Kelionė namo

DARIUS GIRČYS

I

Francas Pichleris sėdėjo prie lango puspilniame vagone. Delnus laikė prispaudęs prie ausų ir spoksojo sau į kelius. Traukinys lyg susidomėjęs lėtino žingsnį. Pro langą matėsi išpuoselėti namai prižiūrimuose sklypuose. Jų savininkai stebėjo savo nuosavybę nekeisdami pokalbio temų. Francas, kad ir prislopintai, vis dėlto girdėjo įkyrias nuotrupas už nugaros: „kaip sekasi“, „kainavo, žinoma“, „nebuvau“, „ar atsimeni“ – nuotrupos vėlėsi į limpančią vientisą masę, ridenosi klausos sienelėmis į vis sunkesnį volą, į nepakeliamą ūžesį, pranokstantį visas toleruojamas ribas, ir delnai, spaudžiami prie ausų, nebepadėjo. Tada Francas ištiesino nugarą ir išsitraukė iš kuprinės kepurę – ji turėjo pakeisti padėtį. „Užsivilkęs“ megztą kepurę su snapeliu jis turėjo virsti nematomu smalsioms akims ir nepasiekiamu nemaloniems garsams. Taip aiškino, ne, garantavo, mojuodamas Francui po nosim vilnone kepure, sendaikčių turgaus pardavėjas. Reikia išsirengti, atsargiu mokytojo balsu aiškino jis kiek nustebusiam Francui. Lyg iškrypėlis, gudrumu atsiviliojęs į baseiną, šnibždom sakė, taip, nusirengti ir tada kepurę užsitempti žemiau ausų. Kad žemiau ausų dėl nemalonaus triukšmo – buvo aišku. Pardavėjas savo susivėlusia barzda ir klaidžiojančiu žvilgsniu Francui priminė nusigyvenusį Sokratą. Nosis kreivai suaugusi, burnoje trūko priekinių dantų, ir jis šveplavo, sakydamas – u(-)sivilkti. Pro skyles megztinyje švietė nukaręs nešvarus pilvas. Ant galvos Sokratas buvo užsitempęs dvi megztas kepures, galva atrodė keistos ilgos formos, ir gurkšnojo garuojantį birzgalą iš reklaminio puodelio „Mūsų laikraštis – Teisingumo diena visiems“. Diena buvo tokia šalta, kad Franco raudonos ausys švietė lyg bažnyčios vitražai saulėlydyje. Surūdiję lietvamzdžiai žvilgėjo aptepti šokoladine ledo glazūra. Žiūrint į šitą šokoladą gėlė jautrius dantis. Saulės, beje, nesimatė, diena buvo pilka ir jau pereinanti į juosvumą. Atsitiktiniam praeiviui Francas buvo panašesnis į pagyvenusį studentą, kuris prisiduria savaitgaliais parke rinkdamas tuščius butelius. Praeiviai sendaikčių turguje duonos kąsnį užsidirbdavo butelių, rečiau spalvotųjų metalų rinkimu arba smulkiomis vagystėmis. Sokratas šiukšlių dėžėse surastus turtus siūlydavo tiesiai iš nudrengto maisto prekių vežimėlio, kuriame snaudė keistai išsitiesusi katė. Lyg norėtų sapne peršokti per didžiulį griovį į kitą sapną. Mokėdamas už stebuklingą kepurę penkiasdešimt centų Francas pasidomėjo, kiek kainuotų kilimas, tiksliau – iš kilimo iškirptas žalio rombo ornamentas, ant kurio tysojo nusišėrusi katė. Sokratas jam piktai atsakė, kad kilimų jis ne-par-duo-da. Francui pasirodė, kad katė nustipusi, ir norėjo pirštu ją pajudinti, bet Sokratas burbėdamas piktai atitraukė vežimėlį nuo jo piršto. Katė juk nekvėpuoja, suprato Francas, apžiūrinėdamas jos nejudančius įdubusius šonus, ir žvilgsnis nuslydo žemyn. O batai, kokie nudrengti tie Sokrato batai! Matyt, kažkada brangūs, juodi, dabar jie buvo tapę pilkai rudi su balkšvomis druskų ir purvo apnašomis palei padus ir be raištelių. Kojinių Sokratas nemūvėjo. Francas mūvėjo skirtingų spalvų suplyšusias kojines, bet užvarstytuose batuose niekas to nematė. Atsitiktiniam praeiviui, be ypatingo tikslo slankiojančiam po sendaikčių turgų lyg po šiukšliną labirintą, dviejų kertėje besiderančių vyrų vaizdas atrodė slogiai, iš kertės trenkė šlapimu, pardavėjai jau skirstėsi, o vėlyvo rudens vėjas dvelkė benzinu ir tepalais nuo netoliese esančios degalinės.

