2010 metų meno knygos

Pokalbis su sapnų karalystės atstovu

Vieną naktį susapnavau keistą sapną. Šiaip nesapnuoju ir sapnais netikiu, tačiau pamatytoji vizija privertė krūptelėti ir netgi intelektualiai (ne šiaip!) pasukti smegeninę.

Esmė ta, kad į mano sapną atėjo bibliotekininkas. Jis buvo ūsuotas ir mūvėjo megztas dryžuotas kelnes. Bibliotekininkas prisistatė („Ponas B.“, – tarė, paduodamas varliškai glebną dešinę). Dar pridūrė, kad atvyko kaip pasiuntinys (bibliotekininkas-pasiuntinys – įdomi jungtis!). „Mane delegavo sapnų karalius Morfėjas ir tos pačios valstybės veikėjas, opozicijos lyderis kunigaikštis Košmaras, – aiškino pašnekovas. – Jie, būdami ištroškę šios pusės pasaulio kultūros naujienų, įpareigojo tave iškvosti.“

Tolesnis pokalbis vyko sklandaus dialogo forma. Šiek tiek sutrumpintą (išmesdamas visus jaustukus, ištiktukus ir lyrinius nukrypimus) pateikiu gerbiamiems skaitytojams.

V. P.: Bet kodėl mane, paprastą Lietuvos Respublikos pilietį? Juk nesu kompetentingas šiuo klausimu. Kreipkitės į kultūros ministrą, kokio nors prestižinio laikraščio ar žurnalo redakciją, galų gale – į dailėtyrininką arba daug pasiekusį menininką profesionalą.

Ponas B.: Nieko panašaus, gerbiamasis, – sapnų karalystės gyventojams įdomi kiekvieno statistinio asmens nuomonė. Juk lankai teatro vaidinimus?

V. P.: Ne.

Ponas B.: Koncertus? Parodų atidarymus?

V. P.: Deja…

Ponas B.: Tai gal bent knygas skaitai?

V. P.: Mmmmm…

Ponas B.: Tai gal pavartai?

V. P.: Taip. Kartais ir su malonumu! Skaitau retai, bet paveiksliukus žiūrėti mėgstu. Šią savybę išsiugdžiau dar žalioje vaikystėje.

Ponas B.: Kada paskutinį kartą tai darei?

V. P.: Gėda sakyti, bet praeitais metais.

Ponas B.: Nieko gėdingo! Sapnų karalystėje mes tai darome dar rečiau. Gerai, jeigu kokį laikraštį akimis permetame, o šiaip grynai vaizdų kaleidoskopai ir tiek. (Lyg nujausdami mano valdovai ir pasiuntė pas tave.) Rėžk – ką vartei, kas patiko praeitais, 2010-aisiais, metais?

V. P.: Varčiau nedaug ir tai daugiausia meno knygas bei dailės albumus – ten bent paveiksliukų būna…

Ponas B.: Puiku – tie leidiniai juk atstovauja kultūrai. Parekomenduok, ką ir mes galėtume pavartyti savo sapnų karalystėje.

V. P.: Žinai, rekomenduočiau tikrai ypatingą dalyką. Nežinau, gal tai ir ne lietuviškos knygų leidybos sritis, nors parengė – maketavo, tekstus rašė – ir vietiniai autoriai. Tai būtų garbiojo mūsų platumose tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus autorinė knyga „The Limonas Period“. Priešistorė būtų tokia: būdamas jaunas ir perspektyvus Vilniaus dailės akademijos studentas, šis asmuo 1994 metų vasarą dirbo vienoje Anglijos fermoje. Kaip ir daugelis mūsų tautiečių. Tada ir dabar. Anksčiau ir visados. Nepalaimos valandą ir užplūdus juodam liūdesiui juodadarbis-studentas piešė knygelę, dedikuotą savo mylimajai. Na, žinai – juokingos istorijos, linksmi paveiksliukai. Nieko rimto, bet gražu.

