Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Sausio 31, ketvirtadienis
Styga
Balso styga – gerklų ertmės porinė tampri klostė, virpėdama duodanti balsą…
Lot. ligamentum vocale…
Regis, seniai ją praradau, o gal niekad ir neturėjau?
Ligamentum vocale!
Iš rusiškų anekdotų
Žmogus atėjo teisybės ieškoti. Sako, apie jį rašo „Argumenty i fakty“. Valdininkas išmuša jam laikraštį iš rankų ir sako:
– Mano uošvės sandėliuke ant sienos parašyta – organas iš trijų raidžių, o žinote, kas tam sandėliuke?
– Kas?
– Malkos.
– Tai kas?
– Tas pats ir tavo laikrašty. Tiesa iš trijų raidžių…
Tų visų anekdotų, beje, jaunimas jau nesupranta.
Gyvenimai
Jonas iš Liškiavos. Jo tėvas buvo kapinių sargas. Mirė 85-erių.
– Atsisėda, būdavo, ant akmens ir kalba: „Gyvent dar noriu, žemę labai myliu, vieversukai gieda…“
O motina susirgo užmaršumu. Nežino, ką daro. Palenda po lova…
Mirė prieglaudoj. Pusę metų ten pragyveno. Esu pas juos nakvojęs vasarą daržinėj ant šieno. Rytą, kai išlindau iš ten, aukštai švietė bažnyčios bokštas. Didžiulės kapinės čia pat, senovinė žydelio trobelšė… Kaip Chagallo paveiksle.
Vasario 1, penktadienis
Akis už akį!
Kelintą kartą jau girdžiu apylinksmį pasakojimą iš tų, kurie poilsiauja Egipte. Neva egiptiečiai „reikalauja“ iš žydų aukso, kurį šie susigriebė bėgdami iš Egipto prieš tūkstantmečius. Žydai dievažijasi to aukso „neėmę“, tada egiptiečiai primena jiems Senojo Testamento aukso veršį… Sulydytą iš aukso luitų. Ir dar: neva rengdamiesi bėgti žydai prisiskolinę iš kaimynų pačių brangiausių daiktų – auksinių ir sidabrinių…
Pasauly pilna neįtikėtinų posūkių, – atiduokite tai, kas mums priklauso!
Supratimai –
taip pavadinta ir R. Ozolo knyga. Paantraštė – mintys, metafiziniai dienoraščiai, 1956–2006 metai. Vakar buvau jos aptarime Signatarų namuos. Patiko tai, kad prof. B. Genzelis pirmą kartą suformulavo naujosios istorijos tarpsnius:
1) iki valstybės atkūrimo (Sąjūdžio metai),
2) valstybės gyvavimo metai.
Jo nuomone, atkūrimo laikotarpiu mums „sekėsi labai gerai. Prasprukom…“
Toliau – fiasko.
Didžiausi užmojai, planai žlugę. Nepadaryta didžiuma darbų (R. O. žodžiai).
Statistika
O vis dėlto ji kartais iškalbi! Europos šalyse 1000 gyventojų kasmet bibliotekose tenka po 200 knygų, Lietuvoje 3–4 knygos…
Dėl to didžiuma knygų mūsų krašte nunyra į makulatūros šulinius. Man regis, leidyklos čia irgi žaidžia savo žaidimus – retai tiražą rasite pažymėtą. Jis visada – atviras, kiek norim, tiek leidžiam, kiek norim, tiek rašom. Sandėliuoti knygas l. brangu, todėl knygynai – arba lobsta, arba „tunka“… Tamsioji šviesos pusė. Šešėlių šešėliai. Jeigu kas nors ką nors mūsų krašte aiškina, tai l. sunku tuo tikėti. Reikalą išmano nebent kokia Ugniasargė…
Pasaulio pradžios
Prielaidos. Mitologinės užuominos apie Velnio seiles, iš kurių išdygę pirmieji grybai…
Apie besimasturbuojančią pabaisą ir… savaiminį sėklos išsiliejimą… Nuo čia, nuo tada viskas ir prasidėjo.
Nė jokio dieviškumo arba sunku ką nors išskirti. Jokios vertikalės, jokios horizontalės. Jokio Dievo, jokio Šėtono.
