Žemės žvaigždės – paviršiaus tikrovė

MALVINA JELINSKAITĖ

Jis sako: „Reikia tame būti, kad tuo taptum.“

Menininkas būna veiksme ir tampa kūriniais. Vyksmas yra jo sukurto kūrinio, jo meno sudedamoji dalis. Hepeningas nutinka netgi ten, kur jis užsiiminėja grynąja tapyba.

Česlovas Lukenskas nebūna kitaip kaip tik mene, toje ribinės būsenos tėkmėje, tame aukštos įtampos lauke, toje terpėje tarp viršaus ir apačios, tarp gelmės ir paviršiaus. Jis veikia ir taip pasireiškia. Jo kūriniai lyg nekuriami. Jie lyg sukaupiami, atrandami ir iškeliami, kai ateina palankus metas ir kaži kada pasėtos sėklos ima dygti. Ką ten dygti, jos tiesiog sprogsta mūsų akyse kaip kokios supernovos.

Česlovas Lukenskas yra: žvaigždės, supernovos, neartikuliuotos, ekshumuotos, adaptuotos pentagramos dalys. Be to, dar – hominidai, homicidai, čelovekai, syčikai, stačiakampiai, šešiakampiai, kvaišakampiai ir… anfasikai. Visa tai kartu yra ne kas kita kaip jo (žmogaus) schemos kartotės, dažnai prabangiausiais paviršiais apaugintos. Tokios matomos, pačiupinėjamos ir mumyse, per mus išgyvenamos.

Jau tas Česlovo žvaigždžių riksmas! Tas jų rėkimas!

Žvaigždės Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje, žvaigždės Kauno parodų rūmuose personalinėje parodoje „Motografika – aptapyba – apkaustika“ (2009), žvaigždės Panevėžio dailės galerijoje personalinėje parodoje „Akumuliacija“ (2010), žvaigždės tarptautinėse parodose ir projektuose, kuriuose menininkas intensyviai dalyvauja.

Česlovo žvaigždės, visada pakylėtos iki ženklo ar simbolio, žymi (reiškia) daugiau nei pavieniai žmonių likimai (daug žmonių jo žvaigždėje telpa). Tai ne meno kūriniai, pripildyti prasmių, tai ne pentagramos demistifikacija, tai galingi ir nuolat veikiantys meno koncentratai, gebantys čia pat akumuliuoti, kondensuoti, konservuoti, transformuoti, paskirstyti, retransliuoti galingus energijos kiekius. Nesuskaičiuojamų jo žvaigždžių ir nežvaigždžių išklotinės sudaro tikslią meno esencijos matricą, savotišką tarpkontinentinį meno tinklelį. Tai ir kibernetika, ir genų inžinerija, ir transformizmas, ir transcendentinis humanizmas.

Tokiam menui aprašyti puikiai tiktų dadaistinės, fliuksistinės, nonkonformistinės, gal net siurrealistinės formuluotės ir pažodiniai vertimai, nes menininko plastiniai (kaip ir kalbiniai) viražai dažnai niveliuoja galimas įprastines žmogiškosios artikuliacijos prasmes ir tarsi kokiame persižvaigždžiavusių, sužvaigždėjusių žvaigždžių žvaigždučių kaleidoskope ima ir primena seną pamirštą gera.

Česlovas Lukenskas nekuria abstrakčiai.

Atgyvenusius buities rudimentus (redimentus) per-daro, per-glamžo, per-kala, per-stato, per-tapo, per-minko ir išgauna kol kas erdvėje dar neaptinkamą, laike nenusakomą sluoksnį, darbinės medžiagos masę, kurioje nieko daugiau nėra, tik paviršius ir jo tikrovė. Viršutinis paviršiaus sluoksnis glunda prie apatinio ir iš tokios gyvos paviršių koncentracijos randasi gūbrėta, tūrinė paviršiaus išklotinė, naujai sukurta paviršiaus tikrovė, kuri vis dar yra belaikė ir beerdvė, tačiau jau įforminimo aktui paruošta skulptūrinė medžiaga, per-kurta nauja tikrovė.

Iš tokios tikrovės Česlovas formuoja savuosius būties objektus ir tas pačias mane jaudinančias žvaigždes, kurias toliau, tik jau kiekvieną atskirai, vis dar akumuliuoja, veikdamas savuoju „per“ .

