Visi laiškai – žirafos

Labas, šokėja.

Pasauly tuoj neliks neekranizuotų dalykų, pradedant tarpais tarp žmonių ir žmonų, tarpais tarp žmonių ir vyrų ir baigiant tarpais tarp kablelių ir taškų. Taškas. Tinka sakyti „tarp žmonių ir žmonų“, nes tarp vyrų ir žmonų tarpai nefiksuojami, dažniau retušuojami, o žmogus ir žmona – jau atskirai administruojami, jau ne visada prisimena, kaip kvepia vienas kito burna, plaukai ar genitalijos. Ir taškas. Gyventi jau sunku, bet ekranizuoti – jokio vargo. Tad aukščiau gegnes, visi broliai chabroliai!

Bet maža ką čia galima ekranizuoti, – gūdžiais vakarais, kai gegnės nekyla nė per colį, prisiekranizuoju ligi pat gegnių. Permanentinis Holivudas su Fordo prabos konvejeriais, vaizdo slėgis į kiekvieną sielos centimetrą, ir tik kai akyse ima slinkti titrai, žinau, kad laikas merktis ir mirti, t. y. migti. Ir broliai Lumière’ai patys akyse išsijungia, tyliai cakteldami.

Mėginai ekranizuoti bile ką? Pamėgink. Štai ir man ant peties tupi mažas plunksnuotas Godard’as ir kužda į ausį visokį nesąmonį. O nuo šmėklų reikia gelbėtis knygomis, o artimiausiai gulinti knyga – Radausko, o pirmasis atverstas eilėraštis – „Vakarinė aušra“. Tad ir ekranizuokim, paeilučiui. Dvitaškis.

Jauna šokėja guli prie širdies / Pasenusio pasaulio.

Tai moderno šokėja, ji ką tik padarė šimtą atsilenkimų, todėl dabar guli kaip De Keersmaeker „Rosas danst Rosas“ pirmojoje dalyje, padėjusi delnus ant grindų ir žvelgdama į juodai dažytus pasenusio pasaulio baldus ir virš jų sukabintas BB afišas. Kažkas sakė: jei šokėjui Žemės trauka neegzistuoja – tai baletas, o jei ji jį slegia – tai modernus šokis. Žemės trauka slegia gulinčiąją, tačiau ji be jos ir neišgyventų. Holivudiniu atveju jos kakta ristųsi stambus prakaito lašas iš skiesto vazelino.

O pasenusio pasaulio dramatizmas ne ten, kur tas pasaulis dūla ir byra, o ten, kur atsilaiko. Todėl juodieji baldai – dramatiški, tarsi kokie akmeniniai kirviai. Ir mūsų kadre visas kambarys – lyg baldų sukapotas. Šokėja guli ir nejuda. Po sekundės ji pašoks į viršų ir tada mes kadrą sustabdysim. Kinas moka stabdyti judesius, tuo jis irgi dramatiškas.

Patefonas / Per išsibaigusią plokštelę eina / Šlamėdamas kaip vėjas.

Tiesioginė asociacija čia būtų upė. Betikslis judesys, amžinas tekėjimas į niekur. Kažkodėl besisukanti, tačiau nebegrojanti plokštelė turi to paties kiek mistinio patrauklumo kaip ir upė. Atlieka tą patį mums nepažinų veiksmą, kuriame galbūt slypi paslėptos prasmės. Mes viską įpratę matuoti nauda, funkcija, ratio, kai begarsė tebesisukanti plokštelė – gryna emotio. Šokėja tai jaučia, tad tai ir šoka. Juk ji ten ne guli, ji šoka.

