Apie moteris ir gyvūnus
RŪTA JAKUTYTĖ
Įsijungiu televizorių. Vėl rodo „Victoria’s secret“ naujos kolekcijos pristatymą. Jaučiu, kaip norisi paleisti nuotolinio valdymo pultelį į kokio modelio smarkiai suspaustą tarpkrūtį. Stebėtinai noriai dabar įlįsčiau į apšnerkštus vyriškus apatinius. Išsidrėbęs ant trupiniuotos spalvą praradusios sofos grožėčiausi, kaip tos nuogos mergaitės laksto podiumu. Su aukštom platformom, kaip ant kokių kojūkų, ir dar su kokiu nestabiliu galvos apdangalu – išstovėti tiesiai jos tikros meistrės. Kaip man patiktų. Aš žavėčiausi tais visais nėrinukais raukinukais, kurie sukurti būtent man, retkarčiais man atsistotų, ir pagalvočiau, koks geras dalykas yra moterys. Kad jos yra, taip stengiasi dėl manęs, žino, kur ir kada pasikvepinti, kaip pamirksėti. Net dėl manęs, pusiau prasigėrusio nesiskutusio alaus skardinių tuštintojo, koks būčiau, mat teliką daugiausiai žiūri būtent tokie tipai. Ir aš pasiduočiau tiems kerams su didžiausiu malonumu. Tik iškyla vienas klausimas. Jei moterys taip stengiasi, kokia joms iš to nauda?
Būdama mot. g. atstovė, aš suprantu, kad visas tas nešvankus reikalas nė trupučio ne malonus. Vyras smirdi, o po to trumpo reikaliuko, kai jis nulūžta po kokios pusantros minutės, smirdi ir tu. Dar ilgą laiką, ir tie aukštakulniai, nuo kurių per visą vakarą pamėlynavo didysis pirštas, ir auskarai, nuo kurių nutįso ausų speneliai ir ausys pasipuošė pailgomis juodomis skylėmis, jau niekam nebereikalingi. „Magija“ įvyko, ir iš tavęs tuoj bus paprašyta tas smirdinčias paklodes išskalbti.
Tokios ir panašios mintys kyla kasdien. Šiandien iki kraujo nusikarpiau nagus, tyčia netrinkau galvos. Žinau, kad tai nė kiek nesusiję, nes net vyrai leidžia sau tokią procedūrą atlikti. Bet man pikta, kad mano išsikišimai neatlieka jokios padorios funkcijos, tik bėgioti trukdo. Dar blogiau, jie kitiems gražūs kaip, tarkim, dramblio iltys. Kvailai skamba, bet tai gyvūno rūšies pranašumas, išskirtinumas. Kaip ir moters išskirtinumai.
Nesmagu, kad apgaudinėju save, kad apsimetinėju, nežiūrėdama į veidrodį. Kad visgi norėčiau pamatyti, kaip atrodau. Nežinau, ką ten gero pamatyčiau, turbūt trupiniuotą pasmakrę ir traiškanas akyse, bet smalsumas išlieka – o gal ne tokia ir bjauri kaip paskutinį kartą. Suprantu, kad pereinu prie kraštutinumų, bet nežinau, kaip kitaip priešintis. Ir iš tiesų, kur dėtis tokiam padarui, kuris piktinasi savo rūšimi, tačiau turi jos požymių ir pyksta ant kitos rūšies, kad vertina būtent pagal tuos, kuriuos norėtum nuleisti į klozetą? Sėdžiu išsidrėbusi ant sofos, jau dvi dienas beveik nepasijudinu ir galvoju, prie kokios mažumos galėčiau save priskirti. Juk jų tiek daug, gal net daugiau nei paprastų žmonių. Feminizmas atrodo kažkoks papūgiškas, pernelyg išpūstas. Juokinga, kai pažiūri į kokį mitingą ir pamatai, kaip moterys už savo teises kovoja tokia pačia vištiška maniera, beveik pateisinančia tokį elgesį su jomis. Juk tam tikra prasme aksesuarai, kosmetika, moterų žurnalai, iš permatomų nėrinių pasiūtos kelnaitės, net sijonai – savotiškas moters ir taip ne pačių aktyviausių smegenų ląstelių genocidas, sustiprintas reklaminės kampanijos. O reikėtų paprasčiausiai nukreipti tą savo jėgą, ryžtą, potenciją į kokią nors veiklą. Nors kartą kur nors, tik ne į save, savęs gražinimą, tobulinimą.
