Pretekstas

DAINIUS VANAGAS

Ant pakylos jau šmėsčioja pieno ąsočių orkestras. Jų muzika – išsiliejimas. Tačiau disonansai, kuriuos kurs nedarnūs baltų upių varvėjimai, įvyks tik rytoj, o juos skaityti galima jau šiandien. Taigi norintieji darkyti muzikinę temą ryt tegu sliūkina į artimiausią paveikslų galeriją ir tekelia šurmulį, o nuosaikieji tegu romiai leidžia nutikti, kas lemta.

Batuta sustings tarsi katė prieš žengdama puolimo žingsnį, akimirka – ir smigs žemyn; rytoj buvo nyki diena, jei kur nors strimgalviais skubėjai, ir nepakartojama, jei radai šiek tiek liūdesio ir romantizmo. Praeiviai šypsojo, jei buvai niūrus, sudirgęs, arba gailiai akimis verkšleno, jei dantis šiepei ir vis stebėjaisi, kodėl gi jie nemoka džiaugtis, kuo yra apdovanoti. Saulė spigino ir buvo šilta, jei turėjai paltą, arba vėsu, net šalta, jei tik megztinį.

Tai buvo rytoj, tad nieko apčiuopiamo pasakyti negalima, lygiai kaip ir apie žmogų, kuris irgi yra rytoj ir nė kiek nesivaržydamas gali pasisukti ir veidu, ir nugara. Galų gale tai, kad muzika skamba rytoj, neturi jokios reikšmės; jeigu tik taps lengviau, prašom: šias eilutes skaitėte vakar, o koncertas vyksta šiandien. Arba skaitėte užvakar, ir visi varvėjimai jau vakar išdžiūvo. Visgi šios techninės nuolaidos – klaida. Juk svarbiausia, kad jums liktų laiko trigrašį įkišti ir muziką pakeisti, jei nepatiks, arba palikti, kokia gimė, jei save joje pažinsite; nuolatinė atsakomybė spręsti. Tad tegu skamba ryt, o skaitome dabar.

Ne paslaptis, kad šiuolaikiniai fabulos konstravimo būdai artimai susiję su prognozuojamų lūkesčių darkymu. Eilutės pradžioje galbūt rangosi menkutė klišė, o pabaigoje – griausminga inversija, paradoksas. Arba pasakojimas šiek tiek girdėtas, tačiau smūgiuojama išvada, novatoriška pasekme. Tarsi netiesioginis detektyvo žanro įsiviešpatavimas. Kurti lygumoje, nutolti nuo pažįstamų simbolių, žinoma, galima, tačiau tam reikia didžio talento ir dar didesnio pamišimo. O jei nori būti (pa)prastas, reikia kartoti, kas buvo, ir toliau voliotis gamtos pavėsiuos, vartoti žodžius „jūra“, „kalnai“, „ramybė“, „ilgesys“, „tėvynė“, mokyti liaudį, rėžti pamokslus. Savaime suprantama, mūsų jausenoms ir patirčiai šie reliktai nėra svetimi, tačiau rašyti apie juos ir dar su liauna, saldžia plunksna užginta visų šiuolaikinių literatūros tendencijų bei madų. Tad, jei nori būti laipteliu aukščiau – teks paieškoti balanso, nes tekstas, kuris žemindamasis nepasigiria arba girdamasis nenusižemina – prastas tonas: drįstantis būti kategoriškas – smarkiai rizikuos. Dar aukštesnė pakopa – bene populiariausia – lengvai atpažįstamiems simboliams suteikti naujus veidus, ištraukti juos iš įprastų kontekstų ir mesti į netikėtumo balą – kontroversišką aplinką – pagaliau su pagaliu pasukioti, patapšnoti, kad visiškai permirktų, ir gauti naują semantinę estetiką. Toks metodas retkarčiais labiau techniškas nei intuityvus, nes užtenka panaršyti tradiciją, iškapstyti praeities manymus ir sukurti jiems antitezę: priversti personažus elgtis priešingai nei jų istoriniai pirmtakai, reiškinius, kurie buvo traktuojami kaip girtini – peikti ir atvirkščiai. Jei simbolis buvo šventas, vadinasi, reikia jį sodinti į buitinę dirvą. Ir šis žaidimas vyksta tikrai ne dėl to, kad mūsų pasaulėjauta – šis kultūros sąvokų dešimtuko viršūnėje įsitvirtinęs žodis „vertybės“ – kardinaliai pasikeitė. Anaiptol: pamatinis būties status quo yra įkyriai monotoniškas (puiki iliustracija anksčiau išdėstytoms mintims – antai pasirenkama tezė, kuri viešai bei dažnai postuluojama (t. y. vertybių pasikeitimas) ir kurią lengvabūdiškai, su maža tuštybe bei nenuovokumu stengiamasi užginčyti). Būtent tai, kad draugystės, artumo, pritarimo, prasmės ir kiti graudūs saviidentifikacijos rodikliai perdėm statiški, ir yra didžiausia problema. Menui toks pastovumas – nepriimtinas iš principo. Kartoti – tai pripažinti, kad išsekai, išdžiūvai. Mūsų nelaimei, jei šioje planetoje rojus jau kartą buvo – tikrai netapsime tokie nuobodūs, neišradingi, kad leistumėme jam pasikartoti. Mūsų nelaimei, jei šioje planetoje rojus dar tik bus – jį išvydus neteks ilgai laukti, kol pradėsime kurti antitezę.

