XX amžiaus tamsumos

DALIA ZABIELAITĖ

Herta Müller. Amo sūpuoklės. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. V.: Versus aureus, 2010. 288 p.

Romanas „Amo sūpuoklės“ originalo kalba pasirodė 2009 m. Tais pačiais metais vokiečių rašytoja Herta Müller buvo apdovanota Nobelio literatūros premija. Kai pelnė šią premiją, Lietuvoje Herta Müller buvo beveik nežinoma, nė vienas jos kūrinys nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Mažai ji buvo žinoma ir plačiajame pasaulyje. Iš daugiau nei dvidešimties jos kūrinių (romanų, apsakymų, poezijos, esė) tik keli išversti į anglų kalbą, keli į prancūzų, ispanų, švedų ir kitas užsienio kalbas. Gal pirmiausia todėl, kad aukšto meninio lygio poetinė proza, pasakojanti apie skausmingą XX a. (Antrojo pasaulinio karo, komunistinio totalitarinio režimo ir kt.) istoriją, nelengvai išverčiama. Tai gilioji literatūra, pasižyminti subtiliu tikro žodžio meno skoniu. Už tai rašytoja apdovanota daugiau kaip 20 prestižinių literatūros premijų.

„Amo sūpuoklės“ yra pati naujausia Hertos Müller knyga. 2009 m. Vokietijoje ji buvo viena iš kandidačių į geriausią metų vokišką knygą. Šio titulo nepelnė, bet tais pačiais metais už „Amo sūpuokles“ rašytoja apdovanota Franzo Werfelio žmogaus teisių premija. Apdovanojimo ceremonija vyko Frankfurto Šv. Pauliaus bažnyčioje, kur dalyvavo ir dešimtis dar gyvų vokiečių, kurie baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo deportuoti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose.

Savo kūrybą Herta Müller publikuoja nuo 1982 m.: iš pradžių komunistinėje Rumunijoje, kur rašytoja 1953 m. gimė ir augo, paskui Vokietijoje, į kurią emigravo 1987 m. bėgdama nuo totalitarinio Nicolae Ceauşescu režimo. Tai savitą biografiją ir gyvenimo patirtį turinti rašytoja. Patirtį, suaugusią su XX a. antrosios pusės Vidurio ir Rytų Europos istorija. Herta Müller gimė ir augo vakarinėje Rumunijos dalyje, kur gyveno vokiečių tautybės žmonės. Jos tėvas ir motina yra Rumunijos vokiečiai. Tėvas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo nacių kariuomenėje. Kai Rumuniją 1944-aisiais okupavo sovietų armija, rašytojos motina penkeriems metams buvo išvežta į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose. Herta Müller, studijuodama Timišoaros universitete vokiečių ir rumunų literatūras, susipažino su Rumunijos vokiečių rašytojų disidentų grupe „Aktionsgruppe Banat“, dalyvavo jos veikloje. Baigusi studijas dirbo vienoje mašinų gamykloje, kur į rumunų kalbą vertė technines instrukcijas. Jau tada ją sekė komunistinio režimo slaptosios tarnybos, bandė užverbuoti. Kai rašytoja nesutiko bendradarbiauti, buvo išmesta iš darbo ir toliau persekiojama, jai netgi grasinama nužudyti. Rumunijoje Hertos Müller debiutiniai kūriniai buvo cenzūruojami, nes valdžiai nepatiko jos komunistinio režimo kritika. Kaip rašytoja laisviau reikštis galėjo tik emigravusi į Vakarų Berlyną su savo vyru rašytoju Richardu Wagneriu. 1989-aisiais griuvo Berlyno siena, žlugo komunistiniai režimai. Prasidėjo nauja Vidurio ir Rytų Europos epocha. Savo kūryboje rašytoja vis grįžta prie skaudžios patirties, mėgindama neleisti žmonių sąmonei nugrimzti į pavojingą kolektyvinę užmarštį.

„Amo sūpuoklėse“ pasakojama apie tamsų komunistinės Rumunijos ir Sovietų Sąjungos istorijos epizodą, kurį romano pabaigos žodyje rašytoja nusako taip: „Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ (p. 283). „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. [...] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. [...] Tik po metų [...] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“ (p. 283–284). Žanriniu požiūriu „Amo sūpuoklės“ savitos tuo, kad tai grožinės literatūros kūrinys, romanas, turintis ryškų realistinį lagerio atsiminimų sluoksnį.