Ponas B.: Tai kuo ypatinga ta knyga?

V. P.: Simpatiškas maketavimas (V. Marcinkevičiaus ir Ulos Šimulynaitės nuopelnas), koncentruotas įvadinis tekstas (Aistė Paulina Virbickaitė). O svarbiausia – autentiški piešiniai. Žinai, pone B., man nelabai patinka Limono (taip pravardžiuotas VDA) tapyba, tačiau piešiniai – labai. Gal todėl, kad tai neorientuota į pardavimą, gal todėl, kad tai daryta gana ekstremalioje situacijoje (ech, tie menininkai – visko jie bijo ir dėl visko jaudinasi). Tikra ir stipru. Dar pasakysiu, kad knygelę išleido NB galerija (yra tokia Danijoje – beje, danai perka visokio plauko paveiksliukus, todėl mūsų tautiečiai tegul pamąsto, užuot iki šiol agurkus kur nors skynę), išleista ji angliškai, todėl orientuota į platesnę vartytojų auditoriją.

Ponas B.: O ką pasiūlytum vietiniams?

V. P.: Šiaip siūlyčiau du dalykus. Bet nebūtinai mūsiškiams knygų sklaidytojams. Manau, kad dėl savo informacijos jie verti globalesnio konteksto. Prie šių abiejų leidinių ranką prikišau ir aš, juos rengiant ne kartą man sapnavosi tekstai ir paveiksliukai.

Ponas B.: Tai sakyk greičiau – ką turi omenyje?

V. P.: Pirmas dalykas būtų tas, kurį ir dieną, ir naktį mačiau sapnuose. Tai Nacionalinio muziejaus išleistas architekto Arūno Eduardo Paslaičio piešinių albumas. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios šis žmogus važinėja po Lietuvą, po buvusią Didžiąją Kunigaikštystę ir piešia jos dvarus. Žodžiu, tai enciklopedinė knyga. Lietuvos dvarų talmudas. Senosios architektūros kompendiumas. Architektūros tyrinėtojai, taip pat archeologai patvirtintų, kad kartais piešinys yra kur kas informatyvesnis nei tą objektą užfiksavusi nuotrauka. Tad šis leidinys turi mokslinę, dokumentinę vertę. Ypač turint omenyje tai, kad ne vienas dvaras neišliko iki mūsų dienų. Griūva ir griaunami net dabar. Galiu prisiminti paties A. E. Paslaičio papasakotą epizodą apie Lyglaukių (gudiškai – Rovnoje Pole) dvarą Baltarusijoje. Piešė su draugu jį sovietmečiu. Ne jį, jo griuvėsius. Prisistatė vietinio kolūkio pirmininkas su milicininkais ir lietuvius piešėjus išgrūdo. Šie, nebūdami kvaili, apsuko ratą ir grįžo baigti pradėto darbo. Tačiau vietoj buvusio dvaro pamatė lygų lauką tiesiogine šio žodžio prasme – kolūkio buldozeriai jį sulygino su žeme. Taip pat galiu pasididžiuoti, kad esu matęs piešiantį A. E. Paslaitį. Patikėk – tai labai įspūdinga. Tai buvo Vakarų Ukrainoje, Serednės vietovėje. Vieni mūsų bendražygiai apgulė tenykštį vyno fabriką ir pirko pigesnį saldų guculišką vyną, o mudu su Arūnu bėgome ieškoti apleistos tamplierių tvirtovės (taip, jie buvo nusigavę net iki ten). Brovėmės per pelkes ir krūmynus, pliaupiant lietui šokinėjome per balas ir kažkokius kanalus. Staiga pamatėme pilį ir šalia jos besiganančią arklių (pasirodė, kad laukinių) kaimenę. Arūnas išsitraukė piešimo priemones ir nors turėjome mažai laiko (tol, kol visi kolegos pasipildys vyno atsargas), be to, mus aistringai puolė uodai (kaip kokios karingų tamplierių reinkarnacijos), architektas šaltakraujiškai ir tiksliai (nepaisydamas jokių sunkumų nei pavojų) eskizavo architektūrinį objektą. Buvo įspūdinga… Tad štai, knyga įdomi, vertinga – yra ir rašytinės informacijos, ir daug piešinių. Kurie, reikia pabrėžti, nėra vien dokumentiniai brėžiniai. Tai romantinės architekto vizijos, nuotaikos peizažai, tęsiantys geriausias šios žanro tradicijas (plg. Piranesi, Friedrichą, Ordą). Ši knyga yra ir neblogas jos dailininko Arūno Prelgausko kūrinys – solidi, santūri, klasicistinė. Man imponuoja ir tai, kad nėra to nepagarbaus masinio reprodukcijų komponavimo per visą atvarą – kai verčiant knygą vaizdas būna perlenkiamas. Tai nereta knygos meno liga, rodanti dizainerių atsainumą ir neprofesionalų darbą.