Mat reikia naujagimės raiškos, šviežių temų, ekspresyvių, netikėtų koliažų, drastiškų interpretacijų, šokiravimo. Originalumo įkaitai. Kas gi būtų, jei turėtum neišdildomą troškimą rašyti – akys nuo pajautimų išvarvėjusios – tačiau tebesimeldi, tarkime, Jono Mačiulio poezijos stabui ir rašai juo sekdamas it kelrode žvaigžde? Pražūtis. Rašyk į stalčių, liaukis, išnyk! Klausyk, brolyti, gali jaustis ir jausti, ką nori, tačiau rašyti privalai moderniai. Nagi, vyruti, susikaupk, pajausk besidarkančių temų alsavimą, deginančių stiliaus priemonių ašmenis, šalin pompastiką – žmogaus didybę jau matė, pakaks, dabar reikės matyti gyvulį. Tau teks rašyti, kaip dar niekas nerašė, ir jei pasiseks – netgi jausti, ko dar niekas nejautė. Nors savo trapų žmogiškumą gali saugoti, jis irgi pravers, ypač bendraujant su žmonėmis – jie mėgsta paprastumą tų, kurių kūrybą kartais vos supranta. Žmonių kriterijai visuomet šiltesni negu meno.

Štai ir dar vienas lūkesčių darkymo pavyzdys. Pradžioje apie uogienę, o paskui vien sviestas sviestas; sunku įminti, apie ką šis tekstas. Bandymai aiškinti būtų nepraktiški: visi mes pražūtingai šnekame skirtingomis kalbomis. Tu Algio, gal Jurgio, Simo ar Astos, gal Smilgos kalba, o aš – Gabrieliaus, Virgio ar Teresės. „Beržynėlis buvo vieta, kur žaisdavome slėpynes.“ Ką regi – mano ar savo beržynėlį? Nejaugi svarbu, ką norėsiu šiuo žodžiu pasakyti; juk skaitytojas – didžiausias rašytojas. Ir „Ulisą“ ne J. Joyce’as parašė. Tu jį parašei, jei esi perskaitęs. Tu esi genijus, ir pretekstas – tavo rankose.

Esė ar novelė. Prisvilę prozos plaukai – tarsi svilinamos kiaulės kvapas. Būtina kuo greičiau apsispręsti. Jei taip nutiks, kad šis tekstas per Lėtės upę tik tekšt tekšt, tai visai nebus svarbu, kokio žanro čia būta. Tačiau, jeigu kam nors kristų į akį ir panižtų bičiuliui ar priešui rekomenduoti, tai juk reikia žinoti, ką perši. Galų gale, net ir tualete naudodamas, negali juk nesusirūpinti, kas patį apvalo – esė ar novelė.