Tangų dinastijos stiliumi
Danguje mes kaip paukščiai – dalijamės dviem sparnais, Žemėj kaip medžiai – susipynę savo šaknimis, Tavo grožis pranoksta 600 šventyklų,Tau maudantis tvenkinys praranda amą.
Į sostinę atklysta žmonės aukštais auliniais,
Visi kalba: „Niekur tokios moters nesame matę!“
Visatos stebuklas
Jeigu įsivaizduotume beribę mėlyną erdvę, kurios apsiblaususiam vidury ima skleistis puokštė – bukietas, rožinys, daugybė ataugų, ilgakočių pumpurų… Jie pamaži atsilenkia, tiesiasi, linksta, skambant būgnams, cimbolams, lėkštėms ir varpeliams, išnyra grakšti moters galva… Šimtai pumpurų vienu moters liemeniu, kojom ir pėdom… Melsvuojančiam visatos ekrane!
Tuotarp vyrai su baltais, peršviečiamais rūbais ima lenktis prieš ją, sudarydami pusračius, ir iš toli matai vien jų sėdynių rutulius, išgaubas.
Visa tai priešais Moterį, Moters akivaizdoj, tie besimeldžiantys, garbstantys jai – nė motais!
Melskitės! Garbinkit! Jums visiems užteks mano grožio ir mano taurumo.
Senoji Kinija, Šilko kelias
VI amžiuje Šilko keliu atgabeno iš Indijos bene 652 sutras – šventuosius budizmo raštus. Suan Gangas buvo vienuolio vardas. Pargabenimui reikėjo 24 arklių. Iš karto sutros pradėtos versti į kinų kalbą ir net komunistinės Kinijos metais nebuvo naikinamos!
Saugaus sugrįžimo malda
Iškeliaujančiam reikės įduoti nulaužtą gluosnio svyruoklio šakelę, suriestą lankeliu.
Gluosnio svyruoklio lapeliai dar žali,
Netrukus jūs iškeliausit,
Negrįšit, –
Visi pasitrauksim į praeitį…
Nežinomo poeto eilės (tostas, pakeliama taurė į keleivio sveikatą).
Pirmosios mūsų deivės
Arba: ir mūsų… Kažkur skaičiau, kad gudai senovėje turėję dvi mot. giminės dievybes – Cacą ir Lialią… Skamba gal ir keistai, gal juokingai, bet, mano galva, čia esama tiesos. Plg. mūsų žodžius „lėlė“ ir „tėtė“… Be abejo, tai jau buitinis lygmuo, bet pagarbos juose slypi, užslėptos, reliktinės. Kaip ir žodyje „teta“ (ciocė); mūsų tarmėje, pasieny su Gudija, atsimenu, tėvai ar kaimynai, glostydami vaiką, sakydavo:
– Caca! Lialia! Caca lialia!
Jeigu kas rimtai pasižiūrėtų – tolimos, vaikiškos mūsų pradžios atminai. Pradmenų pagarbinimas.
Mūsų sutartinėse apstu garsažodžių „tatato, tatato“ arba – visi tie lyliavimai, laliavimai.
Arba: lalavimas – velykinis kiaušiniavimas. Tada Lialia galėtų būti siejama su Velykų boba – Velyke. Pavasarinio atgimimo deive. Lialia – grožio dievybė.
Žodžiai
Galimas daiktas, kad Dzūkija (žodis) yra vedinys iš „džiūti – dziūti, dziūkas“. Sauso, išdžiūvusio krašto gyventojas.
(Fonetiniai pasikeitimai atsiradę dėl senųjų gyventojų – jotvingių poveikio.)
Be reikalo išvyti žodžiai: „veseilia“, „veseilė“ – iš „vesti“. Padarytas kaip „veseilija“. „Vestuvė“ – vėlesnis vedinys, reiškiantis vietą, o „veseilia“ – ištisas ritualas.
Jeigu yra žodis „peilis“, tai nuoseklu, kad gali būti ir „piela“ (pjūklas).
Beje, panašiai padaryti žodžiai „meilė“ (iš „meilyti“), „pelė“ (iš „pelyti“) ir t. t.