Knygoje vaizduojama, kaip septyniolikos metų vokietis Leopoldas Aubergas iš Hermanštato miestelio Rumunijoje 1945 m. sausį, tebevykstant karui, su išgąsčiu išlydimas iš namų „kažin kur pas rusus“, – šeima jo nelabai myli, jis bijo bausmės už homoseksualumą, nori ištrūkti iš provincialios aplinkos. Į gramofono dėžę susikrauna kelis daiktus ir keturias knygas („Faustą“, „Zaratustrą“, plonytį Weinheberio tomelį ir aštuonių šimtmečių lyrikos rinktinę; paskui jas lageryje parduoda kaip suktinių popierių, nes popierius lageryje griežtai draudžiamas). Gyvuliniame vagone ilgas dienas ir naktis Leopoldas Aubergas keliauja į Novogorlovkos lagerį Ukrainoje. Penkerius metus ten dirba ir, laimė, gyvas grįžta namo. Grįžta palaužtas („buvau permainytas“, „pats savęs nebetekęs“, p. 257), visą tolesnį gyvenimą kamuojamas savastį atimančių lagerio prisiminimų – „po 60 metų aš sapnuoju: esu antrą, trečią, kartais net septintą kartą išvežtas“ (p. 224). Pasakotojas Leopoldas Aubergas savąją lagerio istoriją prisimena ir pasakoja po šešiasdešimties metų, – anuomet, kai grįžo iš lagerio, namiškiai neklausinėjo, ką ten patyręs. Laisvai laikantis chronologinio linijinio principo pasakojama ne buitiškai ir ne grynai dokumentiškai, bet ribinę nužmoginančios kančios patirtį perteikiant realistiškai ir kartu kaip poetinį apmąstymą.

Romanas savitas tuo, kad jame aprašoma ne tik į siurrealistinę panaši lagerio tikrovė, bet ir pasakotojo santykis su ja – savitai reflektuojamas, kupinas kančios, liūdesio, rezignacijos ir vilties. Daugiausia dėmesio skiriama lagerio kasdienybės detalėms (darbams, žmonėms, daiktams, žodžiams) aprašyti, t. y. visam tam, iš ko susideda savitas lagerio pasaulis. Glausta, bet vaizdžia kalba aprašomi sunkūs, alinantys lagerininkų darbai: nešioti ir vežioti anglis bei plytas, valyti nuodingomis cheminėmis medžiagomis užterštus fabriko griuvėsius, blokelių dirbykloje nešioti šlako blokelius, statybvietėje – cemento maišus, rankomis kasti kolūkyje bulves, pūdyme šalia fabriko žiemą kasti sušalusią žemę medžiams sodinti ir kt. Taip pat glaustai, bet vaizdžiai aprašomi Leopoldui Aubergui visam gyvenimui į atmintį įstrigę lagerio žmonių likimai: Irma Pfeifer su cemento maišu ant pilvo įkrinta į skiedinio duobę ir nuskęsta (p. 63–64); Trudė Pelikan pirmąją žiemą lageryje nušąla pirštus, paskui juos sutraiško kalkių vežimas ir reikia amputuoti, nes po tvarsčiais atsiranda kirmėlių (p. 138); advokatas Paulis Gastas vagia sriubą savo žmonai, iki ji miršta (p. 216). Ir po šešiasdešimt metų Leopoldas Aubergas prisimena lagerio daiktus: skardines šukas – „jos radosi utėlių laikais. Tekintojai ir šaltkalviai padarydavo jų fabrike ir dovanodavo moterims. Jos buvo iš aliuminio skardos, jų dantukai drėskė, o rankoje ir ant galvos odos rodėsi drėgnos, mat nuo jų dvelkė šalčiu“ (p. 30); medpadžius – „tikra nelaimė, tik padas buvo iš medžio, dviejų pirštų storumo lentukė. Viršus buvo pilkos maišinės drobės, apjuostos siaurute odos juostele. [...] Su medpadžiais negali sulenkti kojų pirštų. Pėdų nekeli nuo žemės, stumiesi blauzdomis. Nuo to vilkimo keliai pastirsta“ (p. 45); lagerio Kalėdų eglutę – iš vielučių padarytą medelį, apraišiotą žaliais vilnoniais siūlais ir papuoštą rudais duonos rutuliukais (p. 127–128). Leopoldui Aubergui į atmintį visam gyvenimui yra įstrigę saviti lagerio žodžiai: jam išvažiuojant iš namų senelės pasakyti žodžiai, padėję išgyventi lageryje, „žinau, kad sugrįši“; lagerio vadinimas „viešbučiu“ – „tas žodis man tąsyk patiko. Man jo reikėjo grumiantis su koktuliu. [...] Šiame viešbutyje raktas niekam nereikalingas. Nėra nė registratūros, gyvenk sau laisvai, stačiai kaip Švedijoje“ (p. 44); „cepelinas“ – anapus fabriko tysantis didžiulis vamzdis, lagerio vyrų ir moterų viešnamėlis (p. 85); „būti tvirtam“ – tai per pusryčius nesuvalgyti visos porcijos duonos, bet jos gabaliuką pasitaupyti vakarui ar kitai dienai (p. 102); „apsitvarkymas“ – kai lageryje aptinki numirėlį, privalai skubiai jį nurengti ir pasiimti jo apdarus bei sutaupytą duoną, kol kuris nors kitas nepasiėmė (p. 139).

