Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

2010 12 15

Šiandien virtuvėje, pildama verdantį vandenį ant lietuviškų medetkų ir kiniškų chrizantemų, susipažinau su mongolu! Manė, kad esu graikė, todėl, pasakiusi, jog mano Graikijoje dabar –17, pelniau jurtų anūko simpatijas. Gyvena čia ketverius metus, mokosi scenarijaus rašymo meno, vis nepripranta prie klimato, vis aklimatizuojasi. Į pokalbį įsikišusi Vicky paliudijo, kad Kinijoj pirmus metus ją puolė ligos ir alergijos. Net Vicky, hipertrofuoto linksmumo mergina, venesuelietės pagimdyta, pirma laiko palieka Kiniją – jau po truputį kraunasi lagaminus. Jaučiu, kaip plaučiuose nelegaliai įsikūrusi pneumonija irgi po truputį kraunasi lagaminus – teeina iš kur atėjusi.

Naujienos…

2010 12 16

Laša vanduo iš radiatoriaus, kapsi tarsi Tarkovskio filmuose. Garsas: lyg stalaktitų olos šlapintųsi, lyg drevės lėtai verktų į dubenį.

Visą savaitę lepinausi Hario nešamais vaisiais ir žurnalais, kartojausi hieroglifus, ruošiausi egzaminams, jaučiausi besveikstanti kaip ant mielių. Kada panorėjusi ateidavau į pamokas, paspręsdavau gramatikos pratimėlius ir vėl grįždavau į savo kambario sanatoriją. Vakarykštis apsilankymas ligoninėje sukėlė sumaištį, daktarai ėmė kraipyti galvas, įtariai į mane šnairuoti.

Gydytojos spintoje į celofaną įpakuoti gulėjo žuvų, sojų varškės, daržovių ir vaisių muliažai. Man ėmė grasinti guldymu į ligoninę, nors jeigu leistų rinktis, rinkčiausi verčiau gulėjimą spintoje su plastikiniais pomidorais ir netikromis sojų pupelėmis.

Juokaudami prie rentgeno tikrinome vieni kitų rūbų etiketes, kuriose karaliavo made in China. Tinas seselių būriui padėjo pernešti merdinčią, žarnelėmis apraizgytą razinos giminaitę senutę. Juoką čia tuoj pakeitė pabirusios ašaros: ėmė kapsėti kaip tas radiatorius. Grįžtant taksi galinėj sėdynėj prasikalė žolė – pavasaris, pamanė galinė sėdynė.

Ką tik į kambarį atėjo labai graži mongolė, Tino studentė. Dizaineris liepė ateiti pakonsultuoti mane dėl rytojaus kelionės į kitą gydymo įstaigą. Prigrasino blogą pažymį parašysiąs, jei sumanys priešintis.

Juokaujame su Pavlina, ieškome internete man diagnozių, radiatorius laša, lyg stalaktitai šlapintųsi. Jau susikroviau muiliukus, šlepetes ir rankšluosčius. Rytoj reikės keltis 5 val. ryto.

Aš – Vincas Kudirka?!

2010 12 17

Šeštą valandą ryto buvom prie Pekino 3-iosios ligoninės. Vėl su savo palyda vykau, mat ir Tinas pasišovė kartu keliauti. Mongolė vakar perspėjo, kad reikia būti paryčiais, tokia tvarka. Gerai, kad perspėjo, nors vietos staigmenoms ir taip liko.

Iš taksi išlipę į ankstyvos tamsos ir šalčio rytą, visi trys sutartinai žagtelėjome: prie ligoninės durų dunksojo nusidriekusi 4 km eilė, visi ligoniai laukė, kada atsidarys gydymo įstaiga. Jeigu iki 7 val. nesuspėji užsiregistruoti, gali nakvot kur kampe, laukti kito ryto arba mauti į savo provinciją, iš kurios kelias paras leisgyvis keliavai į Pekiną.

Tinas mane nutempė į kitą gatvės pusę sėdėti kiniško greitojo maisto kavinėje. Vietoj arbatos gavau kažkokio saldaus cheminio marmalo su puta, tarsi Kinija neturėtų geros žaliosios arbatos lysvių. Čia mat lygis, vakarietiška dvasia: iš automato gerti kažkokią aromatizuotą šlykštynę. Išpyliau už radiatoriaus, nenorėjau įžeisti Tino, jau ne pirmo tokio marmalo užsakymo iniciatoriaus. Pavlina atėjo man palaikyti kompanijos, drauge knapsėjome lipnaus skysčio baloje, kol mokytojas lauke šaldamas stovėjo eilėje. Galiausiai buvo iškovotas numeriukas aštuntai valandai.

