Švęsti skaitymą

AGNĖ KAZLAUSKAITĖ

Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte. Eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. V.: Bernardinai.lt, 2010. 375 p.

Didelėmis raidėmis vaikų rašytojui ir eseistui Gendručiui Morkūnui priskiriama šios knygos autorystė nevisiškai atitinka tikrovę. Pirma, todėl, kad knyga sudaryta ir išleista jau po autoriaus mirties. Antra, čia publikuojami ir G. Morkūno šeimos, draugų bei bendradarbių atsiminimai. Taigi šį 375 puslapių darbą labiau norisi vadinti „knyga apie Gendrutį Morkūną“.

Didžiąją knygos dalį sudaro G. Morkūno esė, publikuotos „Šiaurės Atėnuose“, portale „Bernardinai.lt“… Tačiau kai kurios iš šių esė yra tik autoriaus prozos vaikams užuomazgos, apsakymų ir apysakų eskizai (ypač esė, parašytos 2004–2005 metais: „Paslaptis“, „Apie vėjo kvapą ir kregždžių autobusą“), o ne publicistinių ar meninių esė pavyzdžiai. Mat daugumoje esė mezgamas siužetas, pristatomas personažas, išlaikomas pasakojimo ritmas. Literatūros kritikai G. Morkūną – vaikų literatūros kūrėją – labiausiai vertina už pasakotojo talentą. Pasakojimas yra ir jo eseistikos pagrindas: buitinis įvykis, žinutė, išgirsta per televiziją, interneto komentaras, visuomenės aktualija virsta trumpa istorija. Iš kasdienybės realijų iškeldamas bendražmogišką problemą autorius pirmiausia pristato jos hiperbolizuotą, ironišką paveikslą, o paskui siūlo sprendimą – dažnai paradoksaliai paprastą, bet vaikiškai išmintingą.

Antrą knygos dalį sudaro šeimos, draugų ir bendradarbių prisiminimai apie G. Morkūną. Tačiau dauguma šių tekstų labiau primena epitafines kalbas nei prisiminimus apie asmenybę. Taigi grįžtu prie vertesnės šios knygos dalies – G. Morkūno esė.

Pirmasis knygos tekstas pavadintas „Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų. Gendrutis Morkūnas pasakoja apie save“. Tokia trumpa autobiografija tarsi patvirtintų knygos viršelyje nurodomą autorystę, tačiau pasirodo, kad tai visai ne G. Morkūno tekstas, o tik „pagal Kęstučio Urbos ir Elvyros Kučinskaitės interviu su G. Morkūnu, kurie buvo skelbti žurnale „Rubinaitis“ ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ (p. 39), parengtas rašinys…

Šiaip ar taip, šis pirmasis knygos tekstas svarbus teminiu požiūriu, nes jame pristatoma beveik visos kitų esė problemos ir kalbėjimo apie jas būdas. Interviu nuotrupose autorius kalba apie jį supantį pasaulį, savo atradimus ir žmones – tarsi kurdamas kokią „kasdienybės filosofiją“. Per asmeninę patirtį pažįstamas stebuklingas „pasaulis, kuriame žmogaus protas ir kūryba jaučiasi kaip namie, ir kiekvienas dėl to ten yra laimingas“ (p. 25). Čia svarbiausi du dalykai – šnekėjimas ir tylėjimas: „Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų. Jeigu ką nors sugadini kalbėdamas, gali pataisyti tylėdamas“ (p. 31).

G. Morkūnui svarbu klausti, tiksliau, sulaukti klausimo. Jo kalbėjimas nėra vien tik teoriniai pamąstymai, juo siekiama išjudinti skaitytojų dialogą: „Būdavo nuostabu, kai kone akimirksniu sulaukdavau atpildo – klausimo „o kodėl?“, „o kas tai?“ arba „o kam to reikia?“ (p. 38) Eseistikos kalbėtojas nuolat klausia. Tokių pat klausimų tikimasi ir iš skaitytojų. Autorius smarkiai kritikuoja iškreiptus žmonių santykius, abejingumą ir nepagarbą. Pagrindinė vertybė visuomenėje, anot G. Morkūno, yra žmonių (nesvarbu, didelių ar mažų) dėmesys vienų kitiems. Ypač išsamiai analizuojami vaikų ir suaugusiųjų santykiai, jų (ne)gebėjimas klausytis. Piktindamasis suaugusiųjų nepagarba vaikams, autorius prisiima dalį atsakomybės.

