Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Vasario 4, pirmadienis

Nuotaikos

Koks permainingas žaismas! Kaip netoli depresija nuo džiaugsmo, nerimas nuo palaimingos valandos! Užtenka vieno judesio, ženklo, žinios, kad žmogus nuliūstum arba pralinksmėtum.
Dar niekad manęs taip nepaguosdavo geras žodis, atminimas, žinutė.
Atkopiančioji saulė. Mano amžius (metai) yra niekis, palyginti su ta šviesa, kuri iš vidaus. Anksčiau būčiau nė iš tolo nesiėmęs didelių darbų, nepajėgęs įveikti!

Jausmai

Ir taip jau kelintąsyk: kada telefonu turiu diktuoti tekstą… Kitam gale girdi jaunos mergaitės balsą, jos šnirpščiojimą, tam tikrą tik mergaitėms būdingą drovumą. Balsės, priebalsės, priegaidės… Jos galėtų būti mano dukros, draugės, bendramokslės, jeigu ne mus skirianti metų bedugnė.
Tėvo jausmas: baimė dėl jų jaunystės, jų pasitikėjimo, trapios jų patirties. Vaikai…

Šekspyras, 138 s.

Mintis apie tai, kad dviejų žmonių meilė laikosi, tveria tariamu pasitikėjimu… Meilės tragizmas, – meilės jausmas verčia meluoti, prisiekinėti ir širdies gelmėj – abu tai žino?
Šiurpas!

Geriausia dovana!

Skambutis iš „Krontos“ – pagaliau yra Korano vertimo korektūros. Svarbiausias dovis gimimo dienai…

Vasario 5, antradienis

Sonetas

Didžiuma jų tėra formalūs – 14 ar 12 eilučių, ketureiliai, trieiliai, dvieiliai. Rimuojama taip arba kitaip. Iš tikrųjų tai jausmų šarada, nuolatinės dvasinės prieštaros, vertimasis per galvą… Kol surandamas sprendimas. Mažytė drama.
Mūsų eiliuotojai dažnai naudojasi tik regimąja soneto forma. Klasikiniam sonete prieštarų esama net vienoje eilutėje – pusė teigia, o kita pusė neigia.
Tikras „šuniamazgis“! Jeigu norite švelniau – jūrinis mazgas.

Angliškos metaforos

Apie pasileidėlę: „Buvai kaip tas kanalas, kur visi praplaukiantys laivai galėdavo nuleisti inkarą…“
Matyt iš karto – jūrinė tauta!

SMS (lietuviški gąsdinimai)

Tu ir tavo kuodas yra mūsų kaukolyčių sąraše (mafija).

Situacijos

Ar yra tokių, kurias geriau gali išreikšti muzika, o ne poezija ar tapyba?
Pavyzdžiui, Nukryžiavimas. Jėzus ant kryžiaus, o į jį žiūri Sopulingoji. Ji sako:
– Sūnau, tu miršti…
Bet tas, kuris laukė mirties, buvo Dievas…

Pasvajojimai

Apie tai –
ir aš turėjau andai angelą su veltinukais… Praskrisdavo per Nerį, per ledinuotą upę, net neliesdamas sniego… Prapuolė suvisam, neliko, kai žiemos tapo rudeniškos ir pavasariškos.
Galbūt sugrįš. Jei žiemos dar sugrįš.
Birželiais būdavo beržinis angelas, beržuos, geltonuos amaluos, kurie žalioj beržų viršūnėj… Palei Nemuną.

Vasario 7, ketvirtadienis

Dialogai

– Aš džiaugiuos, kad tavo gyvenimas pilnas malonių minčių.
– Bet aš neturiu gyvenimo, tik tos mintys…
– Tai ir yra gyvenimas.
– O kur dėti neviltį?
– ? ? ?

Vasario 8, penktadienis

Apskritasis stalas I

Diskusija „Rašytojas ir valstybė“ viename iš dienraščių. Jau po to pas leidėją – daugelis iš tų, kurie pradėjo Sąjūdį.
V. ir pasakoja:
– Ar atsimenat tą liauną mikrochirurgą?
– O kaipgi, – sakau, – vis užeidavo pas mane (dirbau RS sekretorium) kareivėlių grąžinimo klausimu…
– O dabar jis Briusely atstovavo Lietuvai. Kai NATO atstovas paprašė balsuoti, kas už tai, kad į Iraką būtų pasiųsta daugiau kareivių, J. O. pirmas pakėlė ranką… Žiūri, kiti aplinkui visai nekelia…
P. S. Tai kuo jis tada rūpinosi ir kuo dabar? Kas per tuos 20 metų degradavo? Ar jie, ar mes?