Ieškodamas ir atrasdamas, ką apdorojamame ir vis labiau per-kuriamame paviršiuje gali įdėti, įterpti, sugarankščiuoti, priklijuoti, susukti, įmauti, įrišti, įvilkti, apsiūti, suglamžyti, apkaustyti, aptapyti, pentakirčiuoti, pradeginti, jis akumuliuoja ir per-turbaciją, per-versiją, per-krovimą, per-pildymą, per-kepimą, per-degimą. Trumpai tariant, akumuliuodamas kūrimą, akumuliuoja dar ir savąjį „per“, kaip akivaizdų per-dozavimą, per-viršijimą. Perviršija savąjį „per“ ir išgyvena žmogaus esmingąją būtį, užkrėsdamas mus tuo pačiu: darai, kuo tiki, esi, ką darai, ką darai, tuo tampi.

Visi menininko objektai, kilę iš tos pačios belaikės ir beerdvės medžiagos, ilgainiui dar toliau ją veikiant, įgauna naujų prasmių ir tampa gyvybingais, visiškai autonomiškais meno kūriniais, savarankiškai egzistencinėje komunikacijoje dalyvaujančiais.

Jo reljefai, apsiuvos, apipjaustalai, apkaustai, tie pagal naujausias šiuolaikines technologijas (kartu maišomi polivinilacetatas, purito klijai, aliejiniai emaliniai, akriliniai ir kitokie dažai) supilti, sulaistyti, apklijuoti, nudažyti, sukietinti, užlakuoti, įskilę, nuvertėję, neidealizuoti, naudojami, nebenaudojami daiktai iš Česlovo daiktų daryklos vis labiau aprenginėjami, kol tampa visai nuogi. Kartu su jais nurengiamos ir žmogaus mintys, iliuzijos, svajonės, prisiminimai, įsitikinimai. Objektų paviršiai rengiami ir nurengiami tol, kol išgautos sąmoningos ir atsitiktinės faktūros redukuojasi į postmodernius, antlaikiškus daiktus su labai spontaniškais, tapybiškai prisodrintais paviršiais.

Pro šiuos paviršius skverbiasi (ir prasiskverbia) labai savotiška post-tapybinė šviesa, primenanti mūsų pačių prigimtinę šviesą, kažkada užnešiotą, supurvintą, pamirštą, o paskui ir vėl savyje ieškotą ir dar neatrastą. Mums atveriamas ikoniškas paviršius, už kurio slypi tai, kas sakrališka. (Senieji ikonų meistrai tik nusiplėšę nuo savęs viską, kas žemiška, tą šviesą savyje rasdavo.) Paviršiui suteikiama nauja kokybė, paviršiuje randasi gelmė, veriasi giluminės struktūros.

Tokioje paviršiaus tikrovėje paviršius, kuris šiaip jau įprastai žymi paviršutiniškumą, atsitiktinumą, antviršį, aplipimą, apskretimą, užsinešimą, paslėpimą, tampa bet kokio daikto, kūno, idėjos ar reiškinio jau ne paviršine, o gilumine savybe.

Tapybiškai prisodrintais ir praturtėjusiais paviršiais užkloti žmogaus formos pavidalai byloja apie esminę mūsų patirtį, tačiau gaila, kad dažniausiai tik apie skaudulius, žaizdas ir visokius randus, pasireiškiančius iškiliais augliais ant glotnios sielos. Šalia tokių apraiškų (t. y. kūrinių) neramu, nestabilu, nesaugu. Juose amputuota, padalyta, apipjaustyta, stokojanti, o kartu menkai viltinga, dvasinga, be to, perkuriama ir persikurianti, dar chajuk, chukar, fluk, muk, art, trak etc. tvarka. Tarsi norėdamas akcentuoti visa ko, o ypač žodžių, minčių, nusistovėjusių reikšmių beprasmybę, o ir laikinumą, menininkas degintus, pradegintus, lingvistinių parabolių prifarširuotus objektus parodoje „Akumuliacija“ sukuria iš putplasčio, tos lengvai pažeidžiamos medžiagos (bedi ir sutrupa, pajudini ir subyra). Jis ragina mus pamiršti artikuliuotą kalbą, pamiršti žodžių prasmes ir iš naujo tarti pirmą žodį.

Nėra lengva jį tarti, kaip nėra lengva daryti per-vertimus (ne vertimus) iš vienos kalbos į kitą. Norint per-versti žodį į vaizdą, nematomą į matomą, reikalinga labai didelė energijos sankaupa. Kad perversmas įvyktų, esi priverstas akumuliuoti, kitaip tariant, sukaupti didelius energijos kiekius. Česlovo atveju vertimui į vaizdinę kalbą atsiduoda nematoma, intuityviai suvokiama, tačiau vidurius iš vidaus verčianti, iškentėta ir dar iki šiol neartikuliuota kalba.

