Rašytojo griaučiai

LEV RUBINŠTEIN

Aš labai norėjau tapti rašytoju. Retkarčiais ir dabar noriu.

O prieš tai, kaip ir visi daugiau ar mažiau normalūs berniukai, aš paeiliui norėjau tapti lakūnu, milicininku, garsiu keliautoju, estrados konferansjė, bilietų kasos kasininku, požeminės perėjos direktoriumi. Kurį laiką norėjau būti gydytoju, kaip mano dėdė Boria, kuris kažkada vis dėlto padovanojo man tikrą švirkštą ir adatų rinkinį. Tuo švirkštu tučtuojau ėmiau badyti visur, kur tik jį buvo galima įbesti (oi, tik prašyčiau apsieiti be Freudo), kol jį iš manęs atėmė.

Iki kanoniškų kosmonautiškų ketinimų prieita nebuvo: kosmonautikos era prasidėjo tada, kai man jau buvo trylika metų ir aš tvirtai troškau rašytojo dalios. Rašytojavimas mane, savaime suprantama, traukė regimąja šio reikalo puse. Mane užburdavo posakiai „šiuo metu aš dirbu prie to ir to“ ir „aš renku medžiagą tam ir anam“. Kaip mane savo paslaptinga neapčiuopiamybe viliojo ši „medžiaga“! Mane neapsakomai traukė akinanti perspektyva ilgai, delnu parėmus skruostą, sėdėti prie rašomojo stalo, kur iš kairės gulėtų A4 formato popieriaus šūsnis, o iš dešinės – tokia pati šūsnis, tik prirašyta ir pribraukyta mano – kad jūs būtumėt matę kokiu – raštu. Galima giliai susimąsčius graužti akinių kojelę, galima retkarčiais atsistoti iš už stalo ir išsiblaškius žvelgti pro langą, už kurio „švelnūs snaigių pūkeliai be garso gula ant krištolinių medžių šakų“. (Įsiminti.) Įsitikinus, kad už lango viskas gerai, kad ten, kaip ir priklauso, „leidžiasi sutemos“, buvo galima atsidusus grįžti prie stalo ir vėl mąstyti sėdomis. O netrukus ir pietauti pakvies.

Yra, yra kuo užsiimti rašytojui. O labiausiai viliojo neginčytina indulgencija, išreiškiama magiška formule „kažko man šiandien nesirašo“. Tai ne algebros kontrolinis, kur vargu ar jums išdegtų „kažko man šiandien nesisprendžia“. O pati literatūra apsiribodavo tam tikru kiekiu pradinių frazių iš keleto taip ir negimusių kūrinių. Iš šių kankinančių taip ir negimusių kūrinių, deja, nėra ko ir prisiminti. Nėra ko ir lyginti su pirmuoju sakiniu taip pat nebaigto, tačiau, be jokios abejonės, išskirtinio kūrinio vienos vunderkindės mergaitės, senų pažįstamų dukros. Kai mergaitei buvo devyneri, ji trumpam prisėdo prie istorinio romano. Prasidėjo, kaip, tiesą sakant, ir baigėsi, šis romanas taip: „Hercogienė N išprotėjo, kai sužinojo, kad jos dukra nesantuokinė.“ Tai, sutikite, rimta.

Kai kuriems vaikams išvis nebūtina stengtis tapti rašytojais, nes jie patys yra įsikūnijusi literatūra. Esama vaikų (nors, tiesą sakant, ne tik vaikų), kurie moka sukurti aplink save galingą literatūrinį lauką nė kiek nesistengdami. Yra, pavyzdžiui, vienas nuostabus berniukas, kurio tėvų pasakojimai apie jį tvirtai įsikuria mano dėkingoje atmintyje ir aš tik laukiu progos, kad… Na, vienu žodžiu, supratote.