Traukinys, lyg norėdamas padėti įvykti stebuklui, lėtino greitį. Francas užsimaukšlino kepurę ir išnyko. Suolas liko tuščias, liko į suolą atremta nušiurusi keleivio kuprinė ir pakelis cigarečių ant stalo. Traukinys čiuožė tiltu link pagrindinės stoties. Ryškios šviesos ir šešėliai, ką tik judėję ant keleivių veidų ir sienų, dabar bergždžiai metė tinklus ant tuščios atkaltės, kur ką tik atsirėmęs sėdėjo Francas.

Vis labiau artėjant link pagrindinės stoties vėl matėsi išpuoselėti namai prižiūrimoje aplinkoje. Ten nebuvo vietos piktžolėms. Ten futbolo aikštės žolytėje tylėdami stovėjo ryškiai dekoruoti gipsiniai nykštukai iš Lenkijos, o ežiukai ir antys stiebdamiesi skaičiavo besiformuojančius debesis. Ilgus metus miestelis sugebėjo išlaikyti tarmės grynumą neįsileisdamas kitakalbių, bet laikai keitėsi, nekreipdami dėmesio į tai, ko troško vietiniai, žygiuodami trenkiant būgnams ir plazdant vėliavoms. Laikai keičiasi, – pasakė NPD būrio vėliavnešys Liubkė ir pridūrė susimąstęs, – nes visur yra jaučiamas aptarnaujančio personalo stygius. Francas žiūrėjo į jį iš savo nematomo būvio ir šypsojosi. Agresyvios išvaizdos Liubkė jam priminė storą draugišką žiopčiojantį karpį iš animacinio filmuko, įsivilkusį į sekmadienio kostiumą.

