Angelas

DOMANTAS TAMOŠAITIS

Jaunas vaikinas nerūpestingai ėjo kaimo takeliu. Jo vardas buvo Vilis.

Dešinėje rankoje Vilis laikė neseniai nuskintą paprastą gėlę geltonais žiedlapiais. Jis nežinojo jos pavadinimo ir anaiptol nesimėgavo jos kvapu, bet tokia gėlelė, be abejonės, sukels nuoširdumo ir atsidavimo įspūdį tai, kuriai ji buvo skirta. O Vilis to ir tenorėjo. Be to, čia, vidury kaimo, geresnės gėlės jis ir negalėjo gauti – nebent būtų sumanęs lipti per kaimynų tvorą ir vogti jų rožes.

Vilis nusišypsojo, nes valandėlę buvo tam beveik pasiryžęs, tačiau jo išrinktoji…

– Ji tam nepritartų, – nuramino save jis.

Taigi Vilis šią akimirką jautėsi labai laimingas. Jam net atrodė, kad ši trumpa kelionė keliuku atperka visą šlykštybę, kurioje jam teko gyventi iki šiol. Purvas, nuovargis, šaltis, pasenusi, negyva kaimo aplinka – ir kaimiečiai. Užvis labiau jis nekentė kaimiečių. Nuo nemalonios rutinos būdavo galima pabėgti į gamtą, pulti į jos glėbį ir tikėti, kad gyvenimas yra gražus. Na, arba buvo galima naudotis kompiuterinėmis išsigelbėjimo priemonėmis. Skirtingais atvejais padėdavo skirtingi dalykai. Tačiau nuo kaimiečių negelbėjo niekas. Jų buvo visur – pakeliui į darbą, pakeliui namo, pakeliui į parduotuvę, netgi gamtoje, jei sumanydavo ten padeginti savo šiukšles. Kartais Vilį jie pasitikdavo sėdėdami ant suoliuko prie jo namų durų, draugiškai pamosikuodavo ranka ir paprašydavo kelių litų. Viliui litų netrūko, bet kiekvieną kartą su jais skirdamasis jis dusdavo iš pasiutimo – ir paskui ilgai laikydavo sukandęs rankšluostį iš visų jėgų, kad nurimtų. Kiek kartų jis įsivaizdavo, kaip daužo juos pagaliu? Kiek per daug, kad galėtų save vadinti normaliu žmogumi. Kiek kartų įsivaizduodavo, kad kompiuteriniuose žaidimuose taškomos šlykštynės yra jo kaimynai? Na, įsivaizduoti jau beveik nereikėjo – jie ir taip atrodė panašūs į parazitais užkrėstus išsigimėlius, puolančius jį iš ekrano kapoklėmis.

Nepaisant šių nemalonių aplinkybių, jam niekada neužteko ryžto – ne, ne ryžto, bet motyvacijos – persikraustyti į miestą. Tikėdamas, kad nuo problemų išsigelbėti neįmanoma – jas tiesiog pakeistų kitos, – Vilis negalėjo savęs įtikinti, jog ši problema yra didesnė nei visos tos, kurios atsirastų vėliau. Nors tai tebuvo pasiteisinimas, tačiau jo užteko. Vilis toliau puvo kaime, neapkęsdamas visko ir visų – neišskiriant nė savęs.

Tačiau visai neseniai viskas kiek pasikeitė – ir už tai jis turėjo dėkoti vieninteliam tikram savo draugui. Vieninteliam draugui. Visada nemėgęs alkoholio – daugiausia dėl kaimiečių, kurie dar ir kaip mėgo svaigintis, – Vilis visai negėrė ir kratėsi bet kokios tą darančios kompanijos ir kiekvieno įvykio, galinčio suteikti tam pretekstą. Bet Daumantas, jo geriausias draugas, tokių problemų neturėjo. Jis buvo atsparus ir per daug savimi pasitikintis, kad jo sąmonę kas nors būtų paveikę. Visada išlikdamas blaivaus proto, „pasibuvimuose“ jis praskaidrindavo Viliui nuotaiką.