Apskritasis stalas II

Kartais tie stalai „pasisuka“. Nelyginant spiritistiniame seanse.
V. T. ėmė kalbėti apie tai, kad tarp mūsų esama klonų – klonuotų žmonių – kareivių, darbininkų, kurie „visiškai kitokie“.
K. S. pasiūlė perskaityti „Inostrannaja literatura“, kur yra vieno prancūzų mokslininko straipsnis apie būtinybę „klonuoti Kristų“ – iš Turino drobulės…
Grįžęs bandžiau ilsėtis. Vos sudėjęs akis – pasijutau besapnuojąs. Lyg a. a. (…) būtų grįžusi į Liškiavos bažnyčią. Ženklas – juoda karvutė, išvesta į vienuolyno žolę…
O anąnakt stovėjau, regis, ant tėviškės kalno į Skaisčio ežero pusę. Apačioj plytėjo šviesžalis slėnis su daugybe rėvų, tarsi upės būtų tik pasitraukusios, švietė labai ryškūs pirmapradės saulės spinduliai, už savo pečių girdėjau Tėvo balsą…
– Va tau rojus! – pamaniau dar. – Prie pat mūsų namų. Protėvių slėnis.
R. G. kelis kartus pakartojo, kad mažosioms tautoms rašytojas yra pranašas… Gaila, pamiršo pranašų likimus.
– Ar žinojimas gelbsti? – perklausė V. T.
– Ne, ne, – pakračiau galvą, – noriu tik trumpučio gyvenimo, paprasto žmogaus laimės, kasdienio šeimos židinio.

Coda

Jeigu senatvė nėra išmintinga, tuomet ji labai netoli silpnaprotystės. Kitaip tariant, nuprotėjimas.

Grigorijus Sokolovas

Pianistas, kurį subyrėjus SSRS Vakaruose imta vadinti „geriausiai saugoma paslaptimi“…

Šekspyriški žaidimai

Kartais jie paremti kokiu nors sąmoju, šmaikščia parabole. Pavyzdžiui, 145-as sonetas.
Įsimylėjusio vyro baimė, kad moteris gali jam vienądien mestelėti: „Aš nekenčiu!“ Taip galop atsitinka, bet čia pat moteris priduria: „…tik ne tavęs!“
Tiesą sakant, visi tie 154 sonetai tėra… viena jo pjesė. Drama – įmanomi meilės variantai (pagyvenęs vyriškis demonstruoja savo simpatijas jaunuoliui, jaunuolis įsimyli damą, kuri buvo ir jo vyresniojo draugo dama, ir t. t., ir t. t.).
Žodžiu, saloninis teatras.

Meilės gudrybės (pagal Šekspyrą)

Meilė yra gudri: ašarų upeliai, tekantys skruostais, yra tam, kad paslėptų jos nuodėmingumą…
148-as sonetas.

Poezija ir jos supratimas

Šiandien K. S. kelis sykius pakartojo (tarp kitų žmonių), kad pas mus atsiranda poetų, kurie viešai prisipažįsta, jog jiems nesvarbu, „supranta juos kas nors ar ne…“
Turėjau pasakyti, kad savo jaunystėje galvojau taip pat. Tiesą sakant, ir dabar taip galvoju.
Iš pradžių maniau, kad skaitytojai mane supras. Pirmiausia nė velnio nesuprato daugelis kolegų ir studijų draugų… Ko norėt iš skaitytojų? Įsijungė visi „stop!“
Ėmiau ir susitaikiau. Po daugelio metų, regis, mane suprato. Kas norėjo. Arba susitaikė su tokia poezija.
Dabar kaltinami kiti. Man regis, yra tokios poezijos, kurios aš nesuprantu. Tai žmogiška. Žinoma, kad nepriekaištauju.
Gali būti kūryba, kuri „ne mums, ne mūsų“. Ir nėr ko.

Nukariautų hunų giesmė

Mes praradome savo upes, savo lygumas,
Mes praradome savo žirgus ir savo avis,
Mes praradome Jandzy kalnus,
Nebeturime skaistalų
Savo nuotakų skruostams parausvinti…

Šeštame mūsų eros amžiuje kinai vienam kare paėmė į nelaisvę 150 000 hunų… Skaistalai – žolės, iš kurių buvo daromi dažai.
(Kinų karių būta 100 000…)

Prasmės

Ateina laikas ir daugelis prasmių netenka savo reikšmės. Beprasmių prasmių metas. Žmogus tuščiom akiduobėm skaito tekstą ir – nieko neranda ten! O andai tiek daug jam kalbėdavo!

Vasario 9, šeštadienis

Scenelės

Klebonas (pasileidusiai panelei):
– Gal kada nors pasirodytumėte bažnyčioj?
Panelė:
– Kai pasiilgsiu pamokslų, tėve. O dabar jei ir priklaupiu, tai ne pasimelsti, o…
Klebonas išrausta.

Menas ir moralė

Tikras menas visada vaizduoja žmogų nuodėmėj, nuodėmingą, puolusį arba – trokštantį nusidėti, arba – pakliūvantį į jos pinkles.
Žmogus čia atpažįsta save, patiria savo gyvenimo pilnatvę, savotiškai išsivaduoja. Tikėjimas ir menas papildo vienas kitą, menas susieja tai, ką tikėjimas atskiria – draudžia, neleidžia.
Šita sampyna amžina ir mirtina.

Dialogai I

Vyras (moteriai):
– Tavo sugyventinis labai pasikeitė.
Moteris:
– Nuo kada?
Vyras:
– Nuo tada, kai suleidai į jį savo nagus…
Moteris:
– Gal tiesiog atėjo į protą?
Vyras:
– Ne, kalti tie triukai, kurių išmokai viešnamyje.

Dialogai II

I

– Ginklais problemos neišspręsite.

II

– Nustebtum sužinojęs, kiek daug jie gali.