O dabar ramybės, visa tai tinka rytoj:

Vyras, jaunas, jei jums per keturiasdešimt, senas, jei vos dvidešimt, čiuožė šaligatviu, ant plytelių palikdamas glitų it vabalo gleivės minčių šleifą. Žmogui, kuriam nesiseka, jis atrodys kaip išdidus džentelmenas, o gimusiam su marškinėliais – kaip pilka pelytė. Pilka pelytė – labai jau įprastas vaizdinys. Gal sudžiūvęs sliekas?

Jį supantis miestas bus maloniai gyvas, kupinas burtų ir muzikos, jei jums įgriso keturios sienos, bet koktus, purvinas ir dvokiantis, jei savo tylos, kampučio jau seniai neturėjot.

Akivaizdu, kad aprašymai neturės prasmės. Reikia jų vengti, apsiriboti vien tuo, kas būtina.

Vyras. Ėjo. Gatve.

Deja, nieko nebus. Senoliui jis bėgo, o greitojo ėjimo sportininkui vilkosi.

Visgi šį tą parašyti turėsiu; tačiau – prašom – nesivaržykite ir keiskite, ką tik įmanydami – šiame pasakojime nėra nieko, ką būtina palikti. Jei jums patogiau, gali būti ir moteris, tačiau tuomet nepamirškite ir toliau atlikti adekvačius pokyčius. Nors, aišku, jūsų reikalas.

Tardamas „paveikslų galerija“ – ant liežuvio viso labo pajuntu sunkią, nepoetišką žodžių struktūrą. Bet jei esate tapytojas, kurį kadaise vertino, o vėliau užmiršo, jums galbūt sukils ir nuoskaudų: nors troleibusą dabar jums patinka vairuoti, visgi ne tai, ko būdamas vaikas tikėjotės iš gyvenimo.

Vyras įsliūkino į šią nepoetišką žodžių struktūrą. Nusipirko bilietą, pigų, jei…, brangų, jei…

Jeigu vyras bus basas, tikėtina, kad galerijos darbuotojai maloniai išprašys jį lauk. Bet jį įleido, vadinasi, buvo su batais, nebent rasite būdą, kaip jam patekti į paveikslų šventyklą basomis pėdomis. Žinoma, jei išvis ten norite patekti, nes jūsų rankos atrištos – galite su šiuo vyriškiu (ar moterimi) eiti į kiną, į parką. Arba spjauti į veidą ir baigti skaitymą. Jei pastarąsias minutes svarstėte, kad jums jau gana šitų variacijų, tuščiažodžiavimo, laikų ir „tu“, „jūs“ painiojimo, metas būti ryžtingiems ir baigti. Dėkoju, kad iki čia atėjot, iki – išsiskyrimai be pykčio – mano silpnybė. Galėtų būti.

Ką gi – mūsų liko mažiau; jus, pasilikusieji, aš prisiglaudžiu arčiau, dėl to nesivaržysiu būti kiek atviresnis; tik neišsigąskite, jei pasigirs kiek intymesnė gaidelė; o jeigu jus visgi supykins nuo patetikos – tik stuktelėkite ekraną ar užlenkite lapo kamputį; turėtų padėti.

Kišenėje nykščiu ir smiliumi sukdamas dviejų centų monetą (visiškai nereikalinga detalė, išmeskite), vyras užkopė į kurį tik norite aukštą ir pradėjo žvalgybą. Kaip ir dera galerijai, neturinčiai nei žymių pavardžių, nei šiuolaikinių darbų, kitų lankytojų nesimatė; tik dažų ramybę sauganti moteris suko taisyklingus kvadratus, akis įmetusi į knygą. Pajutusi svetimus žingsnius, kilstelėjo galvą, pasisveikino ir ramiai priėmė į galvą šovusią pirmojo įspūdžio mintį.