Kai kurie išlipti pasiruošę keleiviai laikė pakėlę savo lagaminus ir žvilgčiojo į tą pusę, kur ką tik prie lango sėdėjo Francas. Į lango pusę suglumę žvilgčiojo Liubkė, dantistas, kepėjas ir nepažįstama mergina. Nepatenkinti žvilgčiojo Pietų saulėje įdegę fotomodeliai ir kostiumuoti nekilnojamojo turto agentai. Kasininkė, pašto tarnautojai, zoologijos prekių parduotuvės savininkas nesuprato, kas čia vyksta. Kai kurie iš jų pažinojo Francą dar paauglį. Kai kurie veidai, nors ir gerokai susiraukšlėję, vis dar buvo atpažįstami. Nematomas tapęs Francas atsipalaidavo ir stebėjo judėjimą. Galvai buvo karšta nuo megztos kepurės, o kūnas vėso, jis juk buvo nusirengęs iki nuskalbtų trumpikių. Į jį mąsliai spoksojo buvęs geografijos ir fizinio lavinimo mokytojas, ir Francui net teko kovoti su noru paslėpti ant stalo gulintį cigarečių pakelį. Nematoma ranka jis pakėlė cigaretes ir sugrūdo į kuprinę. Kitaip tariant, cigaretės pačios įšoko į kuprinę. Kelionės pradžioje mokytojas sėdėjo plačiai išskleidęs laikraštį, žvilgčiojo į priemiesčius pro vagono langą, lyg vyktų į taikos konferenciją Afrikoje. Skaitydamas paliesdavo dviem pirštais skystą ožio barzdelę ir vis patogiau perkryžiuodavo kojas. Išlindusios baltos kojinės pabrėžė tviskantį batų juodumą. Jis stengėsi nežiūrėti į tuos žmones, kurie jam buvo lyg ir nepriimtini. Nepriimtini žmonės mokytojui neegzistavo, ir jis su jais net nesisveikino. Iš šono žvilgtelėjus jis jų lyg ir nematė. Francas spėliojo, kad mokytojas žmoniją skirstė į galinčius prisitraukti prie skersinio ir ne. Tada galinčius prisitraukti skirstė į tikinčius ir ne. Tikinčius – į saulėje įdegusius atletiškus berniukus ir ne. Ir tokiu būdu kaip katė prie pelės sėlino prie savo Idealo, prie savo Geidulio. Dabar mokytojas atsistojęs mąsliai spoksojo per nematytų nutukusių moterų, apsimuturiavusių juodomis skaromis, viršugalvius į Franco pusę. Neišsilavinusios bobos nepažįstama kalba marmaliavo po nosimi ir trukdė jo atminčiai. Prieš trisdešimt metų jaunuolis, labai panašių veido bruožų kaip Francas Pichleris, gavo iš jo rankų gimnazijos baigimo pažymėjimą. Gavo ar ne? Čia jis ar ne jis? Čiagi ant suolo tupėjo nuogas pagyvenęs vyras, užsitraukęs ant akių suplyšusią vilnonę kepurę ir vos linguodamas mykė kažką, sapaliojo ir prakaitavo. Mykė leisdamas kažkokį pratisą ir silpną garsą. Dabar mokytojas, lyg pamatęs Jėzų Kristų perkant alų stoties kioske, trynėsi akis ir valėsi akinius. Jis stebėjo cigarečių pakelį, grūdamą į kuprinę. Atsistojo norėdamas greičiau palikti pasišlykštėjimo vertą vaizdą, greičiau palikti šitą vagoną, žengdamas paslydo, neatsargiai užsižiūrėjęs, ne, per žemai keldamas koją virš lagamino, ir dėjo nosim į suolo kampą. Šalia stovintys miestelio gyventojai užjaučiamai susižvalgė, iš nosies pliaupė kraujas, padėjo atsikelti, lyg jausdami kaltę, kad nuogas Francas vis dar yra, deja, šiek tiek matomas, visus trikdo ir užsispyręs nenori su niekuo sveikintis, o mokytojas kraujuoja. Neatrodė, kad jis ruošėsi apsirengti ir visų atsiprašyti. Veikiau atrodė, kad jis toliau tiki magiškos kepurės galia. Raumenys buvo ištežę, pilvas karojo raukšlėmis, krūtinės oda blizgėjo prakaito lašais, jie krito ant nervinio drebulio virpinamų kojų išsiplėtusiomis venomis. Taigi nematomas Francas dabar tupėjo ant suolo susimąstęs, lyg spręsdamas uždavinį. Jam atrodė, jog visi ilgo traukinio (Z) keleiviai (X) atsargiai judėjo į jo vagoną (Y), kad apžiūrėtų tuščią vietą, kur jis ką tik sėdėjo, ir išliptų pro duris, esančias už kelių metrų prieš jį. Praeivių judesių atsargumas jam priminė pingvinus, einančius ledu. Kiekgi iš viso buvo tų X, šiek tiek suglumusiais arba pasišlykštėjimo ar užuojautos kupinais veidais apžiūrinėjančių, kaip jis manė, tuščią suolą? Suskaičiavo trisdešimt su viršum ir pametė skaičių. Mandagi delegacija išlipa, stengdamasi nei vilnom, nei šilkais vienas prie kito nesiliesti – prašom, jūs pirma, neeejau, atsiprašau, tik po jūsų. Į tuščią Franco vietą išlipantys stengėsi nebežiūrėti, tiesiog droviai nusukdavo akis kita kryptimi.

Kadras iš filmo "Belaukiant Eriko" (rež. Ken Loach, 2009)

Galiausiai stoties prižiūrėtojas per garsiakalbį paprašė visus trauktis nuo užsiveriančių durų. Kaip Mozė vardino tolimų stotelių pavadinimus per slidžių ledkalnių kupinas Egzodo dykumas ir linkėjo malonios kelionės.

