. Šią diagnozę mums nustatė vienas amerikietis psichologas, atvykęs provincijos gyventojus mokyti susikalbėjimo meno. Išgirdus diagnozę nepalengvėjo nei tuomet, nei dabar. Diagnozės nepadeda. Beveik niekada. Neišsiskleidęs troškimas įsilieti į gyvybės netekusį erdvėlaikį taip ir lieka tik troškimas. Neišsipildęs. Gyvybingumo trūkumas… Minkymasis po dienų molį, braidžiojimas žodžių, praradusių skambesį ir prasmes, marmalynėje.
Toliau nebuvo prasmės bukai spoksoti į raidžių skruzdėlyną – jau geriau į kinų hieroglifus: prasmės nežinai, o ir žinoti visiškai nenori. Esu abejinga naujoms žinioms. Ir taip devyniolika metų praleista visokiausiose švietimo įstaigose. Kokio velnio prievartauju save? Geriau užsikursiu židinį, apsitempsiu juoda suknele ir užsimausiu margas ekstravagantiškas kojines. Įsipilsiu taurę baltojo vyno ir imsiu skaityti iš naujo. Kartais staigus ir nemotyvuotas poelgis, neturintis visiškai nieko bendro su tekstais, neįtikėtinai pabudina prisnūdusią sąmonę. Nieko nelegalaus, jokio kriminalo, jokio amoralumo. Paprasta buitis – ir sąmonė prašviesėja.
Tuomet ir ištrauksiu tekstus iš žodžių morgo, jie ims pulsuoti vitališkumu, o „išsprūstanti prasmė“ sugrįš ten, kur jai ir vieta. Suplėšiusi amnezijos tramdomuosius marškinius grįžtu prie amnezijos ištikto herojaus, geriančio vyną su dukra, apie kurią visiškai nieko neprisimena. Arba nenori prisiminti. Yra daugybė dalykų, kurių neprisimenu. Sąmoningai arba ne. Kai ko nenoriu prisiminti. Taip pat sąmoningai. Tačiau pasitaiko ir tokių momentų, kad prisiminti būtinai reikia, o negaliu. Bet neprisiminti savo vaiko nenoriu. Net kai nėra šalia, jaučiu jos krebždėjimą kambario kertėje, kur labiausiai mėgsta žaisti. Matau, kaip rankelė vedžioja raides arba piešia žiemą su pūgom, pusnim ir Kalėdų egle. Arba sėdi tyli, rami, susikaupusi. Kai paklausiu, kas nutiko, atsako: „Medituoju.“ Reikėtų ir man tuo pačiu užsiimti. Medituoti, klausytis tylos arba tingaus šaldytuvo burzgimo. Apmąstyti, kas buvo, pagalvoti, kas yra, suplanuoti, kas dar bus. Tačiau mėgaujuosi prabanga nebekurti jokių penkmečio planų, nebekelti kosmogoniniam mitui prilygstančių idėjų. Privalomus darbus įprantu atlikti greitai, šaltai ir iki galo. Su nuosaikia panieka. Vizualus tos paniekos įrodymas – draugės padovanotas ženkliukas su užrašu „Fuck work“. Vaikiškas protesto ženklas. Jei negali pabėgti, išvengti ar apeiti, tai belieka tik nusikeikti. Tiesa, ta pati draugė, be jau minėto ženklelio, praktikuoja ir kitą paniekos reiškimo būdą – atvažiavusi į darbą kramtomąją gumą išspjauna tiesiai prie laukujų įstaigos durų. Staigiai, tiksliai ir be garso. Nors tas „fuck work“ irgi veikia be garso ir tiksliai. Išreiškia esmę – ir jokie komentarai nebereikalingi.
Paniekai – tarptautinis keiksmas ir spjūvis guma, o kasdienybės liūdesiui užgesinti – tekila. Atskiedi tą perštėjimą meksikietišku gėrimu, o paskui prismeigi kaktuso spygliu prie butelio dugno, kad nesugalvotų iškilti. Kaip nuolat atmintyje iškyla matytos vietos, skaityti tekstai ar sutiktų žmonių kaukės. Tegul pavirsta džinu ir ką nors pradžiugina. Išsipildymo iliuzija. Panaši į tą, kurią retkarčiais pajunti skaitomuose tekstuose arba ieškai įvairiausiose vietose, į kurias nebeatkeliausi. O vis tiek plauki tekstu tarsi vandenimis, kad ir to paties Nilo. Plauki, kol pamatai, kad į paviršių neiškylanti teksto prasmė ima ir staiga įgauna ką tik išmesto numirėlio pavidalą. Jis akimirką susiliečia su vandens paviršiumi, o paskui neria dugnan. Tik gėlių vainikas dar kurį laiką plūduriuoja nešvariame vandenyje, o paskui ir tas lėtai – tarsi kokioje pigioje kino dramoje – paskęsta. Belieka palinkėti ramybės – ir į drumstus Nilo vandenis panirusiam numirėliui, ir skaitomam tekstui. Skirtumas tik tas, kad balta marška suvyniotojo niekada nebeišvysi, o prie teksto galėsi grįžti bet kada. Ir tuomet, kai metaforų mįslės bus įmintos, beliks prismeigti jas kaktuso spygliu arba priklijuoti prie šaldytuvo guma. Tam atvejui, jei skaitomą mėgstamos rašytojos tekstą sąmonė atsisakytų suvokti.