Na, kad ir toks atvejis. Vieną gražią dieną berniukas klausia savo tėvo: „Tėte, o kas toks Serafimovičius?“ – „O kam tau?“ – nustemba tėvas. „Na, mano senelė juk gyvena Serafimovičiaus gatvėje? O aš nežinau, kas jis.“ Paskubomis pašnarinęs atmintyje palaidus mokyklinės programos lapus ir nieko padoraus ten neradęs, tėvas pralemena: „Na, kažkoks rašytojas, turbūt. Jis parašė… Kažką parašė. Romanus kažkokius. A! Štai! Prisiminiau. „Geležinis srautas“. Apie ką ten rašoma, nepamenu, atleisk.“ Berniukas šiuo neaiškiu atsakymu tarsi ir lieka patenkintas. O praėjus maždaug pusei metų nuo šio pokalbio tėvas nusivedė sūnų į paleontologijos muziejų. Tą, kuriame įvairūs priešistoriniai griaučiai ir iltys. Smalsus berniukas viską įdėmiai apžiūrėjo, išdėstė kažkokias pastabas, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to kreipėsi į tetulę, kuri pagal pareigas sėdėjo salės kampe. „Prašom pasakyti, – kreipėsi mandagus berniukas, – o žmonių griaučių jūsų muziejuje yra?“ – „Na, yra“, – atsakė kiek sutrikusi muziejaus darbuotoja. „Sakykit, o rašytojų griaučių jūs turite?“ – „Kokių dar rašytojų?“ – tetulė visai paklaiko. „Na, pavyzdžiui, rašytojo Serafimovičiaus.“ Ką ji jam atsakė, ar atsakė iš viso, šiuo atveju visiškai nesvarbu.

O svarbu tai, kad gyvenimas, retkarčiais susigrumdamas su literatūra ir ją neišvengiamai nugalėdamas, pats ir tampa literatūra. Ir kiekvienoje spintoje, netgi jei tai vaikiška spintutė su linksmu grybuku ant durelių, slypi griaučiai, rašytojo griaučiai.

_

Vieną gražią dieną

Kadaise apybraižininkų apybraižos prasidėdavo taip: „Niekas nepranašavo nelaimės. Švietė pavasariškai skaisti saulė, į gimtojo miesto gatves išvažiavo laistymo mašinos, šeimininkės su krepšiais ir kraitelėmis iš pat ankstyvo ryto traukė apsipirkti, komiškai rimti mažyliai skubėjo į mokyklą…“ Ir taip toliau iki žodžių: „Ir staiga atsitiko baisus dalykas.“ Tokiomis patikimomis meninėmis klišėmis paprastai buvo aprašoma visa tai, kas vėliau nerusiškai bus pavadinta „saspensu“.

Reikalas tas, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.

Išeini iš namų, kažkodėl įsitikinęs, kad šiandien viskas bus gerai. Ir tau jau gerai. Štai lifte su tavimi draugiškai sveikinasi niūroka tetulė, apie kurią įpratai galvoti, kad ji tavęs nežinia už ką nemėgsta ir todėl žiūri kaip į priešą. Visko būna, galvoji, galbūt žmogus kuo nors serga, o taip visai normalus. Reikia, galvoji, tiesiog stengtis visus suprasti ir mokėti pažvelgti jų akimis.

Šį rytą tu visus supranti.

Štai dvi moterys juodomis skarutėmis ir su gėlių puokštelėmis rankose klausia kelio į tokią ir tokią ligoninę. Tu supranti, kur ir ko jos eina. Tu visu savo veidu rodai santūrų supratimą. Aiškini, kad čia visai netoli, už kampo. Štai eini pro troleibusų stotelę, kurioje ant suoliuko sėdi nuilsęs pilietis ir geria kažką iš kažko, apvynioto laikraščiu. Jūsų akys susitinka. Tu vėl rodai supratimą ir netgi pritarimą, iškeldamas į viršų dešinės rankos nykštį. Malšinantysis troškulį šypsosi ir atsakydamas tau linkteli. Štai pravažiuojantis automobilis pristabdo, kad neaptaškytų tavęs vandeniu. Štai du nesiskutę pietiečiai (įsidėmėkite, „pietiečiai“, o ne „kaukaziečiai“), laikydami rankose suglamžytą popieriuką, klausia geraširdiško milicininko, kaip jiems rasti tokią ir anokią gatvę. O jis, užuot tučtuojau patikrinęs jų dokumentus, nuodugniai jiems aiškina, netgi paišo kažką ant popieriuko ir dar šypsosi.

Kokia tai diena? Koks miestas? Ne diena ir ne miestas, o visiška sulčių „Dobryj“ reklama. Tačiau juk taip būna. Iš tikrųjų būna – visi tai žino.

Tu nerūpestingas, atsipalaidavęs ir noriai nuslysti į džiugų maniloviškumą. Kažkas vis dėlto keičiasi ir mūsų gyvenime, galvoji. Taip, lėtai ir neišvengiant grimasų, tačiau keičiasi. Civilizuotumas, apibendrini tu, nepaisydamas jokių mūsų duobėtos istorijos negalių, vis dėlto anksčiau ar vėliau… ir taip toliau.

