Tautos dvasios atsišaukimas

JURGA TUMASONYTĖ

Rimantas Šavelis. Tadas Blinda. Romanas. Iliustravo Audrius Puipa. K.: Obuolys, 2010. 376 p.

Ei, jūs, rašytojai, būkite tokie mieli ir sukurkite dar keletą legendų! Nes mes gal, pavyzdžiui, pavydime „Gilgamešo“, „Nybelungų“ ar „Lačplėsio“, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį burtininkų ir vampyrų epą. Mums labai patinka Robinas Hudas, tik kad būtų be žalių pėdkelnių. Vyriškesnis: narsios krūtinės, neskalbtais marškiniais, labai stiprus ir drąsus. Nelabai išsilavinęs, gaivališkas ir, be abejo, atspindintis tautos dvasią. Aną savaitę tokių didvyrių prototipų mačiau oro uoste. Laukė skrydžio Anglijon: matyti, kad yra gerai organizuoti ir tikrai narsiai grobs plieninius arklius Šervudo miškuose. Taip norisi legendų, kad net saldu burnoje, o jos, bjaurybės, vis nepasirodo – filmas apie Tadą Blindą tebekuriamas, ačiū Dievui, bent knygą perleido. Nors vis tiek. Kas gi lygina knygą su kinematografija? Filmus žiūrėti daug maloniau: sėdi sau šiltai tamsoje, spragėsius kramsnoji, gazuotą gėrimėlį siurbčioji…

Kadangi naujo filmo dar nėra, galima pasamprotauti ir apie knygą. Nudžiugau kaip guminę antį pamatęs kūdikis, kai pervertusi puslapius užtikau paveikslėlių – vis šiokia tokia pramoga skaitant. Gaila tik kad „Tadas Blinda“ nebuvo suvyniotas į polietileną – be jokių priedų! O galėjo bent kvepalų ar arbatos mėginuką įkišti. Radau tik iliustracijas, pieštas Audriaus Puipos: piešinėliai malonūs, aiškūs tokie. Tai ne tie šiuolaikiniai išraitymai ir vamzdynai, kurių negaliu pakęsti. Knygos viršelis sukurtas būti skaitomiausių viršūnėlėse. Prašmatnu, tikrai prašmatnu ir ne gėda šalia kitų turimų knygų apie milijonus, dietas ir receptus pasidėti.

Mūsų didvyris Tadas Blinda, sukurtas kažkokio rašytojo Rimanto Šavelio, gyvena kaime, ir ne bet kokiame, o senoviškame ir murziname, kur žmonės vietoj šaldytų žuvų pirštelių valgo visokius viralus ir putras, provincialai gauna rimbo kirčių nugaron, o naktinius klubus atstoja žydelio smuklė. Moterys ten mėgsta gimdyti vaikus arba yra gražios, išsimokslinusios dvaro panelės, taip ir nepatiriančios meilės su atsaku – taigi apsieinančios be gimdymų (moralas: išsilavinimas, nors ir atmieštas grožiu, trikdo normalaus žmogaus normalias funkcijas). Žinote, man labai nepatinka lietuviškas kaimas. Galima sakyti, vien dėl to mokykloje neskaičiau knygų. O dabar irgi beveik neskaitau, nes nėra laiko.

Svarbiausias dalykas, būtinas knygoje, mano manymu, yra veiksmas: turiu būti nuo pradžios iki galo įtraukta, kitaip mesiu viską šalin ir eisiu žiūrėti „Nusivylusių namų šeimininkių“. Labai patiko, kad romane nėra jokių gilesnių subtilybių, kurias reikėdavo mokykloje nagrinėti per teksto suvokimo pratybas – skaitai ir viskas aišku. Tadas Blinda buvo smarkus vyrutis, kuris įsižiūrėjo į turtingą mergą, toji jo atsisakė, čigonė jam išbūrė blogą ateitį, jis kovojo prieš ponus, ėjo į miškus, subūrė kompaniją, nenorėjo dirbti, buvo „nukaltas“. Tiesa, erzina kalbėjimo stilius: kas gi rašo tokia sodria, kaimiška, senoviška šnekta? Panašiai kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – ten irgi būtų nebloga istorija, bet labai erzina stilius. Gerbiamieji rašytojai, ar negalima paprasčiau? Mes, išsekę nuo darbų, ir taip neturime laiko, rašykite trumpais sakiniais, aiškiai. Svarbiausia – veiksmas, dinamika. Ir kuo mažiau sluoksnių, nes knyga čia jums ne koks pyragas. O jeigu niekaip be tų sluoksnių parašyti nepavyksta, bent jau užmaskuokite juos taip, kad nepastebėtume, o tie, kuriems labai patinka, tegu kapstosi ir nagrinėja giliau (savo uždaruose pasaulėliuose, apie kuriuos mes tikrai niekada negalvojame).