Už lango buvo pats tikriausias ruduo, keleivių būrys skubėjo į laukiamosios salės šviesą, kol visai prapuolė Francui iš akių. Traukinys atsargiai pajudėjo. Tada nematomas Francas nusiėmė megztą kepurę, lyg jausdamas nedidelį sąžinės graužimą dėl savo poelgio. Likęs vienas vagone vartė nustebęs iš oro atsiradusius pažįstamus pagyvenusio vyro delnus neprižiūrimais nagais ir raudona oda, nuleido juos visu svoriu ant išsišovusių baltų sriubos gaidžio kelių ir vėl pakėlė, kad kiek virpančiais pirštais paliestų plinkančius smilkinius.

II

Pusbrolis Jozefas, įsispraudęs į ankštą smėlio spalvos kostiumą, mandagiai klausėsi. Jeigu atsimeni, mano amžinatilsį motina, – stovėdamas tarpduryje savo pusbroliui pasakojo Robertas, – buvo gydytoja iš pašaukimo. Ji kartodavo tėvui, kol tas buvo gyvas, o paskui ir man, kad yra trys efektyvūs gydymo būdai. Būdas A – geri dvigubą aspirino dozę ir guliesi į lovą, lauki, kuo baigsis. Jei blogai, veža į ligoninę. Yra ir būdas B: nieko nedarai ir jeigu po paros nepraėjo, veža tiesiai į ligoninę, kur vėl nežinia kuo baigsis. O norint išvengti A ir B, reikia įdėmiai klausytis, ką tau sako tavo K. O kas yra tas K, – atsargiai paklausė pusbrolis Jozefas. Jis buvo keleriais metais jaunesnis už nutukusio medžiotojo išvaizdos Robertą, kažkuo panašus į kiškį, visa galva mažesnis ir kartkartėmis nervingai braukdavo pleiskanas nuo savo siaurų pečių. Jozefas nenorėjo pasirodyti neišmanėlis. Gal Kultūra, – tyliai pasakė ir čia pat smarkiai paraudo. K yra Kūnas, – patenkintas išdrožė Robertas ir paplojo sutrikusiam Jozefui per petį.

Aš klausausi savo K ženklų, – pasakė Robertas, toliau įdėmiai žiūrėdamas į nerimaujančias pusbrolio akis. Žinoma, jeigu Robertas būtų garsiai paklausęs, pavyzdžiui, ar išbandei, Juzi, savaitgalį naujausius prezervatyvus su spygliais, pastarasis, be abejonės, būtų radęs kokį nors mandagų ir aštrius kampus gludinantį sakinį apie visai ką kita. Bet Robertas toliau gręžė akimis Jozefą. Kiek duosi man metų, Juzi, – išbėrė ir išpūsdamas krūtinę įtraukė pilvą. Išleido šnypščiantį trumpą garsą pro suspaustas lūpas, net gyslos pasimatė smilkiniuose, žandai išsipūtė. Daugiausiai keturiasdešimt, – įdėmiai pasižiūrėjęs, pasakė Jozefas, nors puikiai žinojo, kad taip nėra. Robertas primerkė abi akis, lyg būtų kilęs iš mongolų rezervato artimiausiuose kalnuose, ir patenkintas pasilenkė prie Jozefo ausies. Iš tikrųjų tai man jau penkiasdešimt ketveri! Bet niekas netiki, nes aš ištempęs ausis klausausi tik savo K. Keliuosi septintą valandą ryto, ir tada mano K, patogiai atsisėdęs lovoje, susivėlusia galva lėtai sako: duok magnio. Išgėrus miltukų tampa akyse iš karto šviesiau, kojos netraukia mėšlungis, atrodo viskas gerai, bet tada jis, mano K, vėl niurzga – duok man tuojau pat vieną rolmopsą. Tik staigiai! Bėgu į parduotuvę ir perku jam ne vieną, o visą skardinę. Paskui lėtai kramtau ir jaučiu, kad labai jam patinka ta rūgštelė, kramtant ir ryjant trečią rolmopsą. Tada jis, K, signalizuoja iš vidaus, šaukdamas: duonos noriu! Agurko! Dabar! Signalizuoja vėl rėkdamas: dabar lekiam į tualetą! Tuojau pat bėgam! – rėkiu pavymui jam. Lekiam! Iškrenta tiek, kiek reikia, kaip man tvirtino gastroenterologas Krauzė. Gamtos laikrodis niekada neklysta, jis dar sakė. Rytą ir vakarą. Galiu ir dar tiksliau – 7.35 ir 18.45. Robertas trumpai susimąstė, lyg bijotų praleisti dar vieną svarbų K laikotarpį. Aha – taigi grįžtame po darbo namo ir einame praustis. Iš pradžių drungnu vandeniu, pabaigoje šaltu ant kojų dėl besiplečiančių venų. Higiena ir kraujotaka mano K yra labai svarbios. Fosforas smegenims yra labai svarbus. Smegenys, Juzi, yra didžiausia mano K erogeninė zona. Tiesa, ten dažnai pasigirsta beldimas, ne, garsėjantis būgnijimas į smilkinius ir dar baisus minčių traškėjimas – tik išėjus iš dušo, maunant įkaitusiam K kelnes, jis įžūliai pradeda didėti… Robertai, Robertai, – gaudydamas orą pabandė paskubomis nukreipti pokalbį kita linkme išraudęs pusbrolis, dairydamasis aplinkui. Oro jam trūko, nes buvo karšta ir kažkaip nepatogu prieš kitus. Robertai, o kurgi prapuolė mūsų Francas? Ką aš žinau, – dusliai pasakė K Roberto balsu ir primerktomis akimis godžiai spoksojo į mėsomis apkrautą stalą.

