Skaitmeninio kopijavimo iššūkis šiandien – drausti ar toleruoti?
DOMININKAS BURBA
Sparčiai plėtojantis informacinėms technologijoms Lietuvos bibliotekose, archyvuose, kaip, beje, ir kitose gyvenimo srityse, atsirado daugiau galimybių surasti ir skleisti informaciją. Tačiau kone nuo tų galimybių atsiradimo ir paplitimo pradžios yra jėgų, įnirtingai besipriešinančių šioms naujovėms. Skaityklose intelektualinio fronto darbininkai vis sekami budrių akių, kad tik nepadarytų kokio kadro. Bibliotekose, archyvuose kabo užrašai, draudžiantys fotografuoti ir netgi neštis skaitmeninius fotoaparatus, taisyklės nuolat papildomos punktais ir perspėjimais dėl prasižengėlių persekiojimo. Tiesa, negali sakyti, kad skaitmeninis kopijavimas yra visiškai draudžiamas. Tačiau kainoraščiuose pateikiami įkainiai iškart išgąsdina, jei ne pašiurpina, ne tik mūsų tautiečius, bet ir aukštesnio pragyvenimo lygio kraštų gyventojus.
Šis straipsnis skirtas polemikai. Lietuvos viešojoje erdvėje dar mažai diskutuojama apie tuos reiškinius, apie kuriuos neretai kalbamasi bibliotekų ir archyvų fojė ar koridoriuose, mokslinių institutų ar universitetų kabinetuose. Norėtųsi apie šią problemą kalbėti plačiau. Dėl tam tikrų etikos sumetimų nenorėčiau minėti žmonių vardų ir pavardžių, konkrečių įstaigų. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad straipsnyje apsiribojama skaitmeninio kopijavimo (fotografavimo, skenavimo) pagrindiniuose Lietuvos archyvuose ir bibliotekose problematika, kitų sudėtingų problemų sritys nėra plačiai apžvelgiamos. Tai galbūt ateities publikacijų tema. Daugiausiai paliečiamas kopijavimo mokslo tikslais klausimas. Tačiau tie patys principai, manau, turėtų galioti ir kitiems skaitytojams, neturintiems komercinių tikslų.
Lituanistikos plėtros ir mokslinio progreso klausimas
Į kiekvieną problemą reikia pažvelgti iš keleto pusių, kaip ją galėtų įvertinti įvairių pažiūrų žmonės. Pateiksiu, kaip suprantu konservatoriaus ir modernisto (ne politine prasme) pozicijas šiuo klausimu. Tad, jei esu konservatorius pagal prigimtį, galiu teigti – sunkiai prieinamas kopijavimas stabdo lituanistikos sklaidą. Mokslininkui, kuris siekia, pvz., paskelbti šaltinį (reikia sutikti, kad dar daugybė Lietuvoje esančių šaltinių nėra paskelbti arba buvusios publikacijos neatitinka šiandienos reikalavimų), tenka rinktis iš dviejų variantų. Pirmas variantas – jis turi kiauras dienas sėdėti rankraštynuose ar retų spaudinių skyriuose. Aišku, humanitaras privalo daug laiko praleisti tirdamas šaltinius, tačiau bibliotekų rankraštynų ir archyvų skaityklų darbo laikas anaiptol nėra begalinis. Ypač tai pasakytina apie iš kito miesto, juolab kitos šalies atvykusį žmogų, kurio laikas dar labiau ribotas. Nemanau, jog verta užmiršti, kad ir mokslininkui yra paskaitos, posėdžiai, kiti moksliniai darbai, be abejo, būtina pavalgyti, negalima leisti sau pervargti.
Antras variantas – iš savo kišenės mokėti drakoniškus mokesčius ir nežinoti, kaip paskui bus galima gyventi toliau. Ne paslaptis, kad mokslininkai humanitarai yra vieni mažiausiai uždirbančių žmonių. Teko diskutuoti su viena griežtos kopijavimo kontrolės šalininke, kurios argumentas buvo toks: „Reikia numatyti eilutę biudžete.“ Galbūt. Bet ta eilutė biudžete – tai pinigai, kuriuos galbūt geriau panaudoti stažuotėms, konferencijoms, leidybai, žmonių atlyginimams. Beje, liūdnoka bibliotekų ekonominė būklė mums žinoma, tad kyla klausimas, ar solidaru skriausti kitus, tokius pačius vargšus. Juk, kiek teko aiškintis, pinigai už kopijavimą bibliotekai, galima sakyti, nesugrįžta… Pamąstai, kiek jau būtų išėję knygų, straipsnių, jei kopijavimo kainos būtų žemesnės. Beje, dažnam mokslininkui ir paprastas skaitmeninis fotoaparatas yra prabanga.
Jei pažvelgtume į šią situaciją iš modernisto, novatoriaus pozicijų, surastume vieną argumentą – kopijavimo ribojimas stabdo progresą, informacijos sklaidą. Jei šiandienos galimybės leidžia greitai susikurti, apdoroti, persiųsti, įvesti į internetines bazes skaitmeninį dokumentą, tai kodėl reikia drausti jomis naudotis?
