Asmenybės ir pažiūros

LAIMANTAS JONUŠYS

Šis tas iš dviejų žurnalų

Naujasis Židinys-Aidai

Sąmokslo teorijos XXI amžiuje tebėra gajos kaip žiurkės. Pasaulis yra sudėtingas, jame daug kas chaotiška, daug kas išeina ne taip, kaip planavo galingieji, žodžiu, daug painaus ar net atsitiktinai supuolusių aplinkybių jovalo. Tad psichologiškai suprantamas noras rasti skaidrų ir tiesmuką svarbių reiškinių paaiškinimą, įvardinti užsimaskavusius kaltuosius ir atskleisti paslaptingas priežastis. Sąmokslo teorijomis paprastai tiki menkiau išprusę žmonės, bet pasitaiko ir ryškių išimčių. Tariamiems sąmokslininkams, slapta kreipiantiems pasaulio istorijos eigą tam tikra kryptimi, tyčia ar netyčia suteikiamos antgamtiškos galios, nes paprasti mirtingieji niekada nesugebėtų taip idealiai ir galingai viską suorganizuoti, įtraukti į tai daugybę žmonių ir dar išlaikyti savo kėslus paslaptyje.

„Dabartiniam žmogui būdinga, kad jis nepasitiki gyvenimo akivaizdybe, mėgina atrasti joje neatitikimus, idant leistųsi į paieškas to, kas yra „iš tikrųjų“, – teigia Tomas Daugirdas „Naujojo Židinio-Aidų“ 2010 m. 12 numeryje. Jo straipsnis įtaigiai parodo kai kurias sąmokslo teorijų ypatybes, t. p. ir pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje išplitusią demaskavimo maniją. „Nemažai žmonių yra įsitikinę, kad tame, kas vyksta „iš tikrųjų“, slypi blogis, o gėris tesąs vien žodinė kapitalistų, politikų ir biurokratų apgaulė.“ Ir štai kuo tada pavirsta tiesos pažinimas: „Manome, kad tiesa yra apgaulės ir melo, blogio, tarsi glūdinčio už visa ko, demaskavimas.“

Šiame „Židinio“ numeryje ir daugiau publikacijų kreipia sveiko proto ir racionalumo link. Ekonomistės Guodos Azguridienės straipsnio paantraštė pasako esmę: „Geriau būti apgautam nei kiekvieną kartą įtarti.“ Čia, be kita ko, taip pat minima žiniasklaidos eskaluojama totalinio nepasitikėjimo ir tautos bei pasaulio nuodijimo tema:

Šiandien dažnai girdime siaubą keliančias istorijas, kaip pardavėjai bei gamintojai apgaudinėja vartotojus: perklijuoja pasibaigusio galiojimo produktų etiketes, į mėsos dešreles mėsos net neįdeda, žuvis rūkytomis paverčia skystais dūmais […].

Ne tik sveiku protu, bet ir stebinančia, gerai apmąstyta bei pagrįsta pasaulėžiūra ir gyvenimiška pozicija pasižymi Gabrielės Gailiūtės „Laiškas redaktoriui“. Ją daugiausia pažįstame kaip grožinės literatūros vertėją (taigi, einančią tėvo pėdomis) ir straipsnių apie literatūrą autorę. Ir nors jos požiūris į literatūrą man kartais, tarkim, būna ne visai suprantamas, šiame tekste viskas skaidru ir įtaigu. Tiesos ir gėrio temos plėtojimas šiek tiek susiliečia su minėtąja Tomo Daugirdo argumentacija: kovotojai už šiuos dalykus neretai iš tikrųjų gina tik „tieseles ir gėriukus“.

