Šviesus rytojus, kurio nebuvo
RŪTA JAKUTYTĖ
Reikėtų pripažinti, kad didelė dalis XX a. Rusijos meno mūsų akyse yra pažymėta kažkokiu raudonu, neigiamu ženklu. Socialistinis realizmas, užsakyti siužetai ir žiauri, visa apglėbianti cenzūros ranka – dėl tokių sovietinio laikotarpio sąlygų kūriniai dažnai ne vien įgauna suvaržytos minties įvaizdį, bet ir sukelia pasišlykštėjimą dėl „tautų šeimos“ aukštinimo. Tačiau dabar, kai jaučiamės saugūs ir liberalūs, pradedame priimti visokį meną, galime pradėti ne taip jautriai reaguodami domėtis Rusijos menininkų kūryba. Kuri, reikia pabrėžti, buvo tikrai aukšto lygio, kol atėjo draugas totalitarizmas.
Viena tokių Rusijos meno sklaidos iniciatyvų – Kauno fotografijos galerijoje veikianti paroda „Optimizmo epocha. Sovietinė 1920–1939 m. fotografija“. Pereini ekspoziciją, pamatai švytinčius pionierių veidus, pavyzdžiui, Ivano Šagino „Pionierių vadovę“ (1934), trykštančią džiaugsmu, arba futuristinio mašinų garbinimo kulto apraiškas Boriso Ignatovičiaus fotografijose, tokiose kaip „Išsivadavimas iš užsienio priklausomybės“ (1930), ir gali kiek suklysti. Vertinti fotografijas kaip ideologijos diktatūrą, tačiau tai – netiesa, nes iki ketvirtojo dešimtmečio jos dar nebuvo. Tik graži, utopinė komunizmo idėja. Todėl dažnai menotyrininkai ir išskiria šį laikotarpį kaip utopinį amžių. Paaiškinti šį skirtumą ir apšviesti galerijos lankytojus XIX a. pab.–XX a. pr. Rusijos meno tema ėmėsi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, galerijoje surengusi paskaitą „Konstruktyvistinė rusų avangardo dalis“.
Menotyrininkė konstatavo, kad ikistalininiu laikotarpiu Rusija turėjo daug gabių modernių menininkų, kuriais dažnai nesusidomima dėl to paties sovietinio šešėlio, užtemdžiusio šios šalies meno istoriją. Vienas įdomiausių aptartų menininkų – Aleksandras Rodčenka, kurio fotografijos dabar puikuojasi ant galerijos sienų. Kaip teigė R. Rachlevičiūtė, A. Rodčenka vadino save ne menininku, o konstruktoriumi, nes pasitelkęs braižybos priemones konstruodavo objektus, reklamas, plakatus, nevengdamas menkomis laikomų užduočių – jam buvo nesvarbu, ką kurti – skulptūrą ar saldainio popierėlio dizainą. Tokia indiferencija pasirinktos temos ir formos požiūriu – modernumo, kūrybinės laisvės, tikro liaudies kūrėjo požymis, galiojęs ir jo kolegai poetui Vladimirui Majakovskiui, vienam ryškiausių šalies futuristų, su kurio pagalba A. Rodčenka sukūrė daug reklaminių brošiūrų ir plakatų. Tai gamybinio, paprastam žmogui skirto meno pradžia.
Vienas svarbiausių to laikotarpio menininkų bruožų, anot R. Rachlevičiūtės, – grynas, naivus idealizmas, kurio persisunkusios to meto Rusijos kūrėjų širdys. Tai parodo energingos eisenos, skambūs plakatiniai šūkiai, daug žadančių technikos naujovių fotografijos bei penkiakampių žvaigždžių ir raudonos spalvos simbolika, tuo metu veikusi dar ne kaip represinio aparato dalis, o kaip priemonė tautos dvasiai pakelti. Naiviai tikint, kad komunizmas veda į šviesų rytojų ir žmonių lygybę. Vienas tokių kūrėjų pavyzdžių – Vladimiras Tatlinas. Neturėdamas ko valgyti ir gyvendamas nešildomame name, jis susirinko reikiamas detales ir vinis iš sąvartyno ir sukūrė vieną garsiausių konstruktyvistinių kūrinių – Internacionalo bokšto modelį. Ir tikėjo, kad kada nors tokio modelio 400 metrų pastatas išdygs Rusijos žemėje. Ar gali būti daugiau idealizmo turinti šalis už tuometinę Rusiją?
Po paskaitos dar kartą apžvelgus parodą darėsi graudu. Gaila to užsidegimo, idėjų, kurios turėjo susidurti su tokiu žiauriu represiniu atsaku. Dar labiau gaila, kad tokio pobūdžio menas niveliavosi su priverstinio socialistinio realizmo fotografija ir todėl dažnai būna neigiamai konotuojamas visuomenėje. Šią parodą galima apibrėžti kaip naivų menininkų ir šalies gyventojų lūkestį to geresnio rytojaus, kuris, jau sukurtas fotografijose, turėjo būti įgyvendintas iš tikrųjų. Bet nebuvo.