Smagu samprotauti apie legendas ir mus, lietuvius, vienijantį bendrumo jausmą. Nežinau kodėl, bet pagalvojau apie Kristijoną Donelaitį, tą kaimietį, kurio pirmąsias eilutes apie svieto budinimą visi mano giminaičiai turėjo išmokti atmintinai. Ar nebūtų puiku, jei koks apsukresnis rašytojas šitą epą perrašytų normaliems žmonėms suprantama kalba? Reikėtų dar daugiau intrigos – toje vietoje, kur barami apsiriję ponai, galėtų įsiterpti Beatos Nicholson komentaras apie baltos duonos su baziliku ir mėtomis kepimo subtilybes. Vėliau kas nors sukurtų filmą „Metai XXL“, kuriame vaidintų šokių dešimtukų žvaigždės.

Taigi esu didžiai nusivylusi dėl tokio rašytojų tingumo. Juk pasakiau, kad norime daugiau legendų! Tadas Blinda mums visai patinka – šiais metais būsime juo sotūs, bet paskui? Paskui turėsite ką nors sukurti. Beje, neseniai sužinojau, kad artėja „Silva rerum 2“ knygos pristatymas! Tatai ir yra pavyzdys, kaip sistemingai ir viežlyvai reikia dirbti.

___

Ilgai galiojantys pokalbių konservai

Daiva Šabasevičienė. Valentinas Masalskis: ieškant teatro. V.: Tyto alba, 2010. 240 p.

Seniai, dar lapkričio mėnesį, prieš prasidedant Valentino Masalskio spektakliui „Kalnas“, sėdėjau prie vienos įkyrios moteriškės, kuri muistėsi ant kėdės, žiūrėjo per petį, kai varčiau knygą. Prasitarė nemėgstanti brošiūrų pristatymų ir išvis – čia ji tik dėl Masalskio. Salėje sėdėjo dar keli šimtai panašiai nusiteikusių žmonių, kurie plojo sukaitusiais delnais, siuntė raštelius į sceną, ragindami užsičiaupti šalia sėdinčias Daivą Šabasevičienę bei Lolitą Varanavičienę ir leisti kalbėti jam – žmogui, kuris, pasak kompozitoriaus Vidmanto Bartulio, gal net turi hipnozinės galios. Panašiai nutiko ir šios knygos recenzentei: skaitydama V. Masalskio pamąstymus apie būtį ir buitį, supratau, kad tai kietas kumštis, kieta pozicija, kieta asmenybė. Tokių nėra daug – tokiems būtų galima ir nusilenkti.

2003 metais teatrologės D. Šabasevičienės pradėti pokalbiai truko beveik septynetą metų, ji uždavinėjo gilius, kartais itin depresyvius klausimus, o adresatas naudojosi jais kaip lokio nagais, padedančiais kopti į savo paties supiltą prasmių kalną. Knyga išėjo daili: subtilus dizainas, pirštams malonūs puslapiai ir puikiai atrinktos nuotraukos (pasidarbavo Asta Puikienė). Mąslus V. Masalskio žvilgsnis juodame fone: „Aš ieškau teatro, aš ieškau žmogaus“, – tarsi sugriaudi.

Knygos pradžioje – D. Šabasevičienės tekstas, kuriame ji samprotauja apie pašnekovą. Ir tas besaikis žavėjimasis kalbinamu artistu šiek tiek trikdo. Gal dėl to, kad nemėgstu per dešimt puslapių besidriekiančių liaupsių, po devintojo jau įsivaizduoju knygos autorę su plakatu: „Ar jūs žinote, koks nuostabus yra Masalskis?“ Mes žinome. O jei nežinojome, tai greitai tuo įsitikinome.