Regimieji ženklai, kuriais reiškiasi vergija tieselėms ir gėriukams, gali būti panašūs į drąsą. Neatsitiktinai didžiausieji tieselių ir gėriukų vergai mėgsta karinę leksiką: jie kovoja, gina, grumiasi ir kyla į mūšius. Tačiau kariauti kylama tik tada, kai arba ką nors turi, arba ką nors nori turėti. Tiesa ir gėris niekada mums nepriklausys, mes lygiai su savo oponentais ar kitos nuomonės šalininkais krypstame į juos, bet šiame pasaulyje niekada jų nepasieksime. […] Todėl pritvinkstame aršumo ir agresijos, klaidingai laikydami juos drąsa. Tikriausiai tiktų tokią laikyseną pavadinti „drąsele“.

Šis „Laiškas“, be kita ko, rodo, kad tikra tolerancija kyla ne iš savo pozicijos išsižadėjimo ir ne iš šiltų emocijų, o iš plataus žvilgsnio ir esminių dalykų supratimo.

Arvydo Grišino straipsnis puikuojasi bauginančia antrašte: „Liminalumas ir schizmogenezė“. Šiuos terminus (ne paties susigalvotus) autorius paslaugiai paaiškina. Liminalumas yra pereinamoji situacija, „nestabilumo, tąsumo būsena“ – tokia, pvz., buvo Lietuvoje Atgimimo ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu: kaip tik apie šio meto diskursus čia ir kalbama. Šiuo laikotarpiu, o ypač jam baigiantis, pasireiškė schizmogenezė, arba vyraujančių mąstymo formų skilimas – einant į pliuralistinę visuomenę tai, žinoma, buvo neišvengiama, bet dar tik brendant iš liminalumo įgijo gana kategoriškų formų, pvz., tautiškumo ir individualizmo priešpriešą ir pan.

Kai kurios priešpriešos tęsiasi iki šiol, o gal teisingiau būtų sakyti – atgimsta iš naujo. Dėl Žaliojo tilto skulptūrų jau seniai prilaužyta daugybė iečių, bet paskutiniais praėjusių metų mėnesiais ginčas vėl smagiai įsiliepsnojo. Šiame „Židinio“ numeryje apie tai netgi du straipsniai: Tomo Vaisetos ir Skaidros Trilupaitytės, bet apie tai rašyta polemizuojant, o kartais ir polemiką analizuojant (kaip štai čia) ir įvairioje kitoje žiniasklaidoje. Jeigu 1990 ar 1991 m. kas nors būtų pasakęs, kad po dvidešimties metų bus garsiai ginčijamasi dėl šių skulptūrų likimo, kas gi būtų patikėjęs? Rodos, jeigu jau tada palikome, tai tegul sau būna. Bet, aišku, dabar įsibrovė naujas veiksnys: jas jau reikia arba restauruoti, arba pašalinti, o kai restauravimą finansuoti pasisiūlė Maskva, tai nei bėgti, nei rėkti. Šiaip gana smagu turėti sostinėje tokių skulptūrų, kurios, nors padarytos su kuo rimčiausia pompastika, dabar nebegali tikėtis pagarbos, todėl dailininkams postmodernistams leista jas laikinai kuo nors apdėlioti, apipinti, iš jų pasityčioti (kaip matome nuotraukose prie šių „Židinio“ straipsnių).

_

Literary Review

Oksfordo universiteto leidykla išleido pomirtinius prisiminimus apie GULAG’ą: „Gulag Boss“. Jų autorius, Fiodoras Močulskis, buvo ne lagerio kalinys, o viršininkas. 1940 m. jaunam gabiam inžinieriui partija pasiūlė atsakingą darbą Pečiorlage, ir jis esą negalėjęs atsisakyti, be to, visus siaubus pamatęs tik vėliau, apie juos čia ir rašo, kai kurie paminėti ir gruodžio „Literary Review“ recenzijoje. Be visa ko kita, siaubingi ir seksualinio smurto atvejai: Močulskis aprašo merginą, suimtą už nieką – kol ji pateko į jo lagerį, nebegalėjo suskaičiuoti, kiek kartų buvo išprievartauta.