Toliau – laukimas kitoje kavinėje, stebint, kaip Tinas ir kiti rytinius skreplius spjaudantys kinai čepsėdami ryja kažkokius tešlos kepinius, užsigerdami tvoskiančiu sojų pupelių pienu (sužinojau, kokie yra tradiciniai kinų pusryčiai). Galiausiai Tinas išskubėjo į paskaitas savo mongoliukėms dėstyti grafinio dizaino. Su Pavlina patraukėme į ligoninę, niekuo nesiskiriančią nuo Hangdžou geležinkelio stoties: grūdiesi per minią, judi vėžlio žingsniu, kol pasieki laiptus. Tada grūdiesi per suparalyžiuotų diedų minią, pūliais nuėjusias moteris, per čiaudinčius vaikus, susuktus vaikinus ir vandenligės paneles.

Gydytoja įtariai žiūri plaučių nuotraukas, beria viską greitakalbe ir raito hieroglifus į mano kinišką ligonio knygelę – prirašė visokių tyrimų.

Prie kraujo laboratorijos langelio Baltijos kelio ilgumo eilė, deguonies nėra, kvėpuoji vienu oro lopinėliu su sergančiaisiais. Džiovininkų skyriuje kartu su nupilkėjusiais, 28 kg sveriančiais seniais laukiau eilėje, kol padarys Mantu. Dvokia tualetai, kaimynystėje čiurlena lašelinių palata: visi ratu sėdi kėdėse, venos sujungtos su maišais ir žarnelėmis, pacientai sėdi užsimerkę, laukia, kol viskas subėgs į kraują. Tyrimų epilogu tapo kosminio skenerio kapsulė, į kurią buvau įkišta kartu su vos pastovinčiais ligoniais (praktinė Mokslo ir technologijų muziejaus patirtis). Geroji Pavlina ramiai ir kantriai tąsėsi kartu, čiagi sinologijos studijų dalis, nesijaudink.

Rezultatai pirmadienį, gydytoja mat man tuberkuliozę įtaria. Nors nei aš sulysusi, nei išbalusi, nei papilkėjusi, nei prakaituoju, nei kosčiu, nei kaulus man laužo. Tik rentgeno nuotrauka kažką keisto rodo. Čekė juokauja, esą nėra ko liūdėti: romantiška liga, poetiška tokia. Tikrai: kažkas tarp W. Blake’o ir V. Kudirkos, puikiai praturtintų mano CV.

Įsijungėm „Google“: skaitau apie tuberkuliozės simptomus – niekas man netinka. Ir ne iš žemiausio socialinio sluoksnio kilusi esu juk. Negaliu patikėt, jog mano imunitetas galėtų būti toks prastas, kad nuo kokio nors kino kosulio galėjau gauti tokią „dovanėlę“… Skaitau internetinius džiovininkų dienoraščius: o gal?.. Kas minutę tikrinu savo ranką – nerausta, Mantu nesiplečia. Veidrodis irgi purto galvą – nieko bendro su džiova, V. G. Sakyčiau, Pinai Bausch būtų buvę galima įtarti tuberkuliozę, bet tik jau ne man – taip, gal kiek nublukusi, bet nė iš tolo nepanaši į nupilkėjusį per ilgą Pinos skeletą.

Ne, ne, po galais, aš per jauna Piteryje nusibadavusių visokių varpininkų ir aušrininkų sąraše atsidurti!

Belaukiant Godo

2010 12 19

Vis tikrinu tuberkulino prileistą riešą – lempos šviesoje, dienos šviesoje, vakaro tamsoje, mobiliojo telefono prožektoriaus spinduliu… Interneto platybėse išsiknisau magistrinį apie tuberkuliozės ligonių slaugą – perskaičiau visą. Perskaičiau visas įmanomas anonimines alkoholikų apklausas, išsinagrinėjau džiovos paplitimo žemėlapius, diagramas. Pavlina pakišo baltą kaspiną (reveransas Hanekei) – pasiūlė aprišti iki pirmadienio, kad apsiraminčiau, nes jau ir jai neramu darosi. Jau įsivaizduoju save gulinčią Romainių ligoninėje su gangrenavusiais vyrais ir moterimis, vaikščiojančią Druskininkų arba Kačerginės miško takeliais su pensininkais… Bendrabučio panelės, ypač Vicky, irgi nerimaudamos laukia gydytojos verdikto. Žinoma, nesakau, kad Prano Vaičaičio ligą įtaria, nes nuo isterijos arba panikos nugeibtų mažiukės, visi mane per kilometrą apeitų, dabar dar kol kas pakalbina, how are you pasako. Štai tau stebuklingas, pilnas stebuklų Kalėdų laukimas.

Ataskaita

2011 01 05

Taip ir norisi sukūkčioti: mielas dienorašti, atleisk, kad taip ilgai nerašiau, jau Trys Karaliai rytoj su savo lazdomis ir miros smilkalais sugužės, o aš tyliu kaip vandens į burną prisisėmusi. Išspjovęs tą burnoj sukauptą tylėjimo skystį, rastum: Pekino operos grimo kambarį, žinoma, ligonines, Kūčių moliuskus, kalėdinį Oksfordo kalakutą, hieroglifų rašinius, kinų gramatikos pratimėlius, astralinę „Traviatą“, išsilavinusius čekus, vėjus – daug daug mongoliškų, nuo Gobio dykumos ateinančių vėjų…