O aušra, / Atplaukusi pro šaltą lango stiklą, / Nedrąsiai veidrody pasikartoja…

Čia tiktų finalinis Antonioni „Užtemimo“ kadras. Tuščios ankstyvo ryto gatvės, pamažu besipildančios žmonių bei autobusų. Rytiniai žmonės visada kaip ta (dar ar jau) negrojanti plokštelė, neįgarsinti, filmuotini neįprastais rakursais, negrįžę už saugių vidinių mūrų. Štai iš tos antonioniškos gatvės ir galėtų pakilti aušra ir rasti tūkstantajai sekundės daliai sustingusią jauną šokėją ir visiems laikams nutilusią pasenusio pasaulio širdį su užmauta ant jos plokštele.

Veidrodis čia nereikalingas, ji pasikartoja visuose daiktuose. Tačiau minėtu holivudiniu atveju veidrodžių būtų mažiausiai šeši.

…Ir, gesdama lakuotame stalely, / Ant sienos mato temstančią graviūrą: / Siaurom akim japonų kurtizanę…

Daiktai sugeria gyvenimą, kaip tą aušrą, todėl veidrodžiai, visko atsisakydami, yra tokie beviltiški. Jie ne daiktai, jie tik atspindi daiktus, jie savęs neturi ir nesuvokia. Kas kita – lakuotas stalelis, vienas belle époque forpostų. Jį mes rodome stambiu planu, paskui – bendrame kadre su visais kambario baldais, tarp kurių jis veik pranyksta.

Kambary regime nykstant du daiktus: stalelį ir graviūrą. Jie čia patys trapiausi, tirpstantys ore, iš esmės – baletiniai. Japonų kurtizanės graviūrose visada atrodo kiek nustebusios. Naivumas veide būdavo jų amato dalis. Naivumas yra klausimas, todėl kiekvienos geišos veidas – klausimas, o kiekvieno samurajaus – atsakymas. Jei graviūroje būtų vaizduojamas samurajus, jis nepatektų į Radausko eilėraštį.

…Kuriai suknelėj žydi chrizantemos, / O jai už nugaros iš gelsvo rūko / Bešaknis medis auga danguje.

Jei tai baltosios chrizantemos, suknelė (kimono, žinoma) veikiausiai dvispalvė, fonas veikiausiai tamsiai mėlynas, t. y. suknelė gana vyriška. Naiviaveidė geiša vyriška suknele jau nuo septyniolikto amžiaus žvelgia iš graviūros, kasdien gesdama aušrose, o jai už nugaros…

Danguje augantis bešaknis medis – antrasis mūsų filmo stop kadras. Jis negali augti, jis neturi augti, jo augimas keltų mums tiesioginį pavojų. Mes jį sustingdysim, apatine ekrano kraštine nukirsim šaknis, nes iš esmės tai antroji radauskiškoji strėlė danguje. Pameni, kuo pirmoji grėsė? Ogi tuo: Ir stebis vaikas ir negali putų / Atskirti nuo žiedų. Atrodo, kad jei ir čia nebeatskirsime putų nuo žiedų, plokštelė be garso suksis amžinai, o šokėja niekada nebenugalės Žemės traukos ir nepakils. Ir mūsų filmas žlugs, visiems titrams net nespėjus pažirti iš ariergardo kohortų.

Ha, titrai, kokius įsivaizduotum? Galėtų praslinkti visas eilėraštis, bet įdomiau bus, jei jį nuplėši. Dešinįjį kraštą. Nuplėšus poros centimetrų juostelę, joje perskaitytum kitą eilėraštį, titrinį, štai tokį: Širdies / patefonas / eina / o aušra / stiklą / pasikartoja / stalely / temstančią graviūrą: / kurtizanę / chrizantemos / rūko / auga danguje.

Plėšyk eilėraščius, miela šokėja. Plėšk iš jų viską, ką sugebi, patys jie neatiduos, visa eilėraščių donorystė yra nepatvirtintas gandas. Eilėraščiai, skirtingai nuo bankų, būtini apiplėšti.

O žinai, kodėl mūsų ekranizacijoje vakarinę aušrą pakeičiau rytine? Neabejoju, kad žinai.