Menininkas nekuria abstrakčiai: dirba su medžiaga tarsi gyvu kūnu ir kuria gyvą kūną. Susirūpinęs žeme, pats apauga jos votimis ir mus apaugina, kad išgrynintų votiškumą, kad per aptapybines paviršiaus artikuliacijas įtrauktų į nesibaigiančią manipuliaciją skausmingiausiomis mūsų pačių patirtimis, įtrauktų į savąjį „per“. Taip akumuliuojama meno kūrinio tikrovė verčia Česlovą skverbtis pro įprastą sociumo paviršių, lįsti pro jį tarsi odą ir vartojant vis labiau neartikuliuotą kalbą, vis labiau įforminant prieš tai jau sukurtą belaikę ir beerdvę jo paties darbinę medžiagą (masę) prasimušti iki pat skausmo židinio žmoguje, iki ten, kur užgimsta skausmas ir… skausmas sprogsta.

Sprogsta taip efektyviai, įtaigiai, kartais net agresyviai, kad aplink kūrinį, aplink jo transliuojamą tikrovę 30 metrų spinduliu daugiau nieko negali, o ir nenori matyti ar girdėti.

Žvaigždėta ir persižvaigždžiavusi esmingojo paviršiaus tikrovė atsiranda vietoj regimosios tikrovės ir gyvos mūsų opos virsta žemės žvaigždėmis. Galinga didybė sumažinama tiek, kad taptų matoma ir įsivaizdintų jo sukurtoje giluminio paviršiaus tikrovėje.

Taip vienoje kūrėjo žvaigždėje gali atpažinti visas kitas jo, taip pat ir dangaus žvaigždes (visos jo žemiškosios žvaigždės vienoje dangaus žvaigždėje telpa) ir atvirkščiai. Akivaizdi „visko viename“ tikrovė, kurioje nėra atskiro, paskiro ar dalinio. Buitis ir būtis, protas ir širdis. Visa žmogiškoji egzistencija vienoje žvaigždėje, tiksliau, jos paviršiuje telpa. Staiga įsiforminęs visuomeninių reiškinių, as-meninės ir meninės patirties mentalinis paviršius veikia pagal formulę viskas viename.

Paviršiaus tikrovėje – žvaigždė danguje ar žmogus žemėje, beveik jokio skirtumo. Gal tik masteliai kiti. Nors parodoje „Akumuliacija“ matyta instaliacija, ta medžiu kaustyta, audiniais perturbuota didžiulė pentagrama salės viduryje, palieka milžinišką įspūdį, kurį esi pajėgus akumuliuoti tik žiūrėdamas instaliaciją iš viršaus tarsi iš kokio dangaus. Kad pamatytum jo žvaigždę iš dangaus, turi žiūrėti į žemę. (Kas, beje, toje Panevėžio galerijoje įmanoma.)

Ima Česlovas ir paverčia žmogų žvaigžde, kartais nykia, apipjaustyta, transformuota, kad tik ją pamatytum, pastebėtum, kad atkreiptum dėmesį į save patį. Juk kažkokią žvaigždę danguje tarp žvaigždžių mes dažniausiai pastebime tik tada, kai ji labiau sužimba arba gęsta. Žmonės kaip žvaigždės: įsižiebia, sužiba ryškiau, apšviečia ryškiai, paskui prigęsta ir taip pulsuoja, pulsuoja. Tokių žvaigždžių-žmonių nuolatinis balansavimas „tarp“ (paviršiaus ir gelmės), buvimas „per“ (perkrautam ir per dideliam) įtaigiai ir paveikiai mus pačius išbalansuoja (sukrečia).

Žiūrint į Česlovo kūrinius: koliažus, asambliažus, objektus, skulptūras, instaliacijas – pasidaro aišku, iš ko sukonstruotas žmogus, ko žmogui reikia ir dėl ko jis kenčia. Visas žmogus sukratytas, išdėliotas ir mums atvertas. (Keista, nors išdrasko žmogaus sudedamąsias, žmogus lieka.) Apkapotas, išnarstytas, suplėšytas žmogus. Randai, pūliniai, votys, augliai. Pateikta išsami žmogaus esminių (Česlovo atveju – dažniausiai trauminių) patyrimų išklotinė. Tiksli ir paveiki. Daryk su ja ką nori. Menininkas kaip aukščiausio lygio patologas anatomas vienintelis iš daktarų tiksliai nustato diagnozę, bet… dar norisi tęstis, norisi būti. Tačiau kaip apgyvendinti nors vieną iš Česlovo žvaigždžių? Ar apskritai jos gyvenamos? Ar noriu, kad jos būtų manimi, kad jos būčiau aš?