Apskritai nelaimės niekas nepranašauja ir ji – atskleisime, šiek tiek užbėgdami į priekį, – taip ir neatsitinka, nors ir bando, bjaurybė, tave pasiekti.

Jau atsipalaidavęs ir laikinai atsisveikinęs su tau būdingu miglotu nerimu, prieini prie tabako kiosko nusipirkti cigarečių. Stovi ir romiai lauki, kol meili pardavėja suskaičiuos tau grąžą. Taip, aš skubu, taip, ji skaičiuoja kankinamai lėtai. Tačiau jos turbūt regėjimas prastas. Ji turbūt naujokė. Pakentėsiu, nieko baisaus. Nesusierzinti. Suprasti. Visus reikia suprasti.

Tačiau staiga iš chtoniškų gelmių išnyra ta pati „nelaimė“, kurios „niekas nepranašavo“. Ji pasirodo itin niūraus ir nevalyvo vyriškio pavidalu. Jam taip pat reikia cigarečių. Jis pastumia tave ranka ir tvoksteli nenusakomu vakarykščių linksmybių kvapu. „Gal jūs vis dėlto atsargiau?“ – sakai vis dar taip pat geraširdiškai. „O kokio b… tu čia stovi?“ – klausia įnirtęs dėl nepataisytos sveikatos vyriškis. „Stoviu, nes reikia“, – imi pykti ir tu, jau suprasdamas, kad įprastas gyvenimas vis dėlto tikresnis ir stipresnis nei neįprastas. „Tu gi žydas?“ – greičiau konstatuoja, nei klausia tavo nekviestasis oponentas.

„Viskas, – liūdnai pagalvoji tu, – prasideda tema, kurios tolesnis plėtojimas neišvengiamai baigsis tąsymusi už atlapų.“ Tu nuo vaikystės nepratęs negirdomis nuleisti tokių pokštų. Tu prisimeni viską. Ne, pogromų ir osvencimų tavo gyvenime, ačiū Dievui, nebuvo. Tačiau buvo šeštojo dešimtmečio vidurio Maskvos kiemas. Buvo Vitka Leonovas, tavo mirtinas priešas, kuris tave susitikęs sakydavo: „Abhamas ghaužia vištytę.“ Tu, negalvodamas apie nieką, tučtuojau jį puldavai ir tučtuojau atsidurdavai ant žemės, nes tas šliužas buvo dvigubai už tave didesnis. Ir buvo 11-oji mokykla. Buvo pavaduotojas Ivanas Tichonovičius, apsimesdavęs, kad niekaip negali atsiminti tavo pavardės, ir todėl vadindavęs tave, audringam klasės džiaugsmui, tai Gurevičiumi, tai Rabinovičiumi. Ir buvo mergaitė Tania, klaususi, kodėl tavo senelę vadina tokiu kvailu vardu – Berta. Ir buvo miglotai įsiminusi 1953-iųjų žiema. Ir buvo mūsų gatvėje mažytė vaistinė, kurioje daugybę metų dirbo mažytė tyli moteris apskritais akinukais – Sofija Solomonovna. Ją pažinojo visi. Tomis dienomis ji tapo mirtinos neapykantos, apėmusios visą apylinkę, visą miestą, visą šalį, taikiniu. „Kur žiūri valdžia? – piktinosi eilėje stovinčios tetulės. – Kodėl jos iš čia nepašalina? Jie gi mus visus čia velniop išgalabys.“ Ir praėjo daugybė metų, kol išmokai be vidinių spazmų ištarti tą gėdingą žodį, turėdamas galvoje save – vienaskaitos pirmąjį asmenį tarei ilgai ir sunkiai.

„Taip, aš žydas“, – sakai, tuo pat metu svarstydamas, kur dėti akinius.

Tačiau tema pasuka absoliučiai nenuspėjama kryptimi. „Koks tu žydas? – nei iš šio, nei iš to sako mano naujasis pažįstamas. – Žydai protingi. O tu kvailys.“ Žanro inercija įveikiama taip radikaliai, kad, užuot įsižeidęs dėl „kvailio“, imi juoktis. Juk iš tiesų juokinga. Paprasčiausiai reikia visus suprasti. Diena nusisekė.

Iš: Лев Рубинштейн. Духи времени.
Москва: Колибри, 2008

Vertė Marius Burokas