Ponas B.: Gerai. Gal ir įdomu, nors, kaip suprantu, dėl storio šios knygos negalėčiau nusigabenti į savąją sapnų karalystę. Tiesiog per sunku. O koks antrasis leidinys?

V. P.: Antras dalykėlis visai plonas. Tai parodos katalogas. 2010 metų liepos 16-ąją (kokia atmintina, beveik sutampanti jubiliejinė data) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose buvo pristatytas Lietuvos ir Lenkijos projektas „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ (lenkų kuratorius – Leszekas Czajka, lietuvių – Ignas Kazakevičius ir jūsų nuolankus tarnas). Ilgai čia nepostringausiu, tačiau pasakysiu, kad bent jau lietuviškos kolekcijos atveju (kiek lenkų ir lietuvių dalys derėjo tarpusavyje – kitas klausimas) analizuotos dabartinės tautinės tapybos tendencijos, iš kurių vieną I. Kazakevičius apibrėžė „postevoliucijos“ (pripažinkime – gana komplikuotu) terminu. Esmė ta, kad, pasak kuratorių, „dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija.“ Tai va, tokia buvo idėja, kurią bandyta realizuoti parodos ir katalogo pavidalais. Katalogas kaip katalogas – margas ir labai įvairus, daug paveikslėlių, su tapybos dryžius imituojančiu ryškiu viršeliu. Man pačiam patiko žiūrėti, kaip darbus reprodukcijoms fotografuoja Vidmantas Ilčiukas – šios srities specialistas (tad spalviniai nukrypimai yra spaustuvininkų sąmokslo reikalas). Manau, kad šio sumanymo reikšmė – konstatuojamas charakteris. Vertė ta, kad keli dailėtyrininkai bando sudėlioti tam tikrus taškus, padaryti apibendrinimus. Tai tiesiog vadovėlinis (nors ir neaprobuotas, cha) dalykas. Galų gale, netgi tai, kad yra publikuojami menininkų darbai, juos galima pamatyti kažkokiame kontekste (šiuo atveju – su Lietuvos dailei visada įtaką dariusiais lenkų variantais) – jau yra didelis dalykas. Tai tiesiog dokumentas. Beje, telieka apgailestauti, kad neišėjo XIV Vilniaus tapybos trienalės katalogas. Matyt, kuratoriai prarado kvapą…

Ponas B.: Kiek žinau (o mano kompetencijos ribos yra miglotos – juk gyvenu ir dirbu sapnuose), minėtoji Vilniaus tapybos trienalė vyko pagrindiniame lietuviško šiuolaikinio meno bastione, kurį daugelis sutrumpintai vadina ŠMC. Gal jie išleidžia kokių nors įdomesnių, pavartyti tinkamų knygelių?

