Iš neparašyto baltosios gulbės dienoraščio
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Režisierius Darrenas Aronofsky norėtų, kad jo naujas filmas „Juodoji gulbė“ („Black Swan“, JAV, 2010) būtų demonstruojamas kartu su ankstesniuoju „Imtynininku“ (su pasenusiu, bet po girtuoklysčių atsitiesusiu aktoriumi Mickey Rourke’u), nes ir balete, ir imtynėse žmogus daro tai, kas viršija jo jėgas. Iš P. Čaikovskio „Gulbių ežero“ XXI amžiaus kinas į avansceną ištraukė sau patrauklesnę tamsiąją pusę – kad įsitvirtintų meno pasaulyje, artistas prievartauja save, tiesiogine prasme lupa sau odą. Atmintinai žinoma pasaka apie užburtas gulbes Niujorko teatro užkulisiuose ir repeticijų salėse tampa įtikinama psichologine drama su siaubo ir erotikos elementais.
Nina (akt. Natalie Portman), gavusi pagrindinį vaidmenį, siekia tobulumo. Gležna mamos lepūnėlė privalo puikiai sušokti ne tik romią baltąją gulbę, bet ir jai priešingą juodąją. Persikūnijimo procedūras režisierius ir aktorė atlieka meistriškai. Ninos pasąmonė gimdo demonus: kamera ilgai seka iš paskos ir filmuoja balerinos pakaušį; kraujas pasirodo panagėse; kojų pirštai dengiasi paukštės plėve ir suauga; sąnariai traška, blauzdos vaizduotėje lūžta; mergina tebeturi vaikišką įprotį draskytis pečius, galiausiai iš jų ima kaltis juodos plunksnos… Tačiau tiesmukumo išvengiama. A. Hitchcockas D. Aronofsky tikrai pagirtų, nes iš visų siaubų baisiausias yra pats natūraliausias – nagų kirpimas. Nagai, žmogaus apsauga ir jo kovos įnagis, užsifiksuoja filmo pavergtoje mūsų sąmonėje. P. Čaikovskio muzika irgi išdraskoma, bet jos ištampyti „raumenėliai“ reikalingi kūrybiniam procesui atskleisti, baleto vaidmens anatomijai. Teatras–namai, namai–teatras, nykūs perbėgimo iš ten į čia tuneliai yra balerinos visai neromantiškas „gulbių ežeras“, namuose – motinos, teatre – choreografo diktatūra. Gera šokėja gali viską padaryti su savo kūnu, bet jai sunku perdažyti savo esybę. Nina per repeticiją vis kartoja jai įprastą „atsiprašau“, o jai liepiama užsičiaupti ir pulti. Deja, pernelyg greitosiomis parodytas premjerinis, visus vargus atperkantis spektaklis. Prie tikros, jau atkurtos patetinės muzikos reikėjo ir tikro profesionalų baleto, realaus fragmento iš klasikinio M. Petipa. Juk būtent dėl tobulo grožio Nina taip žudėsi.
Kasdienis kūno eikvojimas, nuolatinė baimė dėl savo kūno, atrodo, ištrina iš balerinų sąmonės bet kokius erotinius malonumus. Ninos, etaloninės balerinos, kambaryje pilna pliušinių žaislų; ji nurimsta, kai užgroja vaikiška muzikinė dėžutė; diskotekoje vyksta Ninai nesuvokiami dalykai; choreografas kaltina ją dėl frigidiško šokio ir moko bučiuotis; vienintelė draugė tikriausiai yra lesbietė. Pagaliau tam, kad perprastų aistringą juodąją gulbę, Nina užsiima mazochizmu. Tikslas pateisina priemones.
Baletas yra žiaurus, žmogų žalojantis menas. Puantuose esantį gipsą herojė padaužo į grindis, siuva atlasą, įprastu judesiu greitai apauna pėdą, vynioja kaspinus. Koja sutvarstyta, gali stotis ant pirštų galų ir sukti siaubingąją fuetė. Kad publika išvystų aukščiausiąjį meną.
Įdomu, ką apie „Juodąją gulbę“ pasakytų Eglė Špokaitė ar Maja Pliseckaja. Gaila, kad balerinos neturi laiko dienoraščiams rašyti.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Nežinau, kaip Špokaitė, bet Maja Pliseckaja apie save yra net knygą parašiusi. Perskaičiusi, kad “balerinos neturi laiko dienoraščiams rašyti” net prisiminiau, kur esu ją mačiusi, ir suradau amazon.com. Vadinasi “I, Maya Pliseckaya”.
Recenzija tai tokia… vėsi. Filmas vertas atidesnio žvilgsnio. Ar gal ne atidesnio, ne tas žodis. Laisvesnio. (Anapus gėrio ir blogio.)