Jurgis VI – būti ar nebūti?
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
„Karaliaus kalba“ („The King’s Speech“, Australija, Didžioji Britanija, 2010) šiemet pretenduoja į „Oskarus“, nes filmo herojus, karalius Jurgis VI (1895–1952), pristatomas kaip pareigos žmogus. Istorija sekama ne apie jo vyresnįjį brolį Eduardą, kuris atsisakė karūnos dėl gražuolės amerikietės. Šį kartą aukštinama ne karšta ir skandalinga meilė, o įsipareigojimai sau, tėvynei, dinastijai. Jurgis VI, perėmęs iš brolio karūną, sunkiai įveikęs mikčiojimą, su pauzėmis, melodingai, kad neužsikirstų, skaito per radiją istorinę kalbą (įrašas išsaugotas) – kvietimą nepasiduoti ir kovoti su fašistine Vokietija.
Britų režisieriaus Tomo Hooperio, anksčiau kūrusio BBC kostiuminius serialus, filmas tvarkingas, nuosaikus, tarsi gerų manierų. Tiesa, be taisyklingos britų kalbos, jame girdime daugybę keiksmažodžių, tačiau jie padeda karaliui atsipalaiduoti ir yra logopedo Lionelio Logue’o metodiškos programos sąlyga. Nevykęs aktorius atvyksta iš Australijos, mėgina prasimušti į Londono scenas, pagaliau pasiskelbia bulvariniame laikraštyje kaip kalbos specialistas ir netikėtai suvaidina garbingą istorinį vaidmenį – išvaduoja karalių iš nevisavertiškumo jausmo. Modernus mokytojas, atėjūnas ir savamokslis įkvepia nusilpusios dinastijos atstovui troškimą atsinaujinti ir gyventi. Tokia pažangi pasaulėžiūra, be abejo, turi būti paremta demokratiškais „Oskarais“.
Kadras iš filmo "Karaliaus kalba"
Kalbos specialistą (iš tiesų laužiusį karaliaus liežuvį 10 metų, rašiusį dienoraštį) visai ne kaip plebėją, o kaip dvasios aristokratą vaidina australas Geoffrey Rushas (markizas de Sade’as filme „Skandalingoji plunksna“). Logopedo be diplomo taisyklės pirmiausia žmogiškos, individualios, jis nekiša mikniui į burną stiklo rutuliukų. Karaliui liepiama skaityti Hamleto monologą, nes jam reikia taip pat kaip Hamletui prisiimti atsakomybę ir būti.
Atėjo laikai, kai neužtenka gražiai atrodyti ant arklio ar soste – tas, kuris turi teisę, turi turėti ir balsą. Filme herojai daug laiko praleidžia radijo studijose, o žiūrėdamas karo kroniką Jurgis VI pagiria didžiausią priešą Hitlerį, nes šis savo kalbą sako nepaprastai įtaigiai. Praeis dar pusė amžiaus ir naujosios technologijos, jos didenybė žiniasklaida dar smarkiau koreguos ir Vindzorų šeimos, ir viso pasaulio likimą.
Iš aktoriaus Colino Firtho („Bridžitos Džouns dienoraštis“) Jurgio VI vaidmuo pareikalavo dar ir vos ne antgamtinių fizinių pastangų, kurias deramai įvertintų tik profesionalūs logopedai. Tiesa, dokumentiniuose kadruose tikrasis Jurgis VI šmėkščioja įkritusiais skruostais, jis ne toks impozantiškas ir įmitęs kaip C. Firthas, bet vis tiek aktorius aistringai jį reabilituoja – nuo šiol plačiajai publikai jau atrodys, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo ne tik Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, bet ir vargšas karalius. Filmas sufleruoja žiūrovui: ydas paversk pranašumais. Dėl pastangų nemikčioti istorinė kalba nuskamba keliskart dramatiškiau.
Britų filmas holivudiškas, skirtas ne išrankiems britams, o pasauliui. Mes juk irgi tuoj pat atskiriame, kad „Vienui vieni“ ar „Getas“ padaryti ne vien mums, lietuviams, ir suprantame, kiek daug jie dėl to globalumo neteko. Gera istorija su pakiliu pabaigos moralu ir geri aktoriai dabar kine yra svarbiausia. Prieš pusę amžiaus šią pasaką britų kinematografininkai būtų sukūrę visai kitaip.