Todėl kartais Vilis prie jo prisidėdavo, jausdamas, kad vienas blogas dalykas neatrodys toks blogas, jei galėsi jį palyginti su kitu blogu dalyku.

Taip maždaug prieš dvi savaites – liepos keturioliktąją – jis susipažino su viena mergina, kuri ten atsidūrė dėl labai panašios priežasties.

Vilis net nežinojo jos vardo – jam jis buvo pasakytas, tačiau dar tada, kai jam viskas buvo vienoda. Pro vieną ausį įėjęs, pro kitą išėjęs tas vardas tada neturėjo reikšmės.

Bet kam rūpi vardas, jei visa kita buvo nuostabu? Kadangi jie abu nešoko, tai, susiradę nuošalesnę vietą, pradėjo šnekėtis – apie šį bei tą, nieko svarbaus, – tačiau jų nuomonės sutapo tiek daug kartų, kad jiems kilo noras pasišnekėti ir ateityje. Susitarę susitikti vėliau, jie užbaigė pokalbį Vilio mėgstamiausioje vietoje – kažkur prie šaltinio, kur nebuvo erkių, – ir nuo to laiko jis visai pametė galvą. Jam atrodė, kad netyčia pateko į sapną, kur viskas klostosi pernelyg gerai ir kiekviena akimirka yra pernelyg laiminga. Jis nemiegojo dvi naktis, perkratydamas kiekvieną jų pokalbio akimirką ir svajodamas, kas gali būti toliau.

Vilį labai nustebino jos požiūris į daugelį dalykų. Jis labai skyrėsi nuo kitų merginų. Viliui buvo tekę šnekėtis su pakankamai priešingos lyties atstovių – jaunų ir vyresnių, protingų, kvailų ir taip toliau, bet buvo dalykų, kurie vienijo jas visas – įvairiausios kvailos baimės ir keisti stereotipai. Jos visos bijojo miško naktį, visos teigė, jog žudymas yra absoliučiai neleistinas, kad ir kokios aplinkybės būtų. Jos visos neturėjo nieko prieš homoseksualius santykius. Joms visoms patiko rokas. Viliui būdavo bloga klausti jų kokio nors klausimo, iš anksto puikiai žinant visus atsakymus.

Tačiau kalbantis su ja jam tekdavo dažnai nustebti. Jų nuomonės ne visada sutapdavo, tačiau net ir ten, kur jos išsiskirdavo, merginos atsakymai vis tiek jam atrodė gerbtini ir teisingi – gal net teisingesni už jo paties. Jis manė, kad galbūt taip jam atrodo tik dėl didelio susižavėjimo, tačiau ilgainiui įsitikino – ji buvo tiesiog protinga. Protinga, graži ir melancholiška. Vilis tiesiog alpdavo apie ją galvodamas. Ką ji veikia kaime? Net ir mieste jis nesitikėjo sutikti nieko panašaus. Dabar Vilis dėkojo kiekvienam žolės stiebui, kad visgi pasiliko čia.

Taigi Vilis ėjo į jos namus – oficiali apsilankymo priežastis buvo pažintis su jos šeima, bet iš tikrųjų jis vylėsi pakviesti merginą į dviejų dienų kelionę į miestą – tik juodu ir daugiau nieko. Ir Vilis buvo tikras, kad ji sutiks keliauti kartu su juo.

Todėl dabar jo širdis plakė taip smarkiai, kad, atrodė, sustos.

Ir Vilis sustojo. Jau prieš kurį laiką dešinėje kelio pusėje jis buvo pastebėjęs kiek neįprastą vaizdą, bet tik dabar sugebėjo įžiūrėti aiškiau. Ant maždaug pusės metro aukščio akmens luito, apsupto saulės nuauksintų javų, sėdėjo vyras, net iš toli neprimenantis kaimiečio. Jis vilkėjo tarsi baltą tuniką – toks žodis Viliui atėjo į galvą – ir buvo įsispyręs į sandalus. Tunikos viršuje ir apačioje buvo gražios auksinės linijos, suteikiančios šiam apdarui kilnumo. Vyro veidas buvo ramus ir gražus – Viliui jis iškart patiko. Kiek lenkta, bet visgi taisyklinga nosis, ryškūs, bet kartu švelnūs skruostikauliai, ramios, gilios akys, kurias vėjui papūtus uždengdavo vešlūs juodi plaukai – Vilis sustojo prieš šį vyrą ir, viską užmiršęs, gėrėjosi jo išvaizda – ir nuo jo sklindančia ramybe.