Franco laukė visi. Kambaryje buvo užsėstos trys sofos ir keturi foteliai. Viduryje buvo pastatytas žemas stalas, nukrautas šnapsais, alum ir užkandžiais. Šalia jo gurgždėjo drabužiai, rangėsi įvairių storių pirštai. Žieduoti pirštai, užsibaigiantys raudonai lakuotais nagais, skraidino duonos riekelę su lašiša, grubūs mėsininko pirštai bukais galais kėlė į šviesą šaukštą, pilną varvančių krabų, ilgi pirštai, vartantys buhalterinės apskaitos knygas, slidinėjo taurelės liemeniu. Riebaluoti pirštai su permatomais, aplūžinėjusiais nagais vaikė sakinių spiečius apskrudusia kulšimi. Žvilgančiuose alaus bokaluose atsispindėjo veidų dalys, krištolinio šviestuvo šviesos, judėjo stambūs apatiniai žandikauliai, pasakojantys apie kreditus ir didelius planus. Supratingai lingavo išpuoselėtos šukuosenos, klausantis apie liekninančius drabužių modelius. Daugelio žvilgsniai krypo į praviras kito, didesnio, kambario duris, ten prietemoje stovėjo vaišėmis nukrautas milžiniškas stalas su išradingai ant viršaus užmestu šilkiniu audeklu. Pailgas stalas priminė tarp uosto akmenų (fotelių) prisišvartavusią žvejų valtį, prikrautą visokiausių gėrybių. Toliau buvo spėliojama apie tėvų išlaidas sūnaus gimtadieniui. Paprasta aritmética, – kuždėjo ponia Dytl (Franco teta iš tėvo pusės), – be tūkstančio gali ir nepradėti. Taaip, – nutęsė ponia Rydl, – o kur dar dovanos visokios. Nakvynė viešbutyje iš toliau atvykusiems. Žmonės juk ne milijonieriai. O kur, kur garantija, kad Francas įvertins tėvų pastangas? Francas, žinoma, visada buvo paklusnus vaikas, o su kuo jis draugauja? Aš asmeniškai apie tai nieko nežinau. O gal jis homoseksualistas?! Ponia Dytl apsidairė išraudusi, lyg mistinis homoseksualistas tykotų pasislėpęs už brangių užuolaidų ir ruoštųsi kažką tokio svečių kambaryje iškrėsti. Kažką tokio! Įsivaizduokit, kartą, – šnibždėjo toliau, – aš užėjau į Franco kambarį pakviesti pietų, o ant stalo gulėjo telefono ragelis. Pagalvojau, kad Francas ruošiasi egzaminams ir pakalbėjęs pamiršo padėti. Paėmiau ragelį į ranką, o kitame gale kažkas kvėpavo. Aš ištariau: Dytl klauso, o kitame gale kažkas niūniavo, klausėsi muzikos ir vaikščiojo po kambarį kaukšėdamas aukštakulniais. Ponia Rydl suraukusi kaktą pasiteiravo: vyras ten kaukšėjo ar moteris?! Neaišku.