Girdime argumentą – kopijavimas gadina popierių. Ar tikrai? Niekaip negaliu suvokti, kokią žalą popieriui gali padaryti fotografavimas be blykstės. Manau, kaip tik toks fotografavimas padaro mažiau žalos negu dažnas užsisakinėjimas, skaitymas, nešiojimas iš saugyklos, o juk, norint dokumentą panaudoti moksliniame straipsnyje ar publikuoti, būtina jį kelis kartus patikrinti. Kai kurios pažįstamos bibliotekininkės dar pačiame skaitmeninių fotoaparatų paplitimo priešaušryje privataus pokalbio metu man sakė: „Tik tegul žmonės daro nuotraukas.“ Darant popierines kopijas knygos nukenčia, o kai kurie skaitytojai netgi jas plėšo. Gausus popierinių kopijų kiekis, beje, yra nepalankus veiksnys ekologijai. Tenka kalbėtis su daugeliu kolegų, jie sako tą patį: kopijos dažnai pasimeta, o neretai, nusprendus, kad jų nebereikia, keliauja į šiukšlyną arba dūlo keletą ar net keliolika metų. Todėl kai kurie tyrėjai nufotografuoja savo popierines kopijas ir iš jų sukuria skaitmenines laikmenas, sutaupydami vietą ir palengvindami sau paiešką.
Kartais susimąstai: kas svarbiau – ar šaltinių popierius, ar juose esanti informacija? Bibliotekų uždavinys yra skleisti informaciją ar lobius slėpti po keletu užraktų? Deja, toks požiūris – kuo mažiau duoti skaityti ir riboti žinių sklaidą – būdingas senojo sukirpimo bibliotekų darbuotojams, tačiau XIX a. jau praėjo, ir šių nuostatų vertėtų atsisakyti. Reikia su džiaugsmu konstatuoti, kad tokių darbuotojų nedaug.
Dažnai nuostabą kelia bibliotekų ar archyvų darbuotojų (ypač vadovybės) įtarumas. Tarsi būtų kažkokių galimybių panaudoti nufotografuotus ar nuskenuotus dokumentus kokiems kėslams arba komercinei veiklai. Tačiau niekaip nesuprantu kokiems. Suprantu, yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio taikymas kėlė ir kelia nemažai klausimų. Su naujausiųjų laikų dokumentais reikėtų elgtis atsargiai, tačiau šie dokumentai saugomi ir išduodami įstaigose, kurių veiklą reguliuoja specialūs įsakymai. Šis straipsnis nenagrinėja tokių dokumentų išdavimo sąlygų. Bet sunku suvokti, kokią žalą visuomenei gali padaryti, pvz., XVIII a. teismo sprendimo, XIX a. pabaigos nuotraukų arba XX a. pradžios laikraščio straipsnio paviešinimas? Jei mes taip nepasitikime skaitytojais, tai galbūt reikėtų dar labiau griežtinti kontrolę: tikrinti, ką žmonės konspektuoja, tirti, ar neperduoda popierinių kopijų kitiems. Taip galima prieiti prie absurdo ir mokslo plėtrai tai neduotų jokios naudos.
Esant šiandienos situacijai kyla klausimas: ar mes turime teisę kritikuoti valstybių kaimynių archyvų ir bibliotekų administracijų politiką, jei tose valstybėse užkeltos kainos? Kokį įspūdį apie mus išsiveža užsieniečiai, ypač žmonės iš Rytų kaimynių. Juk esamos kainos iš tikrųjų labai aukštos.
Man visiškai nesuprantamas publikacijos mokestis. Už tai, kad spausdinama bibliotekos rankraštyne esanti medžiaga, reikia papildomai primokėti nemažus pinigus. Teko išgirsti argumentą: „Mes norime uždirbti.“ Nelabai suprantu, kokį uždarbį galima turėti iš archyvuose ir rankraštynuose saugomos informacijos, tačiau, manau, kaip tik didžiausia reklama ir būtų po moksliniu straipsniu esanti nuoroda į rankraštyną ar archyvą, kur informacija buvo rasta. Manau, bibliotekos ir archyvai neturi virsti komercinėmis įstaigomis, nes tai prieštarauja jų pagrindinei idėjai. Kita vertus, pelno šalininkai neretai pralaimi. Jei siekiama skaitmeninti leidinį, kuris yra keliose bibliotekose, tai savaime aišku, kurią pasirinks skaitytojas. Be abejo, jis kopijuos ten, kur tai nemokama.
Neretai tenka girdėti, kad bibliotekininkai skundžiasi skaitytojų srauto mažėjimu. Liberalizavus skaitmeninį kopijavimą būtų šansas bent kiek sumažinti antipatiją bibliotekoms. Tą kai kurios pagrindinės mūsų šalies bibliotekos jau suvokė ir skaitytojai jose ne tik neslepia skaitmeninių fotoaparatų, bet ir turi galimybių nemokamai skenuoti leidinius.
