Visi laiškai – žirafos

Samurajau,

nešu iškėlusi užuolaidą, pro mane matosi kažkieno pasipylę paukščiai, tegul jie girdisi iki mano barų.

Sėskitės. Kaip Jūs nemokate sėstis be kėdės ir sofos. Kaip Jūs nemokate sėstis be kėdės ir be sofos. Jis klausdavo manęs – ar kėdės gali kada nors išsisemti ir baigtis?

Tokia ji vis eina į spektaklius ir sėdi ant laiptų. Kaip Jūs nemokate sėdėti be laiptų. Ji vis klausdavo manęs – ar laiptai gali kada nors baigtis?

Ir kukli mano istorija, kaip jau ankstyvojoje vaikystėje kėdės ir laiptai uždegė mano vaizduotę. Vaikščiodavau po mūsų dramų, laiptų, spalvų ir kėdžių pilną namą ir ieškodavau netikėtumų. Tuomet krisdavau nuo kėdžių, nuo laiptų ir spalvų, o jei nekrisdavau, vis tiek sukeldavau kritimo triukšmą ir apsimesdavau nukritusi nuo kėdės, nuo laiptų ir negyva. Tada ateidavo mama arba tėtė ir statydavo mane ant kojų, bet aš taip gerai vaidinau, kad dar ilgai turėdavo mane tampyti už rankų, kojų, lygiai taip kaip aš ir svajojau.

Ten yra sraigtiniai laiptai (kaip juos vadina kiti), trečiajame laiptų vingy po kiekvieno laipto yra tarpai, jau šešerių ten tupėdavau ir tyrinėdavau, ką mes turim ant savo lubų, nuo tada pradėjau galvoti apie vaikščiojimą lubomis. Aš buvau tokia maža, kad pro tuos tarpus galėjau įkristi į šachtą, bet aš buvau tokia milžinė, kad iki pusės įlindusi į tarpą pirštais galėdavau liesti lubas ir gramdyti tai, ką mes turim ant savo lubų. Pačios lubos niekada prie savęs nesilietė ir nesidomėjo, ką turiu ant savęs. Laiptus tuomet sapnuodavau ir sapnuodavau – kad krentu pro laiptų tarpą į šachtą, o paskui mane krenta kėdės, konservų dėžutės ir katės.

Eliot Elisofon. Laiptais besileidžiantis Duchamp'as. 1952

Ačiū Dievui, aš netikiu Dievu, bet kažkodėl šešerių galvojau, jog jei ir yra koks pasauly Dievo kūrinys – tai laiptai. Tuomet stebėjausi laiptų ištvermingumu, ant jų susinešdavau viską, ką labiausiai mylėjau – raskladuškę, geltoną arklį, leopardinius kailinius, knygas. Kaip tie laiptai išlaiko raskladuškę, ant kurios knyga, kurioje trisdešimt puslapių, kai penkiolikoje puslapių po dvidešimt eilučių, kai kiekvienoje eilutėje po penkiolika žodžių, kaip tie laiptai gali išlaikyti, kai eilutėje penkiolika žodžių ir kiekviename žodyje šitiek raidžių? Kaip laiptai gali išlaikyti raskladuškę ir knygą, kurioje trisdešimt puslapių, kai penkiolikoje puslapių po dešimt vilkų, kai prie kiekvieno vilko po mešką, kaip tie laiptai gali išlaikyti tris karietas, važiuojančias į namelį prie upės, raskladuškę, dešimt meškų ir penkiolika puslapių po dvidešimt eilučių, kai kiekvienoje eilutėje po penkiolika žodžių ir maždaug du skyrybos ženklai?

Skaičiuotuvas irgi buvo mėgstamų daiktų sąraše, bet jis padėjo tik apskaičiuoti, kiek laiptai gali išlaikyti, bet ne įminti mįslę apie laiptų ištvermingumą. Aiškintasi ir tai, kaip laiptai gali save išlaikyti, jei turi išlaikyti pakopas, kurioms reikia išlaikyti turėklus, kaip laiptai gali išlaikyti daugybę linijų ir burbuliukų, kurie yra ant laiptelių. Kaip laiptai gali išlaikyti medines pakopas. Kaip laiptai gali išlaikyti ąžuolines.

Laiptų tarpų užtenka, kad rašyčiau toliau apie tai, kad viskas išsisprendė ir laiptai prarado savo ištvermingumą. Pro tarpą į šachtą su raskladuške neįkritau, kritau su visais laiptais, kartu krito žalia vaikiška taburetė ir knyga su trisdešimt puslapių, viskas nugarmėjo su laiptais, tik ne aš, nes mane už kasos pačiupo sesė, tokia ta dieviškų laiptų konstrukcija buvo, iš kelių dalių, aš žengiau šachton, liko tik salelė prie lango, ant kurios stovėjo sesuo, ji mane ir pačiupo už mano plaukų, iki žemės.

Laiptai kaip ir plaukai, kaip ir kėdės gali visaip kaip pasibaigti. Kaip mano plaukai gali išlaikyti dvi kojas, dvi rankas, vieną pilvą, vieną nugarą, kai ant rankos yra alkūnė ir penki pirštai su penkiais nagais, kurie švilpia. Mano plaukų skaičius yra begalinis, jie nesužymėti, vadinasi, turiu bet kokį skaičių plaukų, todėl jie ir nenutrūko. Vadinasi, plaukai tęsis ir tada, kada jie baigsis, jei jau tokie nesužymėti, tokia begalybė.

Visą dieną žinau, kad Geiša tiek metų iš rėmo neiškrenta, Jūs šiandien žengiate į laiptus ir visą dieną žinote, kad laiptai neiškris. Kaip Jūs nemokate daiktų sudraskyti į laiptus? Visą dieną žinau, jog visus aštuoniolika metų ji vaikščiodavo po namus ir juos apieškodavo. Kaip galima aštuoniolika metų apieškoti namus, kai pusę metų sudaro šeši mėnesiai, kaip šešis mėnesius galima naršyti namus, kai mėnesį sudaro 10 dienų, o dieną sudaro 40 valandų, o pusvalandis valandą. Viską galima sudėti ir apskaičiuoti, viskas sužymėta. Jokios begalybės.

Nežinau, kaip pasakyti, kad laiptų istorijoje veikia ne vienas personažas, kaip galėjo pasirodyti, o tūkstantis ir vienas miręs – senelis Johanas – tamsių veido bruožų, turbūt laiptai jį migdė, nes iškrito iš jų, bet vis tiek mirė – laiptų apačioje. Tai patogiausia laiptų vieta mirti, ne tik apsimesti negyvam. Nuo čia ir turėtų prasidėti pasakojimas apie jį.

Atstumiam laiptus į vietą.

Prisiminiau man kažką sakius, kad pradžioje visada reikia parašyti, jog tai vyko iš tikrųjų. Štai toks sakinys, viskas prasideda.

Tokia ji vis eina į spektaklius ir sėdi ant laiptų. Kaip Jūs nemokate sėdėti be laiptų? Žiūrėkit į žąsis, vištas – kaip jos moka sėdėti be laiptų.