Nors šiek tiek kvaila kaltinti lytį dėl jos gyvūniškumo. Juk vyrai labai panašūs į jaučius su dideliais pautais. Bet jie stipresni, todėl dominuoja ir jų padėtis geresnė. Išgeriu kolos ir garsiai atsiraugėju. Juk čia mano namai, galiu nevaidinti nei vyro, nei moters, o save. Man tai atrodo visai natūralu, turbūt nepriskirčiau gerų manierų jokiai kategorijai. Topteli, kad reiktų išrasti „žmogaus“ rūšį. Panašiai kaip unisex – priglaudžia visus, kurie nesugebėjo įšokti į lyčių vagoną.
Tos dvi dienos su užtrauktom užuolaidom visai gerai veikia. Dar taip mėnuo kitas ir baigčiau dulkint sau smegenis su šitom nesąmonėm. Darau išvadą, kad viskas greičiausiai susiję su aplinka. Visuomene, kuri nori, kad rengčiausi vienaip, elgčiausi antraip ir patekčiau į kurią nors kategoriją. Gal ji man ir išugdė norą žiūrėti į veidrodį? Nors dabar jau per daug tingėčiau tai padaryti, veidrodžio šukė nuo sofos per toli, beveik kaip koks Zanzibaras.
Tarp gulinčių aplink sofą traškučių pakelių randu vieną puspilnį ir dar kelioms minutėms turiu ką veikti – puikiai moku save užimti. Vienas traškutis nepataiko į burną ir nukrenta ant pilvo. Pakeliu jį ir trumpam akys nuklysta mano šakumo link. Turbūt keliasdešimtą kartą pagalvoju apie tuos dalykus žemiau juostos, kurių neturiu. Įsivaizduokit, turbūt tikrai galios suteikia žinojimas, kad turi pimpalą. Esi aktyvus, dalyvauji veiksme, dominuoji. Tai vienija rūšies atstovus – tualete, pokalbiuose prie baro, anekdotuose. Ženklas. Na gerai, moteris turi papus, bet jie kažkaip nevienija. Tokie neveiksnūs nutįsę daiktai, nežinia kam skirti, jei neketini turėt vaikų. Esi susivaržiusi, visą laiką slepi juos visais įmanomais būdais, bet vis tiek atsikiša, jei dėvi megztinį, kad ir per didelį. Ir niekaip negali pagauti bičo akių, kai su tavimi kalba.
Dabar guliu toliau ir galvoju, kaip čia galėčiau pabaigti rašyti. Įsitikinti, kad viskas labai beviltiška ir esu tinkama tik gulėti su traškučiais ant taukėjančio pilvo su tokiu požiūriu? Laukti mėnesį ir paskui parašyti, ar kas nors pasikeitė, šiek tiek tingiu. O gal kai išeisiu iš kambario, jau nebenorėsiu nieko rašyti ir niekuo nesipiktinsiu, nes man užaugs tobulai stora oda ar riebalų sluoksnis, ir viskas bus nusispjaut, gal net atsiras vienas kitas ūsas virš lūpos. Todėl dabar reikėtų prieiti kokią nors išvadą. Na, kad visgi yra žmonių, kuriems svarbu tavo vidus, o ne lytis, ar kažkaip panašiai. Bet netgi parašyta tai atrodo taip netikroviškai, kad geriau nė nesistengsiu meluot. Pabaiga galėtų būti maždaug tokia: „Toliau ilgai ir laimingai gulėjau ant sofos, kol butas pradėjo smirdėti ir atėję kaimynai pamatė, kad numiriau. Nes tingėjau eiti nusipirkti valgyti.“ Visai įtikinama. Bet iš tiesų pabaiga yra tokia, kad išvada yra ten, kur pavargstame galvoti, kaip pasakė kažkoks protingas žmogus. Pritempti prie kokios genialios minties apie vyrus ir moteris būtų turbūt tas pats, kas man dabar atsikelti iš lovos – beveik neįmanoma. Taigi gulėjimas irgi neduos jokių vaisių ir nenumalšinsiu pykčio, žiūrėdama į nuogas savo rūšies atstoves per televizorių. Taigi reikia susikaupti ir baigti rašyti. Viskas. Baigiu, dar pagulėsiu savo apverstam iškvėpuotam kambary, o paskui vėl kiekvieną dieną stengsiuosi mažiau laiko praleisti su moterimis, nes bijosiu apvemti joms nailonines pėdkelnes, į kurias jos dažniausiai sugrūda savo riebias šlaunis. Viskas. Baigiau.