Ponia Dytl dabar klausėsi savo pusseserės Rydl iš Miunsterio ir sukaitusi kramsnojo riešutų ir šokolado tortą, siurbčiodama ataušusią kavą. Abi buvo pensininkės ir mėgo lankytis pas gimines. Pusseserė Rydl anksčiau dirbo bilietų kontroliere priemiestiniuose traukiniuose ir mėgo trumpus sakinius. Kartais atrodė, kad ji atsistos pokalbio viduryje ir mandagiai pasakys: prašom visus parodyti bilietus. Taigi, – pasakojo pusę sofos užpildžiusi pusseserė, – vykau į Kaselį 1959 metais atlikti praktikos. Valandą trisdešimt truko mano kelionė. Įlipo jaunuolis ir atsisėdo šalia. Atrodė be galo simpatiškas. Sakė studijuojantis teisę. Vardą iki šiol prisimenu – Raineris. Kažkaip suartėjom. Vagonas buvo tuščias, o lauke skleidėsi alyvų pumpurai. Jis bučiavo rankas ir kartojo, spausdamas mane į kampą, tu tik tekėk už manęs (pusseserė išlenkė taurelę slyvinės ir sukosėjo). Taigi, tekėk ir būsim laimingi. Pusseserė trumpai nutilo ir jau liūdniau žiūrėdama į grindis kalbėjo toliau. Taigi, po hablándoos, vos privažiavus Siurstcheną, jis pabalęs atsistojo ir sako: Dieve mano, pamiršau svarbius dokumentus. Ir jau kad šoks iš traukinio, ponia Dytl. O ten jo laukė kažkokia merga su vežimėliu. Mojavo ranka ir šaukė: Albertai, Albertai, mes čia!

Istorijų linguodamos galvas klausėsi ir vyresnės moterys iš Franco giminės. Jos dėvėjo žvilgančias tamsiai mėlynas, žalias ir juodas suknias ir priminė senus grifus, snaudžiančius ant įšilusių pievos akmenų. Jų bendras amžius buvo per septynis šimtus metų. Taigi nenuginčijama patirtis dairėsi raukšlėtais kaklais nuo pliušinių atlošų. Patirtis tyliai kuždėjosi apie naujai perrašytus testamentus ir pinigų ištroškusius vaikus. Buvo net svarstoma, kam bus galima nešti karstą, o kam jokiu būdu ne. Aplink lyg drugeliai siuvo jų anūkai – mergaitės rausvais žandukais, elfai berniukai priglostytais plaukais ir baltais marškiniais. Jie buvo nekalti. Kaltai žvilgčiojo jų tėvai arba jau pradėję žilti dėdės.

Į kambarį nedrąsiai įeina paauglys (Franco sūnėnas iš tetos pusės), mūvintis žaliomis odinėmis šaulių kelnėmis ir nežinantis, ką daryti su neklusniomis rankomis. Kramto gumą ir žvalgosi iš padilbų kaip pliaže. Viena iš tamsiai žaliai apsirengusių moterų, teta Teresė, visiems šypsodamasi, pasislenka, padarydama šiek tiek vietos ant sofos, bet netyčia išlieja ant kelių kavą iš porcelianinio puodelio. Tada paauglys šiepiasi, nes teta Teresė jam primena nutukusį kalakutą šlapiomis žalsvomis plunksnomis iš vieno animacinio filmo, net suprunkščia neišlaikęs, ir jam iš žabtų netyčia iššovusi guma nuskrieja ant stalo. Visi pakelia akis nuo lėkštučių ir nutraukia pokalbius. Dabar teta Teresė kvatoja gaudydama orą, šuldubulduoja visai kaip kalakutas, mojuodama nosine prieš užkritusias raudonas akis. Guma pataikė tiesiai į lėkštutę! Ak, juk taip gali atsitikti kiekvienam, sako, tai yra žmooooogiška, kvatoja kretėdama juoku, šluostydamasi ištryškusias ašaras, tada prunkšteli jos kaimynės, ir netrukus žvengia visi. Tik, žinoma, ne dėdė Olis.