Dešinėje rankoje vyras laikė vytelę ir lėtai ja braukė per žemę, kuria bėgiojo skruzdėlės. Jis tai darė labai ramiai, net su liūdesio šešėliu veide. Atrodė, kad bėgiojančių skruzdėlių vaizdas jį pribloškė tarsi kokio nepaaiškinamo sielvarto patvirtinimas.

– Ką tu čia veiki? – Vilis paklausė kaip nesavas. Pats nesusivokdamas, jis jau buvo nužengęs nuo tako ir prisiartinęs prie pat vyro.

Šis pakėlė galvą ir pažvelgė Viliui tiesiai į akis, regis, perverdamas jo sielą. Pažiūrėjęs kelias sekundes, jis tarė:

– Aš – angelas.

Vilis krūptelėjo, supratęs, kad iškart tuo patikėjo. Taip, kas daugiau jis galėjo būti? Šis vyras buvo toks… nuostabus, toks tobulas, toks skausmingai svetimas šiam pasauliui… Žinoma, jis angelas. Jis kenčia, matydamas, koks prastas šis pasaulis…

Ne, tai nesąmonė. Vilio sąmonė pasipriešino vizijoms ir sugrąžino jį iš euforijos. Šis žmogus – tik žmogus ir jis aiškiai šaiposi iš jo arba yra pamišęs. O gal dar blogiau, jis yra iškrypėlis. Viliui į galvą šovė daugybė galimybių ir jam nepatiko nė viena. Žavesys išsisklaidė tarsi nė nebuvęs ir privertė jį pasijusti labai nejaukiai.

– Aišku… – tarė jis ir apsisuko, norėdamas sugrįžti į kelią.

Nors ir labai nenorėjo atsukti vyrui nugaros – jau verčiau būtų ėjęs atatupstas, kad ir kaip kvailai tai atrodytų, – Vilis visgi susiėmė ir patraukė, iš kur atėjęs.

– Ne, tu nesupranti! – tiesiai iš už nugaros pasigirdo balsas. – Aš – angelas!

– Ką? – skubiai atsisukęs sulemeno Vilis.

Jį nukrėtė šiurpas. Iš arti vyro akys atrodė jau kitaip – atšiaurios, nieko neįsileidžiančios ir nuolat besimainančios kaip dangus per audrą. Iš jų dvelkė šaltis, pavertęs liepos dieną žvarbiu rudeniu.

– Klausyk, aš neturiu laiko…

Nesumojęs, ką daugiau pasakyti, Vilis vėl nusisuko ir beveik bėgte nuskubėjo link kelio, kuris, pasirodo, buvo tolokai. Kada jis spėjo tiek nueiti? Jį nuo to kelio skyrė bent trisdešimt metrų siūbuojančių javų laukas.

– Tu nesupranti! – vyras čiupo jį už peties ir apsuko. Dešine ranka jis sugriebė Vilio veidą. – Aš – angelas!

– Ką? – Vilis puolė į paniką. Jį bemat išmušė šaltas prakaitas. – Ko tu iš manęs nori?

Vyras pastūmė jį ir pargriovė ant žemės.

– Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum, – tarė jis ramiai ir kartu siaubingai. Jo balsas tiesiog gauste gaudė.

– Ką?.. – murmėjo vis tą patį Vilis, skubiai ropodamas atatupstas.

Vyras pakėlė nuo žemės lazdą, kurios Vilis iki šiol nebuvo pastebėjęs, nematė, kol ji atsidūrė to siaubūno rankose.

– Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! – sušuko vyras.

