Kaip aušta rytai

RUGILĖ KAZLAUSKAITĖ

Išeini į gatvę – asfaltas nulytas, šlapias, garuoja stambių lašų rūku. Aplink lempas švyti žalstančių lapų debesys, visa kita skęsta rūke. Mūsų ketvertas pradeda savo odisėją. Pasileidžiam taku palei daugiabučių pievas, vis ieškom nusileidimo prie upės, bet šlaitai slidūs ir statūs iki pražuvimo. Pribėgam aikštelę, kurią rūkuose paskendusią randa tik žinantys slaptus burtažodžius. Mažas smėlio plotelis, kadais sužertas vaikams, kad atstotų jiems nuotykių kupiną gyvenimą. Iš tiesų tikrasis nuotykių kupinas gyvenimas, apie kurio išsipildymą svajoji kuisdamasis plastikiniu kastuvėliu, prasideda tada, kai aštuoniolikos vėlei randi tą smėlio dėžę. Sukasi mūsų keistas ketvertas geležiniu karuselės ratu su rankenomis, paskui skrenda aukštyn senomis sūpynėmis. Beprotiškai įsijautę imamės žaisti gaudynių ketvirtą ryto, auštant rūkams, kai slepiesi po čiuožykla ir tyliai šnopuoji, o paskui pasileidi milžinišku greičiu taip toli, kaip tik leidžia žvyru įrėminta teritorija. Tada suvoki, kad tai beveik vienintelė proga sugrįžti į ją kaip nugalėtojui. Dabar iš tiesų esi tas riteris, kuris turi jėgų keturioms slibinų galvoms nukirsti, šiandien tiki, kad pasaulis sukurtas būtent tau ir būtent tam, kad jį užkariautum. Jau greit pradės kaltis gyvenimo šašai ir pūliniai, siūlantys gręžtis atgal, atsiminti gerus laikus, kai apie politiką kalbėjom tik tam, kad darydami perversmus žinotume, į kurią pusę apversti santvarką aukštyn kojom, kai darbas ir pinigai tebuvo žodžiai, išgirsti autobuse ir kur kas mažiau materialūs už laisvę ir tikėjimą. Šito laiko laukėme visą vaikystę, mamų šaukiami pro langą saulei nusileidus. Ir tik dabar, regis, vos kelias akimirkas turim tam, kad įrodytume sau, jog tas kerintis, padūkęs pasaulis iš tiesų egzistuoja.

Kai tai rašiau, buvo jau išaušę, akys lipo. Vos įėjusi į namus, čiupau popieriaus skiautę melsdama, kad tik nepaleisčiau, kad tik neprasprūstų pro pirštus ta būsena ir pavyktų sučiupt, kaip pavyksta fotografui pagauti voverės skraiduolės šuolį ore. Kaip keista ir paslaptinga, kad šimtai genialių kūrinių byloja iki mirties gilų skausmą, sausą ir plokščią it stepė ilgesį, audringiausią nerimą. Tačiau kaip be galo sunku aprašyti džiaugsmą ir siautulį. Viena iš priežasčių, žinoma, yra ta, kad kai apima toks pašėlimas, kad nors lipk stogais, paprastai lipu stogais. Tačiau ne tik, iš tiesų džiugesys – tikrai paprastas, jaunas ir skaidrus – yra paslaptingas kaip Češyro katinas. Jis jaučiasi turįs teisę rodytis, kur tik nori, kada tik nori ir įvairiausiais veidais. Taip pat ir išnyksta – papūtęs uodegą, tyliai ir paslaptingai, vos tik pabandai jį pagauti, įsikišti į turgaus krepšį ar užrašų knygą.

Būtent noras tą jausmą pasigauti ir sutrikdo medžioklę. Pagrindinis ir pats svarbiausias džiaugsmo ingredientas – neturėjimas. Šį pavasarį, kai sproginėjo lapai, šėlo apimtos bėgom su Milda tolyn kur akys mato. Jai, deja, nusmuko abu batai, tada nutarėm keistis. Ir ką jūs manot, kai aikštėj prie Kotrynos bažnyčios bėgi su vienu sandalu, supranti, kad džiaugsmas iš neturėjimo kur pasidėti dvigubėja, kai neturi net nuosavų batų. O neturėjimo kur daugiau eiti svaigulys dvigubėja, kai persiverti per tvorą ir atsiduri kokioje nors vietoje, kurioje tikrai neturėtum būti. Tada dar pradėk dainuoti sudėtingas arijas, nors visad gyvenime sakei: „Neturėčiau dainuoti, nes neišvengiamai apsikvailinčiau.“ O svarbiausias yra supratimas, kad dabar neturėčiau nieko daryti. Neturėčiau gelbėti pasaulio, nes jis ir taip be galo atpirktas. Neturėčiau nieko svarstyti. Visi juk žino, kaip viskas paprasta, paprasta kaip žemė, kaip duona, kaip brolis. Nė vienas dėl to nesiginčijame, tačiau kuo geriau blaivioje akimirkoje suvokiame pasaulio paprastumą, tuo labiau kasdienybėje blausiasi žvilgsnis ir pinamės į sąvokų ir svarstymų kovas, kurios apvelia mus kaip voratinkliai. Neturėčiau niekur skubėti, nes neturėčiau niekur ateiti, išskyrus į mirtį, kuri visada savo vietoje, nepamesi.

Kuo daugiau neturi, tuo stipriau tave užlieja gavimo stebuklai. Nežinau kodėl, bet kai su bičiuliais klajojam paryčiais, beveik visad randam sūpynių. Atrodo, kad naktiniai drugiai naktimis išbarsto sūpynes visame mieste, o paskui rūpestingai jas susirenka, kad ryte pabudę uolūs miestelėnai nieko nerastų. Dar naktiniai drugiai sėja virš tavęs krentančias ir stovinčias žvaigždes nesibaigiančiame danguje ir buria brėkštančią šviesą, kai pradeda aušti. O ypač stipriai junti, kaip tie šėlo magai budina žmogų šalia savęs. Tikro džiaugsmo akimirką nebėra svarbu – pažįsti bičiulį nuo kūdikystės ar ką tik sutikai, jis konservatorius ar liberalas. Atrandi žmogų, kas akimirką kaip sodą, į kurį tau leista įžengti ir kuris tiek daug tau turi parodyti. Kartu jis toks pažįstamas, nes kiekviename sode auga obelys ir kriaušės, o kiekviename žmoguje plyšta ilgesio ir meilės versmės. Jauti sieloje Dievą, jauti, kad tešneka žmonės, ką tik nori, o vis dėlto palaimos būsena nė velnio neevoliucionavo atsitiktinumo tvarka iš mažučio rūpestingo pasitenkinimo. Ji užliejo kaip banga, užliejo dovanai.

Ir tesako, ką nori, visi, kas mano, kad gyvenimo nereikia švęsti, tesako, kad džiaugsmas laikina ir netikra. Išties laikina, būtent dėl to be galo tikra, gal net tikriau už ilgus gnaibančius nevilties pirštus. Jaučiu, kad apie tai reikia mąstyti, bent jau tokiems žodžių spąstuose giliai įstrigusiems žvėreliams kaip aš. Reikia įveisti savo dienose kuo daugiau šventės akimirkų – kai pažvelgi aukštyn, paskui užmerki akis ir galvoji: „Štai aš, štai brolis, štai obuolys ir vėsoka popietė, štai Dievas, štai žmogus. Ir taip pašėlusiai džiugu daros. Štai ir atsiminiau.“