V. P.: Taip, taip, žinoma. Išskirčiau vieną dalyką. Tai 2010-ųjų antrąjį pusmetį veikusios apžvalginės parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ katalogas. Pradžioje apie patį renginį. Man, atsitiktinai nuėjusiam į tą parodą, įtarimų sukėlė keletas dalykų. Pirma – tai pretenzingas noras apžvelgti visą dešimtmetį. Antra – į tai dėmesį atkreipė ir kiti dailės kritikai – viena institucija ir jos žmonės šimtu procentų yra įsitikinę, kad pristato patį patį. Kokybiškiausią, aktualiausią, įdomiausią. Dėl šių dalykų gal ir galima sutikti, bet tik su didelėmis išlygomis. Po ŠMC vėliava kaip grybų po lietaus iš tikrųjų pridygo įdomių menininkų. Kad ir Arūnas Gudaitis ar Žilvinas Landzbergas. Bet ar tai yra visa Lietuvos dailė – kitas klausimas. Apskritai, kuo darausi senesnis, tuo labiau susimąstau, kas gali atstovauti Lietuvos menui. Arba formuluojant truputėlį kitaip – pavyzdžiui, ar aš drįsčiau atstovauti lietuvių dailėtyrai? Žinoma, ne. Pirma, tai yra pretenzinga. Antra, netikslu. Štai kad ir „dailės“ sąvoka. Galbūt ji tiktų LDS (kas žino – išsišifruos) rengiamoms parodoms? O ŠMC geriau pasilikti „meną“? Nes juk kas yra dailu, o kas meniška? Dėl to minėtojo netikslumo – pavyzdžiui, man, gana konservatyvių pažiūrų veikėjui, toje dešimtmečio parodoje norėjosi matyti bent šiek tiek tapybos. Deja, jai teatstovavo Patricija Jurkšaitytė. Tad regėtųsi, o ir „Lietuvos dailės“ kuratorių akyse taip užrašyta – šio laikotarpio Lietuvos dailėje tapyba tiesiog nefunkcionavo. Kitas dalykas – pati paroda. Būsiu atviras: ekspozicija man regėjosi nuobodoka. Daug medžiagos, bet didžioji dalis sudarė popieriukų įspūdį. Stendai, stendeliai, užrašėliai. Šiuo punktu katalogas pasirodė pats turiningiausias ir įdomiausias (sudarytojų Linaros Dovydaitytės, Renatos Dubinskaitės, Astos Vaičiulytės ir dizaino grupės „Alfa60“ nuopelnas). Patogus vadovėlinis formatas. Patogus, nes jį tikrai beveik galima įsikišti į erdvesnę kišenę ir jame daug vertingos informacijos. Nuo atskirų autorių ir jų darbų pristatymo iki apibendrinančių tekstų (kad ir Simono Reeso ar Erikos Grigoravičienės). Jie ir turiningi, ir kritiški, ir net provokuojantys – o ko daugiau reikia? Galbūt leidinyje prisikabinčiau prie nedidelio iliustracijų formato ir migloto jų vaizdo. Bet galų gale suprantu, kad jau vien formatas apriboja ir visko išspausti neįmanoma. Net iš Lietuvos dailės dešimtmečio.

Ponas B.: Gerai, gerai. Matau, kad tu čia labai piktas. Turbūt išsiritęs iš tų piliečių, kuriems visokios organizacijos ir institucijos kelia nelabai gerus jausmus. Tad štai gal toje jūsų pilietiškoje Lietuvos visuomenėje yra ir kokių nors privačių iniciatyvų ir net ne bet kokių, o susijusių su menais?