Jo balsas trumpam pasidarė panašus į pasipiktinusio vaiko, nepatenkinto, kad viskas vyksta ne taip, kaip jis nori. Bet taip buvo tik trumpai. Dabar balsas vėl gaudė:

– Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum!

– Gerai! – suklykė Vilis, matydamas, kaip vyras iš lėto iškelia lazdą. – Gerai! Gerai, tik dėl Dievo, ne!!!

Vyras smogė lazda jam per galvą. Vilio rankos trūktelėjo aukštyn.

– Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum! Aš noriu, kad tu manimi pasitikėtum!

Lazda kilo ir leidosi, sulig kiekvienu smūgiu žemę nuspalvindavo purpuro purslai. Vilis jau nebejudėjo, tik kojos dar trūkčiojo.

Dar kelis kartus tylomis smogęs į tai, kas liko iš Vilio veido, angelas liovėsi. Valandėlę pasižiūrėjęs į savo kūrinį, numetė šalin lazdą. Į jo žvilgsnį sugrįžo ramybė ir nežemiška melancholija. Angelas atsiduso, negalėdamas pakelti skausmo, sklindančio į jį iš viso šio pasaulio.

Tada apsisuko ir aukso taku nuėjo tolyn.

__

Protas

Salė. Baltos sienos, baltos lubos, baltos grindys, baltos kėdės, balta pakyla. Viskas buvo apšviesta lempomis ir todėl atrodė dar balčiau, negu buvo iš tikrųjų. Dėl šios keistos šviesos kambario kaip ir nebuvo – buvo tik tie, kurie jame buvo.

Pro langus matėsi juoduma ir žvaigždės – kosmosas. Kartais kuri nors žvaigždė blykstelėdavo ir tai žavėjo, tačiau niekas į žvaigždes nežiūrėjo – priešingai, jos pačios buvo žiūrovės, stebinčios šį mažą, laikiną pasaulį.

Kambaryje stovėjo gal keturiasdešimt kėdžių, sustatytų priešais nedidelę pakylą. Ant kėdžių sėdėjo vaikai. Visi iki vieno jie susikaupę klausėsi asmens ant pakylos. Šiam asmeniui iš kairės stikliniame permatomame kambarėlyje sėdėjo kitas asmuo. Jis buvo ypatingas, nors atrodė visiškai paprastai – vidutinio amžiaus vyras, parėmęs ranka galvą. Prie jo buvo prijungta daug aparatų, laidelių ir vamzdelių. Netoliese stovėjo aibė prietaisų, fiksuojančių šio žmogaus impulsus, širdies plakimą ir kitus fiziologinius dalykus.

Mėlynodis ugniaplaukis asmuo nuo pakylos skvarbiomis akimis žiūrėjo į vaikus ir kalbėjo štai ką:

– Šis Žmogus – tikras stebuklas. Jums, tiesa, jis gal ir nebus toks įdomus, koks būna vyresnio amžiaus lankytojams, bet jie čia plūsta miniomis ir ilgai žiūri, mosikuoja rankomis, svarsto, ginčijasi… Jei neribotume lankymo valandų, jie čia stovėtų ištisas paras, tik ir kalbėdami apie jį. Daugelis lankytojų grįžta ir vėl negali atsižiūrėti. Kai kurie protestuoja ir reikalauja, kad šis Žmogus būtų atiduotas mokslininkams ir daktarams, o ne laikomas kaip eksponatas. Tačiau daktarai ir mokslininkai jau turėjo galimybių tyrinėti. Jie turėjo tą Žmogų, viską išbandė, bet nieko nepešė. Taigi dabar jis yra čia.

Mėlynodis nutilo ir pasitempė. Jis vilkėjo pilką gido uniformą.

– Atsiprašau, – pakėlė ranką vaikas gruoblėta it ugnikalnio paviršius oda. Jo akys buvo visiškai juodos.

– Taip?

– Kodėl šis Žmogus – tikras stebuklas?

– Ak, taip, – linktelėjo ir santūriai nusišypsojo pasakotojas. – Šis Žmogus gimė du tūkstančiai trečiaisiais metais.

Keli vaikai nusijuokė.

