Idealo ilgesys

DALIA ZABIELAITĖ

Benjamin Lebert. Pelikanų skrydis. Romanas.
Iš vokiečių k. vertė Vilija Gerulaitienė. V.: Gimtasis žodis, 2010. 112 p.

Gal tai ir blankokas, vidutiniškas romanas, bet parašytas neblogai – ypač kaip jauno žmogaus (g. 1982), jau šešiolikos metų išgarsėjusio debiutiniu „Crazy“. Parašytas turint aiškesnius romano kompozicijos apmatus, pasakojimui suteikiant apibrėžtesnę struktūrą, išgaunant ramią, melancholišką realistinio pasakojimo nuotaiką. Bet kai ko ir stokojama: gilesnių minčių, solidesnio idėjinio turinio, geram kūriniui būdingo minčių substancialumo. Dabar išėjo toks mažumėlę išskydęs, lengvokas romaniukas.

Šis ramus, nuosaikus lengvo turinio pasakojimas gal ir tiktų rimtesniam jaunimui. Ir pasakojama jame apie rimtą jaunuolį. Romano pagrindinis veikėjas – savo vietos gyvenime ieškantis dvidešimt ketverių metų vokietis Antonas, paliktas mylimos moters, metęs fizikos studijas ir „Carite“ dirbantis su seneliais. Iš Hamburgo jis pirmą kartą atvyksta į Niujorką padirbėti dėdės Džimio užkandinėje. Romano siužetą sudaro du lygiagretūs ir šiek tiek susipinantys pasakojimai, kurie galėtų susipinti ir labiau, jei rašytojui netrūktų pasakojimo technikos įgūdžių – jų trūkumas jaučiamas romane. Vienas tų pasakojimų – apie Alkatraso kalėjimą Pelikanų saloje San Fransisko įlankoje. Iš jo pabėgti beveik neįmanoma, bet 1962 metais vis dėlto pabėga trys kaliniai. Kitas – apie jaunąjį vokietį Antoną, 2006 metais dirbantį dėdės Džimio užkandinėje Niujorke; to dėdės namuose kabo pabėgusių kalinių nuotraukos – savotiški dėdės idealai tampa idealais ir jaunajam vokiečiui. Iš pabėgusių kalinių jis pasimoko gyvenimo meilės, to stipraus kabinimosi į gyvenimą – nepaisant nieko, nepaisant suvaržymų ir apribojimų.

Nepasakysi, kad romanas būtų visiškai nemeniškas. Ir turinio, ir formos požiūriu jame esama gražių meniškumo daigų. Rašytojas renkasi ramų realistinį pasakojimą, patį gyvenimą, gyvenimo meilę iškeldamas kaip vertybes, kurių būtina siekti, kad ir kokios ribojančios, nepalankios būtų aplinkybės. Tai grakštokas ir subtilumo turintis pasakojimas.

Romanas būtų dar subtilesnis, jei būtų parašytas truputį gyviau, žaismingiau. Ir gal senamadiškai atrodo jauno rašytojo pasirinktas tipiškas XX amžiaus 8–10 dešimtmečių beletrizuoto realizmo žanras.

Bet šiandien kuriami ir tokie dalykai. „Pelikanų skrydžio“ originalas parašytas 2009 metais, tad skaitydamas šią knygą gali susipažinti su tuo, kas dabar rašoma Vokietijoje, kokio lygio romanus čia kuria jaunoji karta. Tai jau ketvirtas šio jauno rašytojo kūrinys ir trečias lietuviškai – 2000 metais į lietuvių kalbą išverstas jo debiutinis romanas „Crazy“, 2004-aisiais – „Šis paukštis yra varnas“.

Jei iš 2010 metais lietuviškai išleistų verstinių knygų bandytume išskirti pradedančių šiuolaikinių užsienio autorių romanų kategoriją, į ją galėtume įtraukti šį vokiečių rašytoją, vokietę Kathariną Hageną, danų rašytoją Henriettę Møller, iš Mauricijaus salos kilusią prancūzų rašytoją Nathachą Appanah. Į lietuvių kalbą išversti naujieji jų romanai parašyti 2007–2009 metais. Šiame jaunų autorių kontekste Benjamino Leberto „Pelikanų skrydis“ atrodo visai neblogai, gal kiek santūriau nei egzotiškai spalvingas Nathachos Appanah „Paskutinis brolis“.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“