Violeta, mano krikšto mama

Retrospekcija

JULIUS KELERAS

Baltapūkis, ant kaktos pakirptais kirpčiukais vaikas, iki juosmens paniręs prabangiam 1935-ųjų laidos vežimėly. Smalsus, sutelktas, kiek skeptiškas žvilgsnis. Vaikams (galimas daiktas, labiau mergaitėms) būdingas imperatoriškas žvilgsnis. Dar neartikuliuota, bet jau akivaizdi galia. Visas pasaulis po kojomis. Tuštybių tuštybė. Neatmestina, gali trumpam paaiškėti, kad jis šio bei to vertas, tačiau tai jau kitas, išsamesnės verifikacijos reikalaujantis dalykas. Ar tas, esantis po kojomis, patikimas – dar kitas. Dėl viso pikto, rankomis verčiau oriai įsikibti rėmų, jei kokia neganda, jei – maža kas. Tas „maža kas“ užklups gerokai vėliau, po trylikos metų, ankstų gegužės rytą. O dabar vežimėlis, imperatoraitės poza (beveik ruošiantis Šventojo gimimo proga prabilti į tautą), patogūs naktiniai marškiniai, o gal, neskiriu, – berankovė suknelė. Mergaitė pasiruošusi gyventi. Ir daryti tai atkakliai. Tai Violeta. Mano krikšto mama.

Violeta – pirmagimė šeimoje. Iš džiaugsmo, pasakojo, jai nupirktas pats brangiausias tuo metu vaikiškas vežimėlis. 1935-ieji. Kražiai. Tiksliau, pusė kilometro už jų, – Greitiškė, senelio dvarelis, įgytas už pinigus, jo uždirbtus (apie 1903 m.) Uptono Sinclairio aprašytuose Čikagos mėsienos atrakcionuose, kuriuose smaginosi ir daugiau lietuvių. „Džiunglės“ pasirodė 1906 m. ir dabar jau nieko, žinoma, nebenustebintų. Nesutrikdytų Marijos žemės įstatymleidžių, kaip ir gerokai vėliau Amerikoje pasirodžiusi Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“, nors ten, už Atlanto, abiem atvejais sutrikdė. Ir netgi privertė keisti įstatymus. Šiapus ano minėto vandenyno įstatymai kaip kokie kiaušingalviai skerdyklų viršaičiai mieliausiai visom progom rodo savo viršenybę nėščioms moterims, daugiavaikėms šeimoms, pensininkams, nebereikalingiems seneliams…

O štai mano senelis, turėjęs totoriško kraujo, dvidešimt šešeriais buvo vyresnis už savo žmoną. Laikė 20 arklių, mėgo jodinėti, turėjo 80 ha žemės, tris ežeriukus, kur veisė karpius, darė samagoną. Susilaukė Violetos ir dar keturių vaikų. Sibire paskutinioji dukra Danutė gimė ir iškart mirė. Ją laidoti ant rankų per taigą nešė 25 kilometrus.

Birutė, Violetos sesuo, mano mama: Ką galiu parašyti, buvo graži panelė, Lietuvoj baigė penkias gimnazijos klases, gerai mokėsi, buvo labai draugiška, turėjo gerų draugių, bolševikų užėjimas sulaužė jos jaunystę… Išvežė visą šeimą iš Kražių, 1948 m. gegužės 22-ąją… Tą ankstų gegužės rytą stribai su šautuvais apstojo namą, mes buvome visi: du suaugę, 4 maži – Violetai keturiolika, man dešimt, Algiui šešeri, Tadukui pusantrų… Lojant mielam mūsų Meškiui, įsibrovė į namą ir liepė per pusę valandos susiruošti… Mama verkė, mes taip pat visi verkėm… Susodino į vežimą, nuvežė netoli nuo namų į spygliuota viela aptvertą plotą… dar daug šeimų tądien vežė ir tik po pietų mus sodino į sunkvežimius… ir nuvežė į Radviliškį, sukišo į gyvulinį vagoną 50 žmonių… važiavome dvi savaites… nuvežė į Sibiro taigą netoli Sajanų kalnų… Violeta su tėvu išeidavo savaitei miško kirsti („lesozagotovka“), o viskas vyko – Irkutskaja oblast’, Ziminskij rajon, posiolok Zulumaj…

Nežinau, ar taip pasisekė ir kitiems, bet aš vaikystėje ir jaunystėje jaučiau, kad turiu krikšto mamą. Aplankyti ją užmiestyje Viršutiniame Pavilnyje, kur gyveno, reikšdavo pakliūti į mažą rojų – netoli miškas, upeliukas, krioklys, į Ameriką pasitraukusių giminių Sibiro tremtiniams nupirktas erdvus namas su dideliu sodu, rudenį – svaigūs, milžiniški, kieti ananasiniai obuoliai, agrastai, serbentai, netgi smulkios laukinės vynuogės. Galima išeiti į pamiškę palydėti traukinių arba įsimylėti strazdanotą kaimynų dukrą Daivutę (juk abiem jau greitai trylika). Pavilnyje beveik viskas tapdavo galima. Ir Pirmoji Komunija, pirmas gyvenime kunigas (jei neklystu, pavarde Molis), mielas ir šiltas, puiki Violetos biblioteka, iš kurios paimtą F. Dostojevskio „Idiotą“ rusų kalba išsimainiau į turėtą lietuvišką egzempliorių.

Ji mirė, kai man buvo jau dvidešimt treji. Tačiau keistu (o gal ir anaiptol nekeistu) būdu jos globa nesiliovė – štai ši jos fotografija keliauja su manimi nuo vaikystės, kaip ir kai kurie jos dovanoti daiktai, tarkim, oranžinis apklotas, kone prieš trisdešimt metų jos dovanotas – šilčiausias daiktas mano palėpėje.

Mano krikšto mama dirbo kanceliarinių prekių parduotuvėje Vilniuje, A. Vienuolio gatvėje, o greta buvo bene didžiausia Vilniuje žaislų krautuvė. Abi jos man, sakyčiau, vienodai rūpėjo, nes, užsukus pas tetą, kone visada, jei gerai pamenu, galėdavome užeiti ir pas vedėją į gretimą vaikų rojų. Greičiausiai ne kiekvienąsyk gaudavau dovanėlių, bet tikrai gaudavau. Tad su mama kuriuo nors reikalu užsukti pas tetą reikšdavo dvigubą džiaugsmą.

Šitą fotografiją Violeta, atėjusi į svečius Antakalnyje, kur gyvenau vaikystėje, visada su keistu įniršiu nuimdavo nuo pianino, kur ji stovėjo įrėminta. Net spėdavau pagalvoti, kad sudaužys. Bet taip niekada neatsitiko. Iki šiol nesuprantu, ko ji gėdijosi. Ko gėdijosi vaikas, stovintis prabangiam 1935-ųjų laidos vežimėlyje?