RŪTA ZENTELYTĖ. Eilės
I
Šiandien vyras
Požeminėj perėjoj
Prie sienos atvertęs delną
Laiko prie savęs
Su juoda odine pirštine.
Ne pinigai, ne laimė,
Kurių reikėjo,
O snaigės krito ant jos.
II
Pakilęs be žado paukštis
Ieško pastogės,
Kurioje pamiršo
Sultingą kirminą,
Arba jam taip atrodė.
Krizė, o reikia maitinti
Mažylius.
III
Šiandien močiutė,
Kurios nepažįstu,
Klausė namo kodo,
Paskui – kelintam aukšte
Gyvena jos draugė.
Mes kilome liftu,
Ji į priešpaskutinį aukštą.
Palaukiau prie savo durų,
Sušuko, kai ją įsileido.
Mes taip tarėmės.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
balsuoju už pirmą ir trečią. Apie krizę geriau rašyt į lrytą.
taip, pirmas neblogas, toks dzenbudistiškas