– Aš nejuokauju, – rimtu žvilgsniu juos sudraudė mėlynodis. – Jam – tūkstančių tūkstančiai metų. Jis daug senesnis negu kai kurios rasės, kurių atstovų čia galėsite pamatyti. Tiesiog šio individo toks keistas metabolizmas, vaikai. Jis vystėsi tūkstančius kartų ilgiau negu jūs ar aš. Kol jis išmoko vaikščioti, nuo žemėlapio pranyko ištisos tautos. Kol išmoko taisyklingai kalbėti, įvyko keli kosminiai kataklizmai. Kol tapo paaugliu, žmonių rasė nustojo egzistuoti.

– Tai kodėl jis vis dar gyvas? – paklausė vaikas su keturiomis rankomis, keturiomis kojomis ir aštuoniomis akimis.

– To niekas nesugeba paaiškinti. Kaip jis sugebėjo tiek laiko išgyventi? Žmonių rasė visada garsėjo prietaringumu ir negebėjimu pripažinti tų, kurie buvo kitokie nei jų rūšies individai. Daugelis jų, sužinoję, jog tas individas gyvens ištisus amžius, tikrai būtų norėję jį nudėti, taigi mūsų mokslininkai spėja, kad jis slėpė savo unikalų egzistavimą ir nuolatos keitė asmenybes.

Mėlynodis padarė pauzę.

– Sakoma, kad taip gyventi labai sunku. Ilgaamžių rasių didysis prakeiksmas yra tai, kad jie pamato tiek daug mirties, jog pusę likusio gyvenimo nebedrįsta su niekuo suartėti. Įsivaizduokite, kaip šiam žmogui turėjo būti sunku: juk jis matė daugiau mirčių, nei jų būna per baisiausias epidemijas.

Mėlynodis nutilo. Vaikų veidai darėsi liūdni.

– Bet, – jau linksmesne, tik kiek dirbtine intonacija toliau kalbėjo mėlynodis, – taip galime paaiškinti tik dalį jo egzistencijos. O kaip jis išgyveno visą tą laiką, kai dar buvo kūdikis? Mažas vaikas? Kas juo rūpinosi? Sunku patikėti, kad mirusius globėjus visąlaik pakeisdavo kiti. Daug kas spėliojo, kad šis individas – visai ne Žmogus, bet tai – netiesa. Jo genetinis kodas neabejotinai yra žmogaus. Kai kurie – mano manymu, tikri nemokšos – teigia, kad jis – žmonių garbintų dievybių palikuonis. Dar kiti sako, kad jis – palaimintasis. Nė vienos iš šių hipotezių moksliškai neįmanoma patvirtinti, taigi tikriausiai tai tik tuščios šnekos. Tačiau kad ir kokios keistos jos būtų, pats faktas, jog jis yra čia – gyvas ir sveikas – yra dar keistesnis.

– Sveikas? – paklausė mergaitė gyvatišku veidu. Jos plaukai irgi atrodė kaip gyvatės. – Jis man visai neatrodo sveikas.

– Ak, taip, – linktelėjo gidas. – Dar ir dėl to jis vadinamas stebuklu. Supraskite – žmogaus protas yra ribotas. Nors paprastas žmogus per savo gyvenimą panaudoja tik menką dalelę tos milžiniškos erdvės, kokia yra jo sąmonė, šis Žmogus, kaip jau sakiau, gyveno tūkstančių tūkstančius metų. Gyvendamas tiek laiko, jis jau užpildė visą savo sąmonę. Jo protas toliau nebejudėjo. Vieną dieną jis paprasčiausiai nustojo gyventi. Liudininkai patvirtina – nors tai įvyko labai seniai ir net dabartiniai Senatoriai to nebepamena – jis staiga sustojo: tiesiog viduryje pokalbio nustojo kalbėti, kvėpuoti, mirksėti, judėti. Žmogaus organai tebeveikia, tačiau tik kaip mechanizmas. Iki tol jis apsimetinėjo esąs Udaras, bet, tyrinėdami jo būklę, mokslininkai suprato, kad jis yra Žmogus – o juk žmonių rasė išnyko prieš beveik dešimt tūkstančių metų. Iš pradžių jie lygino jo kodą su visomis esančiomis rasėmis ir tik paskui susiprotėjo patikrinti jau išnykusias. Tuo metu bet kokios kitos žinios atrodė kaip tuščias garsas, palyginti su kiekvienu to individo kvėptelėjimu.