Romaną sudaro daugybė trumpų skyrelių, kurių kiekvienas yra tarsi poetinės prozos meditacija apie lagerio darbus, žmones, daiktus ir žodžius. Kiekviena meditacija turi skausmingą realistinį turinį, bet kartu tas realistinis aprašymas yra supoetintas, transformuotas į savitą meninę tikrovės viziją, – „mano dienos ir nakties pamainos visados buvo meno kūrinys“ (p. 224). Iš tų skyrelių susidėlioja šiurpinamai vaizdingas lagerio gyvenimo, Ukrainos kolūkio su žeminėmis ir plačių stepių su urviniais šunimis paveikslas.

Meninę lagerio tikrovės viziją kuria vaizdinga, poetinė romano kalba – subtilūs palyginimai, metaforos: „Nešiesi į skudurą susuktą anglių gabalą lyg kūdikį glėbyje“ (p. 52); „Jau spalio pabaigoje pramaišiui su lietumi ėmė snigti ledo vinimis“ (p. 63); „Sniegas ant valgyklos stogo yra balta drobulė“ (p. 205). Vaizdinga ir iškalbinga yra romano antraštė „Amo sūpuoklės“, ne kartą pasikartojanti ir pačiame romano tekste, – tas „lekavimas“, tas užplūstantis amo gerklėje gniaužimas (p. 31). Kaip ir frazė „alkio angelas“ – visados greta, gelbėjantis ir kamuojantis, didesnis už tave patį, amžinai naujas, nepasotinamai augantis. Šie poetiški žodžių junginiai prasmingai išplėtojami į pagrindinius romano motyvus. Kita vertus, knygoje esama ir pernelyg abstraktaus poetizavimo.

„Amo sūpuoklėse“ ne vien vaizduojamas lagerių gyvenimo baisumas. Rašytoja skaitytojui leidžia patirti lagerio realizmo siaubą, bet tuo pernelyg nepiktnaudžiauja. Veikiau siekia parodyti, kas padėjo tą baisų lagerio realizmą ištverti: lagerio gyvenimo baisumas pakeliamas jį sąmonėje transformavus į savitą šviesesnę poetinę viziją, balansuojančią ties sveiko proto ir kone beprotybės riba. Tokia iš kančios kylanti, jos nuskaidrinta, kiek įmanoma šviesi poetinė jausena padėjo grumtis su tamsiu lagerio koktuliu, „dovanojo tau saviapgaulę, kurios padedamas galėjai pasivogti pats save ir grįžti į gyvenimą“ (p. 165). Sakytum, tai rezistencijos jausena, mąstysena ir kalba, padėjusios ištverti pasakotoją supusį nužmoginantį pasaulį. Kai kurie užsienio kritikai priekaištauja autorei už tai, kad romane pernelyg estetizuojama kančios patirtis. Bet knyga ne vieną sužavės tuo, kad apie kančios patirtį čia pasakojama labai pagarbiai, rimtai, jautriai, be šaltos ironijos, būdingos kai kuriems Vidurio ir Rytų Europos rašytojams, pasakojantiems apie komunistinių laikų marazmus.

Turbūt teisinga bus sakyti, kad versti į lietuvių kalbą „Amo sūpuokles“ nebuvo lengva. Gal tik profesionaliam vertėjui, 2004 m. pelniusiam Metų vertėjo krėslą (lietuvių PEN centro premiją), o 2008-aisiais – Nacionalinę kultūros ir meno premiją, Antanui Gailiui tai nebuvo pernelyg sunkus darbas. Lietuviškas vertimas labai sklandus, puikiai perteikiantis Hertos Müller poetinės prozos grožį.

Tamsūs XX a. istorijos epizodai grimzta į praeitį. Kartais sąmoningai juos siekiama ištrinti, nebeminėti. Bet tie epizodai daug pasako apie žmogaus prigimtį, sudėtingą žmogaus ir valstybių praeities ir dabarties santykį. Kaip romano herojui, tas tamsus nežmoniškas istorijos epizodas nėra tik praeitis, tai praeitis, savaip nulemianti dabarties gyvenimo ir sąmonės formas. Kaip parodoma „Amo sūpuoklėse“, lagerio teritorija taip įsitvirtina smegenyse, kad iš jos ištrūkti nebeįmanoma. Todėl pats pirmas knygos sakinys skelbia: „Visa, ką turiu, nešiojuosi su savimi“ (p. 5). Visą sąmonėje ir pasąmonėje turimą praeitį, kurioje asmeninė patirtis susipina su platesniu istoriniu kontekstu, žmogus nešiojasi su savimi. „Amo sūpuoklės“ padeda geriau suprasti praeities ir sąmonės formas, nužmogintas ir ne pačias šviesiausias, o kartu ir sudėtingą, šviesos ir tamsos kupiną dabartį.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“