Virti Kūčių perlai

Hipochondrinį tuberkuliozės nerimą išsklaidė daktaras: man esą tik labai keistas infekcinis kiniškas bronchitas, atsparus gydymui. Ir dar kažkas, nes atsirado naujų, paslaptingų simptomėlių (tyrimų serialai tęsiasi, daktarai jau moka ištarti Grainytė). Atmintinai moku visas prie gydytojų kabinetų televizoriuose rodomas „Pono Byno“ serijas. Atmintinai moku reklamas apie kiniškas sauskelnes, kurios tokios puikios, kad net kūdikių tėvai nežiaukčioja jas keisdami. Gavau rinkinį naujų antibiotikų, kuriuos valgydavau kartu su advento ryžiais. Dėžučių prisikaupė labai daug, tad suvėrusi ant šakos sumeistravau eglutę. Rytoj Trys Karaliai, reikės išmesti, nupuošti.

Kūčių proga Tinas mus su Pavlina pakvietė vakarienės. Kinijoje Kalėdų savaitė pilna blizgučių, eglučių, kičinių Kalėdų Senelių muliažų ir pigių šūdukų. Nelabai kas žino, kas tos Kalėdos, bet va proga pažybsėti lemputėmis, apsipirkti. Pasijusti vakariečiu. Tą vakarą visi kinai vakarieniauja – dingstis papuotauti, paišlaidauti. Restorane, į kurį nusivedė Tinas, padavėjos zujo savo galvytes pasidabinusios raudonomis kepuraitėmis, grojo „Jingle Bells“. Visas tas keturias valandas, kol vakarojome, grojo ta pati įkyri „Jingle Bells“ melodija. Šalia restorano per Kalėdas reikėtų atidaryti nervų gydytojo kabinetą. O gal ir nereikėtų, nes melodija, besisukdama kaip kilpa, susilieja su aplinka, nusėda į paserviruotas krevetes, jautienos ritinėlius, špinatų lapus, trintų riešutų padažą. Geri tą melodiją kartu su vynu, visos kraujagyslės tampa jingle bells.

Visi trys gavome po tradicinį kinišką puodą (hot pot), po kurio apačia rusena ugnis. Vandeniui užvirus, sumetama viskas, kas guli ant stalo: jūrų gėrybės, galvijo gabalėliai, žuvų rutulėliai, žolės visokios… Paskui su lazdelėmis išsitrauki ir valgai. Tinui padovanojau anglų–kinų, kinų–anglų kalbų žodyną, jaučiausi dėkinga už pagalbą. Pavlina jam įteikė antį – nupirko kažkokioj delikatesų parduotuvėje, jai pardavėjai primelavo, esą tai geriausia dovana, pagarbos išraiška. Iš Tino veido to nepasakytum…

Dizaineris kaip pakvaišęs puode virė jautieną ir laužyta anglų kalba vertė kažkokios dainos tekstą, susijusį su socialine problematika. Ilgainiui vakarienė tapo psichoterapijos seansu, Tinas ėmė pasakoti apie fabrikuose praleistą vaikystę, apie tėvą, kuris, kaip ir kiti milijonai fabrikuose dirbančių kinų, mirė apsinuodijęs cheminėmis medžiagomis. Apie motiną, kuri vos gyva merdi, nes mašinos surijo visą sveikatą. Tinas, kaip jam būdinga, nervingai gniaužė kumščius ir aiškino, kad tiki tik savimi, kad privalo kovoti, kad didžiuojasi savimi, nes iš paties žemiausio sluoksnio sugebėjo prasimušti – tapti mokytoju; kad išlaiko šeimą, kad dieną naktį sėdi bibliotekoje ir mokosi rašyti scenarijus, kad tiki tik kruvinu darbu, kad pinigai gyvenime svarbiausia. Taip kalbėdamas toliau užsakinėjo austres, moliuskus ir kaži kokius gliaudomus perlus – visa ta Kūčių puota buvo jo pergalės manifestas, parodymas sau ir mums, užsienietėms, kad gali sau leisti pasišvaistyti pinigais. Paskui susiginčijome: kalba pasisuko apie talentą ir gyvenimą visuomenėje. Tinas pusiau trankydamasis ėmė aiškinti, kad netiki jokiu talentu, kad viskas pasiekiama per darbą ir savęs prievartavimą, o kai bandžiau pasakyti apie visuomenės taisyklių ignoravimą ir alternatyvų gyvenimą, kad viskas nebūtinai yra taip, kaip sakai, nelabai suprato. Net neklausė, tik pertraukinėjo…

Galiausiai jingle bells padavėja nurinko visų išrakinėtų krevečių šarvus ir kitas prašmatnias jūrų gelmių išėdas. Tinas suplojo visą piniginės turinį ir, gražiai atsisveikinę, patraukėme kas sau.

Su Pavlina bendrabutyje rituališkai sudeginome nuo rugsėjo likusias skorpiono dalis, o paskui, žiaukčiodamos nuo degėsių kvapo, išsimetėm taro kortas. Čekė man pabuvo už Palmyrą – abi nuo vaikystės turime refleksą Kūčių nakties būrimams.