Gidas nutilo ir apžvelgė vaikus. Dabar jie atrodė dar labiau susidomėję negu anksčiau. Jų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Mėgaudamasis savo pasakojimo poveikiu, mėlynodis nusišypsojo ir kalbėjo toliau:

– Bet nuostabiausia yra ne tai. Kaip jau sakiau, šis Žmogus užpildė savo sąmonę. Ji pilna patirties, išminties, jausmų, idėjų, sąvokų, vaizduotės ir svajonių. Mokslininkai nustatė, kad šis Žmogus žino viską. Jo išmintis – beribė. Galėtume paklausti bet kokio klausimo ir jis mums tuoj pat pateiktų atsakymą. Tiesa, jo išmintis šiuo metu gali pasirodyti kiek pasenusi, bet juk visos tiesos yra universalios, kitaip tariant, kyla iš to paties modelio. Net jei išoriškai dalykai keičiasi, iš esmės jie lieka tokie patys. Taigi, jis tikrai gali atsakyti į bet kokį klausimą. Kas laimės karą, ką aš vakar valgiau, kokios spalvos mano apatiniai, ką dabar galvoju, kodėl būtybės negali patirti nesibaigiančios laimės ir t. t. Daug kas jį vadina gyvuoju dievu. Deja, yra ir šiokia tokia problema. Manau, jau suprantate, kokia ji.

– Jis nustojo gyventi, – liūdnai tarė mergaitė gyvatišku veidu.

– Teisybė, – gido veidas surimtėjo. – Jis nustojo gyventi. Jis negirdi, ką jam sakome, jis mūsų nemato, neužuodžia, niekaip nepajunta. Na, jutimo organai veikia, tačiau jo protas mūsų neįsileidžia. Jis gyvena savo sąmonėje, kurią supa nebūtis. Jei nepalaikytume jo gyvybės, jis paprasčiausiai numirtų. Šis Žmogus be mūsų pagalbos nesugeba net kvėpuoti. Mokslininkai stengėsi jo išmintį išgauti pasitelkę technologijas, tačiau jiems tai nepavyko. Atsargesni bandymai pasisavinti šio individo žinias buvo lyg vandens pjaustymas, o vandens juk neįmanoma atpjauti, tai tokia substancija… Buvo siūlomi ir kitokie, šiurkštesni metodai, bet jie tiesiog būtų sunaikinę to individo sąmonę – kartu su viskuo, ką joje galima rasti. Taigi nors jis ir galėtų visiems laikams išspręsti visas šio pasaulio problemas, mes nesugebame su juo susikalbėti. Kaip tik tai ir neduoda ramybės visiems vyresnio amžiaus asmenims, kurie ateina čia padiskutuoti. Vis dar ieškome būdo, kaip priversti tą subjektą prabilti, tačiau viskas veltui. Tas Žmogus mokslininkų rankose yra jau ištisus šimtmečius, jie išbandė viską, ką tik galėjo sugalvoti. Buvo duota galimybė ir magams, ir regėtojams. Kiek kartų jį kamavome pačiais rimčiausiais, skausmingiausiais klausimais – ir nieko! Bandėme susisiekti su jo siela, persikelti į jo kūną… Žinoma, tokios rizikingos kvailystės leidžiamos tik visiškai įsitikinus, kad tam subjektui nepadarysime žalos. Jis pernelyg vertingas. Nors kartu – ir visiškai bevertis… Iš visų, kurie ką nors bandė su juo daryti, kol kas pasipelnėme tik mes.