Kitas eseistui svarbus dalykas yra stebėjimasis mus supančiu pasauliu. Tai nurodo ir šio autoriaus publicistikai būdingas tiesiogines sąsajas su vaiko sąmone, vaiko žvilgsniu į pasaulį ir žymi ironišką požiūrį į suaugusiųjų pasaulį, visuomenės aparatą, dažnai veikiantį absurdiškai ir nelogiškai. Tai G. Morkūno savitai ir įvairiais lygmenimis naudojama naivioji ironija: „Vargšai aktoriai, priversti vaidinti ligonius… Ar ne paprasčiau būtų kokioje nors ligoninėje nufilmuoti viską natūroje?“ (p. 82)

Taip pat šiai eseistikai būdinga nonsenso stilistika ir filosofija, kuri ypač ryški ir išplėtota rašytojo prozoje vaikams. Tiek pasakodamas istorijas, tiek analizuodamas visuomenines problemas, G. Morkūnas jungia netikėčiausius kontekstus ir juos subuitina: „Išrasta Italijoje, Valentino diena ir skirta šiltųjų kraštų gyventojams. Kraštų, kur pavasaris prasideda vasarį. Kur jis kasmet būna tikslus ir kasmet būna toks pat. Kur tą dieną besibučiuodamas nebijai, jog sušalusiu snargliu gali subraižyti odą“ (p. 78).

Ramūnas Čičelis savo recenzijoje „Į vaikystės šventę“ bando rasti G. Morkūno vietą lietuvių literatūros kontekste: „[...] kai kurie Vakarų Europos literatūros kritikai, sprendžiant iš jų straipsnių periodikoje, G. Morkūno kritiką turbūt priskirtų neohumanizmo krypčiai. Į šią „lentynėlę“ lietuvių literatūroje knygą „Švęsti kosmose ir tvarte“ galėtume dėti nebent šalia Vandos Juknaitės kūrybos. Abiem kūrėjams būdingas retas jautrumas ir gebėjimas suprasti paprastus, tačiau sunkiai suaugusiesiems suvokiamus dalykus. Tai – vertybinio jautrumo knygos, atveriančios ne vieną paradoksą.“ Sutinku. Tačiau stilistiškai G. Morkūno eseistiką gretinčiau ir su Juozo Erlicko proza. Abiejų autorių tekstuose tiesa atskleidžiama per visuomenės ir buities paradoksus, abu žaidžia šiuolaikine viešąja kalba ir kasdienėmis realijomis. Iš G. Morkūno: „Dar senelei esant gyvai, kažkokie keisti mąstymo šarnyrai Edgaro galvoje žodžius „moteris“ ir „paslaptis“ sujungė neatskiriamai. Taip, kaip sujungiami žodžiai „laba“ ir „diena“ (p. 43); iš J. Erlicko „Bajorų“: „Kai slinko ledynai, tai žmonėms nereikėjo transporto. Jie tiesiog sėsdavo ant ledo ir nuslinkdavo, kur reikia. Gyvenimo tempas buvo lėtesnis, bet gyventojai – gudresni: žinojo, kad nėr ko skubėt. Juk dabar net sukaitę lakstom. O bendraujam – šalčiau nei ledynmety.“ Abiem nesvetimas juodasis humoras. Iš G. Morkūno: „Gal ir geriau, kai visi mus žino kaip prostitučių eksportuotojus. Juk, kad ir ką sakytum, kai kurios iš jų visai gražios. Tikrai gražesnės už didžkukulius“ (p. 291).

Tačiau savo eseistikoje G. Morkūnas dažniau iškelia aukštesnę, egzistencinę idėją, vertybę. Viena ir bene pati didžiausia pristatoma vienos esė (ir visos knygos) pavadinime – „Švęsti kosmose ir tvarte“. Čia, ko gero, slypi ir visos G. Morkūno kūrybos idėja: žmogaus kasdienybė yra didžiausias šventumas, kurį turime švęsti.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad nors „Švęsti kosmose ir tvarte“ yra ne visai G. Morkūno autorinė knyga, vis dėlto pats knygos sumanymas neblogas. Jau vien todėl, kad lietuvių literatūros kontekste G. Morkūnas pristatomas ir kaip eseistas – suaugusiųjų rašytojas. Tačiau, manau, pats autorius visada pirmiausia rašė vaikams ir dėl vaikų. Todėl, kad „vaikai kvepia vėju“. O labiausiai todėl, kad tik „skaitantys vaikai išgelbės pasaulį“.

_

Paauglio teisė rinktis

Akvilina Cicėnaitė. Mano tėtis ir kiti nesusipratimai. Romanas. V.: Alma littera, 2010. 176 p.

Antrojoje knygoje „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, kuri yra pirmosios „Viskas apie mano šeimą“ („Alma littera“, 2009) tęsinys, Akvilina Cicėnaitė tęsia paauglės Monikos šeimos istoriją, tiesa, labiau primenančią pigią muilo operą nei romaną paauglėms. Beje, ir nurodomas – romano – žanras kelia daug abejonių tiek dėl apimties, tiek dėl siužeto (ne)sudėtingumo.