Vyriškis neliko skolingas: taip pat pasilabino ir akimirksniu nusprendė, gražus ar ne sutiktosios veidas. Trumpas žingsnis į kairę, ir jis įsistebeilijo į pirmąjį paveikslą, kaip du vandens lašai panašų į tuos, kuriuos jums teko matyti ir pamiršti. Antrasis spigino, jei dirbate šachtoje, ir atrodė kaip prieblanda, jei nuolatos regite prožektorių šviesas. Kartais vyriškis skaitydavo autorių pavardes, kartais tenkindavosi anonimiškumu. Būna, pastovi prie kūrinio ilgėliau – sargybinės akiratyje nenorėjo rodytis perdėm paviršutiniškas. O galbūt jam išties šis bei tas patikdavo, ir stabtelėjimas būdavo išgyventas. Gal kam iš jūsų šaus ir kitokia mintis – turbūt jis jau pradėjo gailėtis, kad čia atėjo. Ne dėl to, kad darbai būtų nuvylę – veikiausiai jis nieko apie juos neišmanė; bet būna taip, kad žmogus nusprendžia norįs kultūros, o susidūręs su ja susigūžia, pajutęs, kad visgi nenorėjo. Ir jam net širdį suspaudžia, jis taip trokšta norėti kultūros, meno – gal dar kokio painesnio, šmaikštesnio žodžio. Bet nebepavyksta. Sotu, ir taškas.

Kita vertus, kodėl jis turėtų nenusimanyti apie dailę? Jei jums šis tipas panašus į menotyrininką – pirmyn.

Moters brėžiami kvadratai išsiklaipė, skaitomos eilutės pasimetė ir ji pajuto nutvieskiančią nuojautą, kad netrukus jos minčių kažkas klausysis. Taip jaučiasi kompiuteris, kai programišius kiša prie jo nagus. Stebėdama vyriškio (jums tinka, kad aš neminiu vardo? Jei trūksta – nesivaržykite) pažinimo judesius, ji pamažėle augino prieraišumą, nesvetimą žmonėms, kurių darbas yra vienatvės variacija, ir kur kiekviena pasirodžiusi žmogiška būtybė yra viltis. Sutikrinu kontaktus, ryšys patenkinamas, retransliuoju.

Dar vienas bandymas ieškoti dvasingumo. Žlugęs. Šis vyras taip suvarpytas savigraužos kulkų, kad ką į jį beįdėtum – vis tiek ištekės. „Kuo žmogus mažiau žino, tuo jis originalesnis.“ V. Radžvilas? Taip, taip. O šis vyras visiškai neoriginalus. Jo akys aštrios, bet telkšo išblukusios, plaštakos geležinės, o pečiai išpuvę, ant nugaros strėlių krepšys, tačiau nėra lanko. Tylus, šiek tiek kurčias – apdairus; juk dabar protingas tik tas, kuris nekalba, kuris nieko nesirenka ir nieko neatmeta, kuris neturi skonio ir nuomonės. Jis gi neturi nuomonės, paklausčiau – jis man neatsakys, patinka jam ši vaza ar ne. O jei atsakys, tai vis tiek vėliau save užgrauš. Jei „taip, patinka“, tai kankinsis, nes neras nei minčių, nei jausmų, nei jokio aido savy, kurie tai pagrįstų. Jei „ne, nepatinka“, užpjaus save, nes nejaučia turįs teisę vertinti, mat nei geriau, nei taip pat, nei blogiau sukurti nesugebėtų. Štai jo drebantys skruostai (negaliu neįsiterpti – jie ne drebėtojo, bet galvodami žmonės kartais pameta mintį, o atsiradusius tarpus užpildo medžiaga, kuri, nors ir nėra adekvati mąstymo objektui, visgi padeda plėtoti jo analizę) byloja apie neapsisprendimą, jį slegia dėsnis: jei kūrinys atrodo nevykęs, tai vis dažniau jaučia, kad pats yra nevykęs, nes nesugeba matyti grožio, kurį kitas kuo lengviausiai apčiuopia. Kokios pozicijos kūrybos atžvilgiu – akademinės, asmeninio skonio ar naivios – laikytis? Gal pastarosios? Jei kam nors kas nors patinka, vadinasi, verta, kad būtų, nes aš juk neabejoju, jog tai, kas man patinka, tikrai verta išlikimo. Ei, mieloji, ar tau pačiai nejuokinga? Galvoji apie jį tai, ką mąstai apie save. Puikuojiesi pažindama kitą, kai viso labo tepažįsti save. Ak tu, niektauza…

