Apie sraigės balnojimą

Mums rašo

MARIUS RAUBA

Sergejus Dovlatovas buvo labai principingas autorius. Nugirdęs, kad vienas prancūzas sukūrė romaną, kuriame visi žodžiai prasideda ta pačia raide, jis apribojo savo kūrybą – visi žodžiai rašytojo sakinyje prasideda skirtingomis raidėmis. Savo nusistatymo tvirtai laikėsi (pasikartojimai – išimtys). Nežinau, ar tokio principo įmanoma ir reikia laikytis vertėjams, jiems iškyla kitas, sudėtingesnis, uždavinys – perteikti unikalų Dovlatovo kalbos skambesį (anot Josifo Brodskio, Dovlatovo prozos matas – eilėraštis). Rašytojas buvo reiklus ne tik sau – mėgo pasišaipyti iš kolegų nevykusių („kas kirviu rašyta“) bandymų:

„Nikolajus nusiavė avalynę ir nusiėmė galvos apdangalą…“

Paskui paragavo rauginto pieno produktų, išsitraukė kanceliarinę priemonę ir užrašė šiuos niekus?

„Jei mėgsta saldainius, tai juos valgo… Ar tu supranti, apie ką kalbu?“

Nesuprantu. Nes tavo mintis pernelyg gili.

„Tėvas nuolat mane lupo, nežiūrėdamas kur…“

Mažai lupo.

„Š. A.“ (I.14) publikuoto kūrinėlio „Raitas ant sraigės“ lietuviškas vertimas prasideda „Asmeniškai aš… asmeninį…“, o baigiasi „nepateptieji, nutylame…“ Vertėjas atlieka reikalingą darbą, bet kažkas čia ne taip. Vis dėlto buvo galima pasirausti žodžių ir prasmių sandėliuose. Ką ir kalbėti apie tai, kad originale yra vertime „dingęs“ epigrafas – Vladimiro Vysockio ketureilis.

Bet tai ne priekaištas, greičiau – palinkėjimas. Štai Limonovo knygos verčiamos, o Dovlatovo – tik fragmentai. Leidėjai, ar suprantat, apie ką kalbu? Gurkštelkit rūgpienio, duokit vertėjams saldainių ir – pirmyn (ant sliekų, varlių, barsukų)!