Tačiau niekas neužginčys: autorė pasirinko aktualias temas – paauglės ir išsiskyrusių tėvų santykiai, pirmoji mokyklos meilė… O ir pasakojimas pačios Monikos lūpomis jaunosioms skaitytojoms itin patrauklus. Visai kitas klausimas: kaip ir ar visiškai autorė išnaudoja pasirinktą temą ir pasakojimo būdą?

Lengviau apie šią A. Cicėnaitės knygą kalbėti lyginant su pirmąja. Pirmosios knygos siužeto variklis yra Monikos pažintis su niekada nematyta vyresniąja seserimi (paauglei ji tampa autoritetu) ir tėvo paieškos. Autorė bando atskleisti paauglės psichologiją (autoriteto ilgesys ir vienišumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, komplikuoti santykiai su tėvais…), tačiau kažkodėl pasitenkina paauglės mąstymo stereotipais. Todėl ir Monikos charakteris neindividualizuotas, blankus. Tiesa, antrosios knygos skyriai dažnai užbaigiami šiokiais tokiais vidiniais Monikos pamąstymais, primenančiais dienoraščių įrašus, kurie ją daro panašesnę į pagrindinę knygos veikėją, ne vien į statistinę paauglę. O ir antrosios knygos intriga – kelionė į egzotišką šalį, labiausiai nutolusią nuo mūsų („Jei bestum virbalu per visą Žemės rutulį, jo galas išlįstų Naujojoje Zelandijoje“, p. 35), susitikti su niekada nematytu tėvu – mezgama daug patraukliau ir įdomiau.

Vienas didžiausių abiejų knygų pranašumų yra senelės paveikslas. Buvusi balerina, įsikūnijusi šeimos išmintis ir geriausia Monikos patarėja – pirmojoje knygoje senelės charakteris ir paveikslas yra labiausiai užbaigtas ir ryškiausias. Antrojoje knygoje autorė lyg ir mėgina šį paveikslą plėtoti, tačiau, bandydama ironizuoti, nukrypsta į nuvalkiotą komizmą: „Senelė tuo tarpu aikčiojo dėl menkiausios smulkmenos ir kaip mažas vaikas tampė mane už rankovės“ (p. 80).

Originaliai atrodo A. Cicėnaitės sumanytas katės Hildos vaidmuo – jos balsas lyg ir atlieka Monikos vidinio balso funkciją: „Naktį visos katės pilkos, o ryte viskas atrodo daug šviesiau“, – guodžiamai sumurkė ji“ (p. 31); „Gal jis net padėtų pamiršti tau Matą? Kaip manai?“ – klastingai murktelėjo Hilda“ (p. 138). Tačiau apskritai autorė neišnaudoja šios įdomios idėjos ir apsiriboja tik atskirais Hildai priskiriamais sakiniais ar replikomis.

Atskirai vertėtų aptarti ir apysakų (vis dėlto – apysakų, o ne romanų) kalbą. Visi A. Cicėnaitės veikėjai kalba šiuolaikine buitine šnekamąja kalba, kuri skaitytojoms lyg ir turėtų priminti kasdienę jų pačių šneką. Tačiau bandant įpinti į veikėjų kalbą žargono žodžių sakinys atrodo dirbtinis: „Tai gal rytoj einam į čiuožyklą? Galim pakviesti ir Karoliną. Ji tikrai faina“ (p. 27). Galbūt todėl, kad autorė vartoja tik atskirus žodžius, nesistengia suformuoti natūralaus paauglių kalbos srauto. Nors apskritai apysakų dialogai pakankamai sklandūs, šmaikštūs. Beje, perskaičiusi abi knygas galutinai įsitikinau: autorė iš kailio neriasi stengdamasi parašyti linksmą, komišką istoriją. Atskiri epizodai (kelionė su senele lėktuvu, vaikystės prisiminimai iš mamos draugės kolektyvinio sodo…) iš tikrųjų išspaudžia šypsnį. Tačiau jei jau istorijos pasakotoja yra pati keturiolikmetė Monika, kartais atrodo keista, kad ji į savo gyvenimą ir jo tikrai ne pačias lengviausias problemas žiūri taip ironiškai. Kita vertus, tai būtų galima pateisinti tuo, kad Monika pasakoja savo praeities istoriją ir iš laiko perspektyvos viską mato kritiškiau.

Teko skaityti du visiškai skirtingus atsiliepimus apie šios autorės knygas: vieną – saldžiai mielą, kitą – negailestingai „nurašantį“ ne tik kūrinį, bet ir pačią autorę. Aš vis dėlto laikausi vidurio. Nemanau, kad knyga „Viskas apie mano šeimą“ buvo verta patekti į 2009-aisiais išleistų geriausių knygų paaugliams ketvertuką. Tačiau taip pat nemanau, kad tokių knygų nereikia. Paauglys irgi turi teisę rinktis.