V. P.: Žinoma, yra. Vienas įdomiausių tokio plauko reiškinių, manau, – tekstilininkių grupuotė „Baltos kandys“. „Kandys“ (šešetas jaunų tekstilininkių ir jų buvusi dėstytoja ir kolegė Eglė Gonda Bogdanienė) yra veltinio entuziastės. Šiais metais jau ketvirtą kartą jos surengė veltinio simpoziumą. Renginys vyko Alantoje (Molėtų rajone), simpoziumas buvo skirtas ekologijai. Natūralu, kad naudota natūrali lietuviškų avių vilna, natūralios spalvos etc. Ir ekologijos temos – žemė, oras ir vanduo. Ir panašiai. Manau, esminis dalykas – pats procesas (kaip ir visuose pleneruose bei simpoziumuose). Pats praeitais metais pabandžiau velti. Nustebau, kad iš pradžių tai yra šiek tiek gluminantis procesas (atrodo, kad labai sunku, daug karšto vandens, daug muilo ir fizinės jėgos), bet vėliau jis įtraukia ir bent jau nervus gerokai nuramina. „Baltos kandys“ galbūt vėlimo amatą galėtų propaguoti dar labiau – jeigu visi mūsų tautiečiai užsiiminėtų šlapiuoju arba kaišytiniu vėlimu, jie būtų ramesni ir ne tokie agresyvūs… Tad štai, veltinio propagandai yra skirtas ir keturis simpoziumus apibendrinantis katalogas. „Baltos kandys“ pasižymi originalia leidybos veikla (merginos yra išleidusios kelis savo veiklos dokumentus). Tai tikri meno kūriniai, menininkų knygos. Ne išimtis ir aptariamas leidinys (dizaineris Marius Žalneravičius). Galbūt jis nėra patogus vartyti, bet žiūrėti – taip. Tiesiog glosto akį. Pabandysiu trumpai nupasakoti esmę. Viršelyje parašyta: N°1, N°2, N°3, N°4. Tai kiekvienam kvadrienaliniam įvykiui skirtas numeris. Toliau puslapiai išpjaustant padalinti į keturias dalis (su dalyvių sąrašais, trumpais aptarimais – puikus Lijanos Šatavičiūtės tekstas). Gale – reprodukcijos. Vartydamas pastebėjau, kad man labiausiai patiko Mari Ounap (Estija) mergaitė, Kasparo Lielgalvio (Latvija) berniukas su „Nike“ palaidine ir optinės Lauros Pavilonytės (iš „Baltų kandžių“) linijos. Nors ką aš kalbu – patiko viskas. Nes veltinis toks dalykas, kad jis mielas ir švelnus. Ir gydantis. Ir nervus raminantis.

Ponas B.: Žavu, džiaugiuosi. Po vėlimo turbūt joks kunigaikštis Košmaras į tavo, fiziškai padirbėjusio, galvelę jokių minčių neįkrautų ir pats neįlįstų… Apie procesus ir reiškinius supratau. Galbūt ir sapnuose velsime veltinį (tik vandens mums ten trūksta, nebent sapnuodamas kas lovoje pameškerioti sumano) ir apie Lietuvos dailę padiskutuosime… O gal yra kokių monografijų, dailės albumų, skirtų kokiems nors dailininkams? Žodžiu, ne tik procesinių dalykų. Nes mums įdomu sužinoti, kas dabar Lietuvos dailėje yra Nr. 1, apie ką galima diskutuoti, dėl ko ginčytis ir šiaip mąstyti (kartais sapnuose mes turime tam laiko).