Didžiuma tariamųjų slavizmų ar germanizmų yra paprasti senžodžiai. Įmanoma, kad jie buvo ir iškreipti (kažkuriuo laikotarpiu), tačiau turi visas teises gyvuoti mūsų kalboje.
Vasario 2, šeštadienis
Apie sielą
V. Krėvei, svarsčiusiam apie sielas, būtų įdomu. Vienas protingas rusas Paryžiuje, paklaustas apie Rusijos prezidentą, nukirto:
– Jis neturi sielos. Jis tik kagėbistas…
Lyg ne žmogus būtų!
P. S. Tas, kas buvo pakliuvęs į jų reples, gali kalbėti…
Apie pasaulį
Kas pastebėjo, kad visatos istorija panaši į kokią naraciją – pasakoji, klausaisi ir pamaži viskas traukiasi, raukiasi, išsenka, užsibaigia…
Ypač sunku žiūrėt į išsenkantį žmogų – visko mažėja. Senatvė kaip silpnaprotystės forma.
Jie ne kvaištelėję, jie tik paseno…
Vasario 3, sekmadienis
Cypiančiu balsu
kaži kokia visai nesanti būtybė:
Duok man smulkių ir ugniaspalvių patarimų,
Prijunk mane prie smaragdinių rimų!
Rytai ir Vakarai
Rytuose aukštinamas „taikos balandis“ galėjo išlikti tik todėl, kad jį saugojo Vakaruose ant laktos patupdytas vanagas…
(Suprask – Rytuose taika buvo tik žaidžiama, o Vakarai, supratę tą žaidimą, ėmėsi nepralenkiamos ginkluotės…)
Dabar kokia nors Kinija tokį dvigubą žaidimą žaidžia ekonomikoje – viena sako, o kitką daro. Vyksta pati nuoširdžiausia – taikioji Vakarų okupacija. Europa (ir Amerika) ištikta šoko: ji spėjo perprasti, kad Vakarų požiūris, moralė, mentalitetas ten nuspiriamas kaip mėšlagrybis… Globalizacija miršta vystykluose.
Andai Vakarus taip mulkino Josifas Stalinas.
Žinutės – įvairiausios
Vyras:
– Garbioji ponia! Kaip silpnaregiui… Gal man būtų leista pasižiūrėt, kaip jūs vidus užkaista?
Moteris:
– Ak silpnaregiui! Tik pamanykit, jį kankina pažinimo nikis!
Vyras:
– Per visą mėnesį verčiau Šekspyrą…
Moteris:
– Ar lovoj, ar prie stalo su Šekspyru – žabok aistras! Rankovės jau prairo, o kai sutrinsi kelnes, pasimatys ir velnias…
Vyras:
– Negąsdintum manęs!
Moteris:
– Nuo tų sonetų apsisuks galvelė, ir liksiu aš viena sėdėt prie kelio.
Vyras:
– Katės, katės tuo keliu! – pasikinkiusios peles pravažiuos į vestuves.
Moteris:
– Pelės uodegas nušalo, katės verkia, nėr tam galo…
Vyras:
– Nemoku taip gražiai svajot kaip tamsta, bet man smagu, kai tarpkrūty sutemsta. O jeigu vėjas pūs į papų rutuliukus? Tada nelieka nieko, tiktai saujelė sniego.
Moteris:
– Net nežinau dabar, ką veikia tavo įžūlusis? Tikriausiai vėl prie telefono grūsis ir skambins toms – jaunoms, senoms ir rašalinėms mėlynoms.
Vyras:
– Kai jis į rašalinę plunksną pasidažo, tai Londonas jau žino, kad sonetą rašo.
Moteris:
– Nereikia dažo anei anturažo, svarbu, kad rašalinė plunksnos prašo.
Vyras:
– Kai antrąkart jis plunksną pasidažo, tai pasirašo – nei per daug, nei maža.
Moteris:
– Žmonės čia vaikšto pliki, rengiasi uogom arba bobausiais, paskui vėl jau pliki po Nemuną plauko…
Vyras:
– Gerai, susitarėm dėl sniego, tik noriu tarpkrūtyje miego.
Moteris:
– Labanaktis! Nenoriu nieko. Kai tu mane paliksi, laigys po žalią pievą kumeliukas, o kambary pradės kvatot trejos devynerios… Nugertas buteliukas.