Mėlynodis užbaigė kalbą ir pažvelgė į vaikus, laukdamas klausimų. Jų nebuvo. Visi it užkerėti žiūrėjo į Žmogų, kuris žinojo viską. Šis savo ruožtu žiūrėjo į vieną tašką, tvyrantį kažkur tarp vaikų. Jo veide buvo sustingusi viena vienintelė išraiška – tikriausiai ta akimirka, kai Žmogus nustojo gyventi. Jis atrodė susimąstęs, tarsi iki šiol persvarstytų visas tiesas, kurias išsiaiškino per savo be galo ilgą gyvenimą. Ar jis pajustų apmaudą, jei suvoktų, kas jam atsitiko? O gal dėkotų likimui ir džiaugtųsi savo ribota būsena dėl to, kad yra išlaisvintas iš netobulo, kvailo pasaulio, kupino skausmo, apgavysčių, savanaudiškumo, mirties, netekčių ir klaidų. Taip, visų tų klaidų, kurias Žmonės kartojo ir kartojo, kol galų gale sunaikino patys save. Iš jo žvilgsnio negalėjai suprasti, ką jam reiškia tokia proto našta.

Mėlynodis krenkštelėjo, atkreipdamas vaikų dėmesį.

– Na, laikas eiti toliau. Mes per ilgai čia užsibuvome, nespėsim apžiūrėti kitų eksponatų. Paprastai su vyresniais lankytojais ekskursiją šituo reginiu ir užbaigiame, bet jūs, tikiuosi, labiau domėsitės kitais dalykais – gražesniais, linksmesniais ir, – metęs paskutinį žvilgsnį į Žmogų, baigė gidas, – kur kas naudingesniais nei šis subjektas.

Jis pasuko link durų dešinėje kambario pusėje, mostu kviesdamas paskui save vaikus, ir šie, stumdydamiesi ir vis atsigręždami į eksponatą, nusekė jam įkandin.

Salėje liko tik Žmogus, kuris žinojo viską, ir gyvatveidė mergaitė. Glausdama prie krūtinės žaislinę gyvatėlę, ji nedrąsiai prisiartino prie Žmogaus ir pažvelgė į jį iš apačios. Jos žvilgsnis buvo drovus ir liūdnas.

Kurį laiką buvo tylu.

Mergaitė kelis kartus pravėrė lūpas, norėdama kažką pasakyti, bet vis susilaikydavo. Kelintą kartą susilaikiusi, ji pažvelgė Žmogui į akis taip graudžiai, kad, rodės, būtų pravirkdžiusi akmenis. Bet Žmogus ir toliau žiūrėjo į savo tašką erdvėje.

Mergaitė dar keletą minučių tyliai pastovėjo, vis nedrąsiau mindžikuodama. Tada, lyg pabūgusi, kad visiškai neteks jėgų, įkvėpė oro ir tyliai tyliai paklausė:

– Kodėl turėjo mirti mano mamytė?

Žmogus neatsakė.

Už lango mirktelėjo žvaigždė.

Mergaitės akyse susitvenkė ašaros ir ji sukūkčiojo.

– Kažkada ir aš jo paklausiau to paties, – pratarė gidas, tebestovintis tarpduryje. Gyvatveidė mergaitė krūptelėjo ir pažvelgė į jį.

– Ir gavau tokį patį atsakymą, – tarė švelniai. – Nesivargink, mieloji. Jis – Dievas. Jam mūsų kančios nerūpi.

– Tačiau…

– Be to, negi tu norėtum, kad kas nors kitas už tave atsakytų į tokius klausimus? – paklausė gidas su šypsena. – Net jei jis ir žino viską, jis negali mūsų išmokyti gyventi.

Mergaitė nieko neatsakė, tebestovėjo ten pat. Atsidusęs, bet kartu ir keistai patenkintas, gidas priėjo ir pakėlė ją ant rankų.

– Tu pati išmoksi gyventi, – tarė jis priglausdamas ją prie krūtinės. – Tau visai nereikia jo išminties.

Ji linktelėjo, spausdama prie savęs žaislinę gyvatėlę. Gidas dar kartą nusišypsojo.

– Eime, – tarė jis, atsukdamas Žmogui, kuris žinojo viską, nugarą. – Eime, aš tau parodysiu pačią gražiausią gėlę visame pasaulyje.