Prisiminimų autorius represinėje sistemoje padarė nemenką karjerą, tad recenzijos autorius Simonas Sebagas Montefiore (lietuviškai neseniai pasirodė jau antra jo knyga apie Staliną ir jo aplinką) teigia, kad knyga įdomi ne tik tuo, ką aprašo, bet ir tuo, ką nutyli: „Nors Močulskis vadovavo žudymo mašinai ir turbūt kone kasdien matė mirusiųjų kūnus, nepamini nė vieno savo žiauraus veiksmo. Rašo taip, lyg visas brutalumas ir beprotybė buvo kažkur toli nuo jo paties veiklos, nors jis buvo vienas iš pareigūnų, vadovaujančių tam pasauliui.“

Malonesnis personažas – sicilietis Giuseppe Tomasi di Lampedusa, pasaulyje po mirties išgarsėjęs savo vieninteliu romanu „Leopardas“ (1958, liet. 1963, 2007). „Literary Review“ rašoma apie angliškai išleistus jo „Laiškus iš Londono ir Europos (1925–1930)“. O laiškuose jis aprašė ir savo kelionę į Latviją, kur vedė vokiečių barono dukterį, Alexandrą Wolff von Stomersee, kuri gyveno „puikioje pilyje tarp ežerų ir beržynų“. Kitur pavyko išsiaiškinti, kad Stomersee yra šiaurės rytų Latvijoje, netoli Gulbenės, ir vadinasi Stāmeriena – elegantiška pilis tebestovi iki šiol. Vėliau Berlyne prisimindamas erdvius Latvijos gamtovaizdžius Tomasi di Lampedusa (tokia jo visa pavardė, tad enciklopedijoje tarp lampasų ir Lampėdžių šio autoriaus nerasime) rašė: „šioje senojoje, supercivilizuotoje Europoje visada jautiesi lyg ir suspaustas, tarsi sausakimšame autobuse.“

Kauno geležinkelio stotyje pamatytas būrys vietinių žydų jam pasirodė labai egzotiškas ir rytietiškas: „Reginys buvo neapsakomai groteskiškas: už pomada suteptų garbanėlių varva prakaitas, ožio dvokas, šaižūs rytietiški šūksniai, nepaprastas tų blizgančių akių gyvybingumas.“

2008 m. išleistas Bernard’o-Henri Lévy ir Michelio Houellebecqo [Uelbeko] susirašinėjimas („Ennemis publics“) Prancūzijoje tapo bestseleriu, o dabar knyga „Visuomenės priešai“ pasirodė angliškai. Houellebecqas jau penkiolika metų garsėja kaip maištininkas, provokatorius, nihilistas ir cinikas, tad aiškus „visuomenės priešas“; Lévy – tarsi jo priešingybė, tipiškas angažuotas intelektualas, televizijos žvaigždė ir Paryžiaus salonų liūtas. Tačiau dėl kai kurių savo pažiūrų ir gyvenimo būdo taip pat sulaukia daug pašaipų bei kritikos. Pirmame laiške Houellebecqas jam rašo: „Mes, kaip sakoma, neturime nieko bendra, išskyrus vieną esminę savybę: abu esame gana niekingi tipai.“ Atsakydamas Lévy nebando prieštarauti ir pabrėžia esąs labai daugelio nemėgstamas. „Literary Review“ recenzijoje daroma tokia išvada: „Abu jie puoselėja giluminę neapykantą plačiajai visuomenei, romiai mulkių miniai, nesugebančiai įvertinti jų meno.“ Juodu esą „šoumenai, vaidinantys publikai, kurią niekina ir kuri juos taip pat niekina“.

Dar kritiškesnėje recenzijoje „New York Times“ garsus britų kultūrologas ir publicistas Ianas Buruma teigia, kad abiejų autorių noras pasirodyti ujamiems ir niekinamiems tėra komiška poza, juolab kad Houellebecqas yra Goncourt’ų premijos laureatas. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ši premija jam paskirta tik pernai, gerokai po šio susirašinėjimo.