Beje, didelės kliūtys kopijuoti skatina prieštaringus, o gal net neigiamus reiškinius. Stengiamasi apeinant taisykles išgauti leidimą aukščiausios vadovybės kabinetuose, kopijuojama paslapčiomis, kartais, kaip minėta anksčiau, išplėšiami lapai, vagiami leidiniai ir dokumentai.
Kopija – ne vagystė?
Kartais laisvo kopijavimo draudimo šalininkai pateikia argumentą: dokumentai ir knygos saugomos archyvuose ar bibliotekose, todėl autorių teisės priklauso būtent toms įstaigoms. Sunku suvokti šią nuomonę. Gerbiu ir teigiamai vertinu bibliotekų bei archyvų darbuotojų triūsą ir rūpestį išsaugant unikalius senovės dokumentus, komplektuojant ir įsigyjant naujus leidinius, tačiau autorių teisės dėl šių veiksmų neatsiranda. Autorių teisės priklauso autoriams, jų palikuonims. Tą rašo ir Lietuvos įstatymai. Cituoju Autorių teisių įstatymą: „Autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo.“ Kokios gi autorių teisės gali priklausyti XIX a. gyvenusiam vienuoliui? Arba XX a. pradžioje iš prancūzų į lenkų kalbą išversto romano autoriui? Gal vertėtų paieškoti jų autorių ar jų palikuonių?
Manau, oponentams reikėtų prisiminti liūdną Kelno archyvo patirtį. Jo vadovybė buvo nustačiusi gana aukštas kainas už skaitmenines nuotraukas. Koks rezultatas? Dėl statybos klaidos archyvas sugriuvo, daug dokumentų žuvo. Po šios nelaimės archyvo vadovybė teikėsi prašyti kadais fotografavusiųjų perduoti archyvui nuotraukas.
Popierius nėra amžinas. Žinome, kad stichijos kartais pašeimininkauja, o technika sugenda, žmogiškasis veiksnys kartais suveikia nepatikimai. Knygos ir rankraščiai dega, būna užliejami, pavagiami, pasimeta, galų gale suplyšta nuo per dažno skaitymo. Archyvai ir bibliotekos uždaromi remontuoti. Skaitmeninio kopijavimo draudimas ir toliau didina svarbių šaltinių praradimo riziką ir stabdo mokslo plėtrą.
Virtualioje erdvėje jau kuris laikas plinta filmukas su dainele, teigiančia, kad kopija – ne vagystė (http://www.anarchija.lt/component/content/article/80-kontrkultura/22992-kopijavimas-ne-vagyste-video.html). Iš esmės pritariu šiai idėjai, tik norėčiau papildyti šią frazę: kopija – kuri ir laikoma kopija – ne vagystė. Fotografuojantysis privalo jausti atsakomybę ir skelbdamas nuotrauką nurodyti šaltinį.
Bibliotekininkai ir bibliografai turi turėti galimybę taikyti sankcijas nesąžiningiems ar net užmaršiems kopijuotojams. Suradus paskelbtą dokumentą, kuriame nenurodyta bibliotekos ar archyvo signatūra, būtų galima apie tai paskelbti, pvz., bibliotekos ar archyvo tinklalapyje, žmogus kuriam laikui netektų galimybės skaityti. Tai būtų efektyvu, bet prieš tai derėtų sumažinti kainas arba skaitmeninį kopijavimą be blykstės padaryti nemokamą.
Pasikartosiu – daugelio bibliotekų ir archyvų nurodomos kainos už skaitmenines kopijas nėra logiškos. Todėl matau keletą išeičių.
Manau, senuosius leidinius ir rankraščius reikėtų leisti kopijuoti nuosavu skaitmeniniu fotoaparatu už nedidelį mokestį – ne daugiau kaip 5–10 centų už kadrą. Tačiau esu įsitikinęs, kad taip atsirastų papildomo popierizmo, todėl geriausia būtų leisti fotografuoti nemokamai, o bibliotekos ar archyvo lankytojai turėtų įsipareigoti bet kuriuo metu (gal net iškart nufotografavę) pateikti bibliotekai nuotraukų kopijas. Lietuvos bibliotekų ir archyvų fondai labai mažai suskaitmeninti, tačiau ateityje tokie poreikiai bus kur kas didesni. Didelės skaitmeninės bazės (galbūt iš pradžių net neskelbiamos internete) atsiradimas būtų postūmis tolesniems Lietuvos ir šalių kaimynių istorijos tyrimams, o popieriniai dokumentai ramiai gulėtų archyvuose ir jų egzistavimui bei kokybei negrėstų pavojus. Įvykus nelaimei – kopijos būtų šalia. Taip būtų sutaupyta laiko ir toliau dėmesį būtų galima skirti neliestoms byloms aprašyti, restauruoti ir fondams tvarkyti. Jei reiktų pagalbos, mielai įsitraukčiau į tokią talką. Manau, kiti mokslininkai, ypač jaunosios kartos atstovai, taip pat. Tačiau kol kas padėtis išlieka sudėtinga ir neaišku, ar atsiras nuolaidų mokslininkams, siekiantiems tirti mūsų regiono praeitį.
