Remember me
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ
Skaityti traukinyje sunku, liepos karštis migdo, o šiltas oras pro atidarytus langus krenta gabalais ir virsta prakaitu. Sėdėjau saulėtoje pusėje, sukryžiavusi kojas, prie lango, kai tarsi dantų skausmas apėmė pareiga atsiversti knygą. Tai buvo senas prastai parašytas filosofijos konspektas, kurį autorius diktavo savo draugui kamuojamas minčių apie mirtį ir kaip ją sutikti. Jį vartydama galvojau apie paskutinį egzaminą ir tyčia sumaišydavau pastraipas. 38 puslapis sakė, kad „tą dieną laikas ir erdvė išnyks, o subjektas ir objektas susijungs ir taps absoliutu. Už laiko ir erdvės. Daugiau nebevyks judėjimas. Tuomet pffffff! Absoliutas.“ Ar visi seniai prieš mirtį skaito Hegelį? Turėjau to paklausti. Konspekto autorius, geresnis rašytojas nei filosofas, nors nebegyvas, buvo smarkiai mane supančiojęs. Bet kaip pats sakydavo, jei nori išsivaduoti – įžeisk. Todėl net kovojau su juo skolintais ginklais ir prakaitavau vagone ruošdamasi iš pradžių egzaminą išlaikyti, o paskui garsiai jo atsižadėti.
Keleiviai, kuriems nerūpėjo panašūs niekai, muistėsi savo vietose, kartais atsigerdavo šilto mineralinio vandens, apsidairydami ir vieni kitus suprasdami: karšta. Priešais sėdėjo stambus įdegęs vyras su meškere ir pasakodamas apie karpius garsiai nusijuokė parodydamas eilę auksinių dantų. Greta manęs dvi moterys kiek įkyriai kalbėjo apie placentą, viena guodėsi, kita ją įtikinėjo. Girdėjau ir balsus už nugaros, jauna, neseniai pradėjusi dirbti buhaltere mergina aistringai tvirtino, kad jai lieka laiko domėtis psichologija. Vieni į kitus nežiūrėjome, buvome kiekvienas sau, ar įtikinamai kalbu? Tvankuma erzina mane labiausiai todėl, kad joje kiekvienas atrodo esąs arčiau, nei iš tikrųjų yra, net laikydamasis atokiai prisišlieja. Taigi kiek galėdami buvome atskirai, kol aš viską sugadinau.
Pakėlusi akis nuo knygos pamačiau grupę vyrų. Jie įlipo neseniai ir susėdo tolimesniam kampe. Buvo panašūs į statybininkus, vienas kitą pažinojo, dalijosi alumi ir juokais. Vienas jų atsirėmė į langą ir užsimerkė. Atrodė pavargęs. Baigiau skaityti pastraipą ir dar kartą pasižiūrėjau. Jis miegojo galvą padėjęs ant sulenktos rankos, atsilošęs regimai nepatogiai, plaukai prilipę prie kaktos. Bet veidas buvo atsipalaidavęs, akys įdubusios ir užsimerkusios, praviroje burnoje tamsa. Jo spalva priminė gruntą. Kaip jis miegojo – nesuprantu, šalia sėdintys šurmuliavo, tirpo vieni kituose, jų gestai buvo sirupas, vis labiau pridusę saulėje. Aiškiai mačiau jo kontūrus, ir tas ryškumas pagavo mane kaip musę, kuriai maloniausia nutūpti akyje. Spoksojau. Ne atsargiai, tarytum atsitiktinai, aš juk skaitau, žiūriu pro langą, žiūriu į tolį, aš nieko. Stebeilijausi, krimtau akimis, matavau jo galvos pasvirimą, ranką, veido kaulus. Vaikščiojau po jį kaip po tuščią miestą.
Kol manęs nebuvo, apleistas filosofijos konspektas sujudėjo ir ėmė prakaituoti. Vėdavosi lapais ir tariamai abejingai kalbėjo: pfffffffff, erzina. Per didelis skirtumas, kuriam negalima pasiduoti. Ką matai? Kodėl leidi išryškėti? Jam nusispjaut, vaikiški apsėdimai. Užpulk jį. Prieik, pažadink. Prieik atidaryti lango, nieko daugiau. Pajudink. Sutaisyk.
Nesiklausiau, žinojau, kad jis pilnas senatviškų įtarimų. Bijo būti prarytas grožio. Mintyse padariau grimasą, nusijuokiau ir įkandau. Konspektas įsiuto, bet neketino nusileisti. Atsivertė ties Schopenhaueriu ir nusiplėšė viršelius iš pykčio. Viskas, nusibodai – tariau jam pašaipiai. Pamiršau tave. Atsukau jam nugarą ir grįžau akimis į šulinio dugną. Veidas buvo toks pat ramus ir taisyklingas. Džiaugiausi jo šaltumu, galėjau įžiūrėti kiekvieną bruožą, tik burnoje nemačiau toliau, jos nepasiekiau, tamsus plyšys atrodė kaip įėjimas.
Dürerio piešinys, kuriame vaizduojama Kristaus galva, man visad buvo komiškas. Ne todėl, kad Kristaus nosis riesta, bet dėl prasižiojusios burnos. Mirtis įlenda pro burną, tuo patikėti galiu, tačiau Düreris nupiešė eilę priekinių dantų. Kristus šiame kūrinyje ir miręs, ir šiek tiek žiovauja. Veidas priešais nebuvo į jį panašus, galėjo atsibusti ir sujudėjęs atsiimti pasaulį. Net jei kiltų įtarimas, kad galėjau jį laikyti miegantį, tai netiesa. Aš tik spoksojau, pilna baimės, kad jis sugriaus tą nuostabų nejudrumą.
Kai jis pagaliau išnyko, susiliejęs su kitais keleiviais (ar jis busdamas nusižiovavo? ar trynėsi akis? kasėsi koją?), ir traukiniui sustojus išlipome, kurį laiką tykojau jo atmintyje. Buvau įsitikinusi, kad galiu bemat leistis į iškylą ir dar kartą ramiai jį apžiūrėti. Išlipau iš traukinio, įlipau į traukinį, sėdėjau, skaičiau, karšta, pakėliau akis. Ilgai bandydama prisiminti kartojau jo sėdėseną, atsiremia, ranką sulenkdamas už galvos, užsimerkia tarsi mirštantis vergas (ne toks riebus), bet veidas kitoks, išraiška kitokia. Galva truputį primena Dürerio piešinį, labiau mano tėvą. Nematau jo, fragmentai, kurių kiekvienas priklauso skirtingai atminties liekanai, mokyklinės asociacijos klojasi galvoje kaip nuvytusios salotos. Jis buvo siaubingai gražus, toks panašus į meną.