Kartais V. Masalskio atsakymai virsta eseistiniais apmąstymais arba miniatiūromis, kartais – visuomenės kritika, savo kūrybos principų apibūdinimu. Štai vienas man įstrigęs pasakojimas iš aktoriaus vaikystės, atveriantis iškalbingą ir sodrią jo ankstyvąją patirtį, papasakotą tokiu gutauskišku stiliumi: „Aš ketvirtoj klasėj įsivaizduodavau, kaip su savo mokytoja atsigulu į lovą, užsikloju antklode. Aš būdavau nuogas, ir mes su ja plaukdavom povandeniniu laivu. Mokykloje aš dėl jos sėdėdavau pirmam suole. Mano ausys, galva – kaip kumštelis… Ji bijodavo manęs. Toks jausmas, jog ji jautė, kad aš su ja naktį praleidau. Aš mačiau jos akyse atpažinimą: ji niekad man nežiūrėdavo į akis, bijodavo su manimi vienu pasilikti. Matyt, mano akys buvo tokios išpūstos, tokios pilnos meilės… Aš norėjau greit užaugt. Ji buvo rubensiškų formų, netekėjusi… Penktoj klasėj atbėgo storulė Greta ir pasakė, kad mūsų mokytoja ištekėjo. Aš nubėgau verkti ir tada supratau, kad tai – mano vaikystė, kad aš esu vaikas“ (p. 119).

Knygoje atsiskleidžia pagrindinės menininko vertybės. Visų pirma tai teatriškas požiūris į pasaulį: veiksmas vyksta čia ir dabar. Žmogus atsakingas už dabartį ir jokiu būdu neturi gręžiotis praeitin ar svajoti apie amžinus materialaus pavidalo daiktus. Gyvenimo prasmė – tai nuolatinis darbas, kurio procese tos prasmės ir išryškėja: „Kūrėjas esi tada, kai dalyvauji… Tai panašu į žydinčią obelį… Tu kuri, kol tave nukerta. Bet nukirsti mes virstame kuo nors kitu. Ciklas nesibaigia mirtimi, tai yra tik etapas“ (p. 92).

Knygoje svarstomi svarbūs menininko, asmens ir visuomenės klausimai. Moralės principus gavęs iš vaikystės, V. Masalskis laikosi krikščioniškosios etikos: „Mes turime ne sau monumentus statyti, o rūpintis tęstinumu. Tai mes darome šeimoje per vaikus, o mene tai galima daryti per tam tikrus principus, dekalogus, per poziciją“ (p. 112). Jis teigia, kad nei krikščionybėje, nei mene negali būti savanaudiškumo, o užvis svarbiausia žmogui peržengti savo egoizmo ribą, išmokti duoti. Menas, nesuteikiantis žmogui vilties, yra ne menas. „Teatras turi žiūrovui suteikti viltį. Nors ir mažą… Fotografuoti žiaurų, brutalų, tragišką pasaulį ir džiaugtis tuo yra absoliutus narcisizmas. Kičas prasideda tada, kai tos vilties yra per daug“ (p. 205). Į kailį gauna kritikai, dažnai tik perpasakojantys turinį ar reklamuojantys teatrą ar režisierių, o ne formuojantys žiūrovų skonį. Dar absurdiška valstybės politika, globalizmo įtaka, dėl kurių dingsta meno ir moralės kriterijai, atsiranda šimtai keisčiausių pavidalų: „Už žodį, už įžeidimą, už pyktį šiandieninis žmogus nebeatsako. Jis prašo visa tai toleruoti. Tai iškrypusi, subjaurota demokratija“ (p. 214).

Kalbėdamas apie savo vaidmenis, V. Masalskis sako: „Kiekvieną personažą aš prisileidžiu prie savęs arba brendu kartu su juo į tamsiausius vandenis, nepaisydamas, kas bus po to“ (p. 172).

Pokalbiai vyko intymioje erdvėje – dažniausiai Vievyje, V. Masalskio namuose. D. Šabasevičienė atliko tarsi psichologės vaidmenį – kartais tik pasakydavo vieną ar kitą frazę, o ši sukeldavo minčių pliūpsnį. Dėl šio puikaus dialogo galima tapti trečiuoju, nematomu dalyviu, sėdinčiu prie arbatos puodelio emocingame aktoriaus ir teatrologės pokalbio epicentre.

Šią knygą įsigykite ir laikykite namuose, duokite pavartyti svečiams, pajusti dar neišsivadėjusį spausdintų puslapių kvapą. Tada vėl skaitykite proziškus, filosofiškus V. Masalskio apmąstymus, o juos perskaitę, pažadu, neliksite drungni. Bent jau supyksite, kad tas beprotis taip įtaigiai perteikia su tamstų pasaulėjauta nesuderinamus kategoriškus tauškalus. Šitas pagyvenęs žmogus, kartais kiek primenantis Balį Sruogą, svarbus ne tik jį įsimylėjusioms moteriškaitėms, teatro ir kino mėgėjams, bet ir visiems kitiems, kuriems maga pasidairyti asmenybių su žiežirbomis akyse.