Paprasčiausias atsitiktinumas, bet dvi pastarosios Česlovo Lukensko personalinės parodos – viena Kauno galerijoje, į kurią nulipi laiptais žemyn, kita Panevėžio galerijoje, iš kurios laiptais užlipi aukštyn, – galėtų sufleruoti metaforą apie švytuoklę, amžinai siūbuojančią (balansuojančią) aukštyn žemyn.

Česlovo Lukensko kūrinių švytuoklė: jo žvaigždės ir kiti sužmogėję objektai veržliai ir dideliu greičiu panardina mus į patį dugną ir tokiu pat greičiu netrukus iškelia iki pačių aukštybių. Žvaigždės visą laiką pulsuoja: vis įsižiebdamos ir vėl užgesdamos. Ir taip nuolat, ir taip visada. Nieko stabilaus ar pastovaus, tik nuolatinis siūbavimas aukštyn žemyn maksimaliai švytuojant. Ir nėra jokių galimybių apsigyventi nors vienoje iš tokių jo žvaigždžių. Kad ir kokios ryškios ir paveikios (sukrečiančios) – jos negyvenamos. Menininko sukurta tikrovė įkalina mus to esmingojo paviršiaus nelaisvėje ir palieka be atvangos siūbuoti (balansuoti) tame intervale nuo–iki, kartais jau primenančiame Tantalo kančias arba Sizifo mitą.

Tačiau Vilniuje, galerijoje „Arka“, ką tik pasibaigusioje parodoje „Peizažo mimikrija ir kamufliažas“ mačiau keistą baltą reginį iš medžio. Visas salės kampas dūsta, lūžta nuo baltųjų antžmogių didybės, ant žemės ridinėjasi prieštvaninės būtybės skeletas (negi vėl žmogaus?). Jiems, be abejonės, per ankšta čia. Jie ne iš to laiko ir ne toje erdvėje, juos akivaizdžiai kažkas iš seniai, seniai pamiršo, o Česlovas juos tik perdažė baltai kartu su galerijos siena. Ir pavadino (kaip jam būdinga) – paviršiais. Tik šįkart pabalintais. „Apie pabalintus paviršius“ nutiko jo „šlapias pertarybinimas“ (bet tai sužinau tik vėliau), o kol kas prieinu arčiau (nes ta bauginanti didybė, beje, maloniai traukia) ir nurimstu. Aplinkui penki objektai, penkios žmonių išklotinės (neįskaičiuojant griaučių), paruoštos viešai ir neadekvačiai demonstracijai (sprendžiant iš parodos konteksto, nebus kam jų atpažinti, nes jie visiškai neprimena peizažo, kad ir kaip šiuolaikiškai tai traktuotum).

Išvardysiu jas. Pirma žmogaus išklotinė – kvadratinė, Česlovo neapkirpta ir kitaip išoriškai formos požiūriu nepaveikta žmogiškosios egzistencijos tikrovė. Antra žmogaus išklotinė – ne kas kita kaip galingo lainerio formos sulėktuvėjusi žvaigždė, turinti labai aiškią kryptį – aukštyn, į viršų. Trečioji žmogaus išklotinė primena triušio kailiuko džiovinimą užmovus ant trikojo, bet, geriau įsižiūrėjusi į baltą ant balto, lieku sukrėsta taip plačiai atsilapojusio žmogaus – rankos ir kojos į šonus. Ketvirta išklotinė panaši į žmogų-kėdę su didžiuliu paukščio sparnu, o Česlovo transhumanistiniu atveju greičiausiai – su prisiūta ranka. Šalia žmogaus-kėdės – dar žmogus-lentyna. Esu laisva susidėti į ją ką noriu, o ypač savo vertes, prasmes ir nuomones, kylančias bežiūrint į šiuos stebuklus. Beje, ant trijų objektų iš penkių galima ką nors pasidėti ir į jų „lentynas“ susidėti, o ant šeštojo, gulinčio grėsmingai ant žemės, gal net ir pasėdėti (nebandžiau). Baltuosius „žmones“ kūrėjas šįkart išleidžia nuogus, su vienais griaučiais, be jokio kailinio, impilinio, aksominio dažais ir lakais sutepto ar visaip kitaip perkurto paviršiaus. Česlovas jų šįkart niekaip neperrengia ir neaprengia, o nudažo baltai ir prabyla atvirai: „Aš pavargau, o jūs darykit ką norit.“ Žmogaus egzistencijos matrica pateikta, paviršiaus tikrovė užfiksuota, užpildykim ją kuo norim, jeigu turim kuo.