V. P.: Na, tokių, kuriuos rodytų per televizorių (bet ką ten apskritai žmogiško rodo?), nepaminėčiau, nes dailininkai apskritai yra visuomenės autsaideriai, tačiau kelias knygas paminėti drįsčiau. Tai trys mano korifėjai – Antanas Martinaitis, Kampas (Rimvidas Jankauskas) ir Gintaras Palemonas Janonis. Trys lietuviško ekspresionizmo šventieji. Trys spalvų virtuozai ir jausmų (bei intelekto) meistrai. Visų jų trijų tapyba yra tikra tapyba. Tokia, kokios pasiilgstu dabartinėje pastebimai sulėkštėjusioje ir bet kokias jėgas praradusioje jaunųjų kūryboje. Tokia, kurioje egzistuoja ir dažai, ir potėpis. Tokia, kuri nupurto ir praplėšia akis – taip, kad pasaulį matai kur kas ryškiau. Tiesiog kaip po gero narkotiko (bet kam narkotikai, jeigu yra gera tapyba?). Šie trys autoriai atstovauja tam, kas geriausia lietuvių tapyboje, – tai spalva, gestas ir ryšys su mitologiniu dievų bei herojų pasauliu. Ir kiekvienas tai supranta ir įkūnija skirtingu dažų tepimo pobūdžiu. A. Martinaitis tapo spuogais, Kampas – šuorais, G. P. Janonis – kaligrafiniais šuorais. Visų trijų autorių albumus išleido trys skirtingos (ir solidžios) organizacijos: „Lietuvos aido“ galerija (A. Martinaitį), Vilniaus aukcionas (Kampą), Lietuvos dailininkų sąjunga (G. P. Janonį). Be abejo, visiems trims leidiniams galima pažerti ir saujelę pastabų. Simptomiška, bet visų trijų atveju turiu priekaištų dėl poligrafijos kokybės (o tokiai tapybai ji buvo būtinų būtiniausia), maketavimo (visi tie skėlimai, kažkoks neargumentuotas fragmentavimas), net darbų atrankos. Štai A. Martinaičio atveju man nepatiko, kad pradžioje, lyg akcentuojant, pridėta akvarelių (juk ne dėl jų vertinamas šis autorius), tada eina piešiniai (bet irgi dėl jų atrankos būčiau gerokai padiskutavęs), pasigedau daugiau vėlyvųjų darbų. Manau, jie atstovauja stipriajai A. Martinaičio tapybai. Tad akcentai galėjo būti sudėlioti ryškiau. Panašiai ir su G. P. Janoniu. Regėjosi, kad serijai „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ (prisiminkime Lietuvos dailę Šiuolaikinio meno centre – toje parodoje G. P. Janonio, be abejo, nebuvo) priklausanti knygelė pamiršo savo funkciją kalbėti vaizdais ir buvo perfarširuota tekstais. Taip, G. P. Janonis yra vienas iš intelektualiausių lietuvių tapytojų. Bet apie tai kalba jo darbai, o ne žodžiai. Kampo albumą varčiau alpdamas iš begalinės laimės ir meilės, tačiau pats apipavidalinimas priminė žurnalą ponams ir ponioms (tai yra tiems, kurie šiuo dailininku ir jo visa tapybine jausmų drama kažin ar domisi – nebent tai kainuotų diiiiiidelius pinigus). O dar kaina – pritarčiau kolegei Monikai, kad knygų kainos yra chuliganiškos… Šiaip ar taip, visi trys leidiniai yra svarbūs (nors ir su didokais riktais), jie užfiksavę tai, ko anksčiau nėra buvę. O bendrajam pažinimui ir išsilavinimui tai labai svarbus dalykas. Be to, čia ne tik intelekto koeficiento kėlimo reikalas, vartant tokias knygas galima ir pakontempliuoti, ir padūsauti – būtent tai sukelia visų trijų sėkmingai eksploatuojamas mitologinis ekspresionizmas.

Ponas B.: Labai jau čia egzaltuotai pakalbėjai.

V. P.: Nieko negaliu padaryti: koks poveikis, toks ir atoveikis. Čia vartytinų (nebūtinai skaitytinų) dailės knygų ir meno albumų apžvalgą gal ir baigčiau. Toliau, taip sakant, neprisimenu, bet ko neprisimenu, dėl to gailiuosi.

Ponas B.: Žinai, gal tikrai užteks. Susidarė nemaža krūvelė ir dabar svarstau, kaip jas pernešti į sapnų karalystę.

V. P.: Nereikia nieko nešti – knygų vartymo esmė ta, kad pavartai, pasižiūri ir įsimeni. O atmintis, ta kaprizingoji mergelė šilko švelnumo plaukais, išsaugos viską, ko reikia.

Ponas B.: Tai jau tikrai. Lekiu referuoti savo viršininkams. Palinkėsiu tau gerų sapnų ir malonaus vartymo. Ypač kad pastarasis ir paskatintų gražius, spalvotus sapnus…

Parengė Vidas Poškus