Dėdė Olis buvo panašus į maršalą Hindenburgą, tai žinojo ir, matyt, slapta tuo didžiavosi. Tiesi nugara, nors ir garbaus amžiaus, juodas kostiumas ir žilas ežiukas su žandenomis. Jis stovėjo kambaryje atsirėmęs viena ranka į bufetą ir atrodė, tarsi apžiūrinėtų naujai paleistą tekinimo staklių cechą. Jis priklausė pokario kartai, kuri dievino tikslumą ir ilgas alinančio, bet gerai apmokamo darbo valandas. Kad visa tai pavyzdingai ištvertų, rytais mankštinosi garsiai paleidęs valstybinį radiją. Dėdė Olis buvo įsitikinęs, kad tinkamai atlikus apšilimą niekada neištiks apopleksija. Juk taip pat yra ir su automobilio varikliu: jeigu neapšildęs išlėksi į gatves, vieną dieną ims ir „užkals“ cilindrus. Jį siutino mintis, kad tarpmiestinis traukinys gali vėluoti, ir Francas dėl to, žinoma, nepatogiai jaučiasi. Anksčiau tokių dalykų paprasčiausiai neatsitikdavo, ir žmonės keliaudavo minučių tikslumu. Francui dėdė Olis norėjo įteikti vokelį su nedidele suma ir perskaityti iš lapelio linkėjimą. Linkėjimas buvo kairėje švarko kišenėje, o vokas su pinigais – dešinėje. Dėdė Olis bijojo lemtingu momentu supainioti kišenes ir todėl kartkartėmis paplekšnodavo per dešinę vidinę švarko kišenę, o tada per kairę. Dešinėje, žinoma, traškėjo vokas su pinigais. Ponioms, sėdinčioms ant sofos, atrodė, kad dėdė Olis kartkartėmis graibstosi už širdies, ir todėl akies krašteliu jį stebėjo…

Į kambarį įėjo jubiliato motina ponia Pichler. Griežto žvilgsnio ir vyriško sudėjimo moteris, apsivilkusi ryškiomis gėlėmis dekoruota suknele, trumpai kirptais plaukais, paprašė visų dėmesio.

Motina pranešė, kad Francas kažkodėl vėluoja ir kad jis greičiausiai atvyks kitu, 16.30, traukiniu. Bet karšti užkandžiai jau laukia brangių svečių! Prašom prie didžiojo stalo! Ji plačiai atvėrė duris į valgomąjį. Įjungė visas aštuonias krištolinio šviestuvo lempas. Svečiai audringai plojo, tarpdury išsižergęs ir pakėlęs rankas plojo net dėdė Olis. Atsargiai pakėlus nuo vaišių stalo šilkinę skraistę, atsidengė daugelio valandų, jei ne dienų, darbas. Atsidengė nuostabus pasakų peizažas, žvilgantis stalo sidabru ir visokiais bronziniais keptais paviršiais. Ties įspūdingais patiekalais stovėjo nedidelės porcelianinės arba švininės žaislinės figūrėlės iš Franco žaislų dėžės. Joniukas ir Grytutė stovėjo prieš didžiulį kepto paršo snukį su išsprogusiomis akimis iš raudonų ridikų. Vienakojis švininis piratas kėlė kardą prieš natūralaus dydžio ežį, nulipdytą iš trijų rūšių mėsos faršo. Merlinas mojavo burtų lazdele link garuojančio grybų padažo liūno, kurio viduryje ant nedidelės petražolių salelės tupėjo tešlinės gulbės, apibarstytos aguonomis. Septyni nykštukai ėjo ratu aplink porcelianinį mišrainės puodą, apsnigtą rožių lapeliais. Snieguolė, panaši į Pamelą Anderson, stovėjo ant penkių aukštų jubiliejinio torto viršaus su dar neuždegtomis 50 žvakučių ir mojo kaubojui, pasislėpusiam už cukrinio obuolio. Jis ją pamatė, kai dėdė Olis atsargiai pastūmė mažuoju pirštu obuolį kelis centimetrus į šalį. Franco juk laukė visi.