Pakaks. Antai turėjote reklaminę pertraukėlę, kas po jos sugrįžo, kas ne – bergždžia skaičiuoti. Ar vyras jautėsi taip, kaip save jausdama jį jautė moteris – klausimas atviras; atrodė jis mažumėlę įsitempęs, jei jūs nepažįstate rūpesčio skonio, ir visiškai atsipalaidavęs, jei ašaros ant jūsų veido niekuomet neišdžiūsta. Šis paveikslų piligrimas toliau šliaužiojo po šventyklą; akimi ant pakaušio jis pastebėjo, kad moteris liovėsi skaičiusi ir žvilgčiodama į jį mažais žingsniais artėja. Yra silpnas, trūkinėjantis ryšys (gal dėl to, kad baisu kartotis?). Kas nenori vargintis, gali praleisti kitą pastraipą.

Tik neb-ndyk ma-ęs u-kalb-nti. E-k ša-in. Kol t- neka-bi, mot-rie, to- man e-i visk-s. Vi-i pasir-nkim-i, vi-i -eidai, vi-i sk-niai. Kai ti- pr-versi bur-ą, mėg-i tą, nemė-si ano – v-l tebū-i dalinė. Dab-r, kol nep-žįstu, lab-ausia- tav- my-iu. E-k ša-in. Negria-k tob-lų mū-ų sa-tyk-ų.

Dar vienas niektauza, svaičiotojas. Visgi perversijos ant bangos. Aš kartais bičiuliui sakau: „Tu normalus“, jis kandžiai nusišypso ir liūdnai pakinkuoja galvą. Gi norėjo išgirsti: padūkęs, pašėlęs, pamišęs, na, mažų mažiausiai – keistas. Paguosčiau, tačiau jis jautrus, dėl to neištariu, ką mąstau: palūkuriuok dar šiek tiek, brolyti, netrukus normalius į cirką veš – kaip egzotiką.

Moteris stabtelėjo, pervertė knygos puslapius ir pasisukusi ant kulno nutipeno priešinga kryptimi. Vyras, apsidžiaugęs, kad rado jautrią pašnekovę, nukiūtino prie kitos sienos. Pseudosmalsiomis akimis jis apžvelgė plačią paveikslo erdvę. Augalijos nelepintoje laukymėje buvo suklupę tūkstančiai žmonių. Jų veiduose degė kaltė ir gėda, jei sau esate aršūs, arba ilgesys ir skausmas, jei nuosaikūs. Jų kūnai laibučiai tarytum šermukšnio šakelės, bejėgiai, bailūs, žaizdoti. Rankoje laikė po akmenį, bet nė vienas nepajėgtų jį mesti. Šios klūpančiųjų armijos viduryje buvo laisvas žemės plotelis. Jo centre – dvi žmogystos. Viena – tai buvo moteris – klūpėjo antrai prie kojų ir buvo tarsi k(v)apo netekusi. Kita – žmogaus sūnus. Nežvelgė į parkritusiąją šalia jo kojų; stebeilijosi į juos supančią minią, perverdamas ją savo artumu it strėle. Vyriškis dirstelėjo į pavadinimą: „Kas iš jūsų bent kartą yra tiesą pasakęs, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“

Vyras žengtelėjo prie kito paveikslo, teberegėdamas ankstesnį. Nieko naujo nesužinota; jau seniai išsekęs nuo persmelkimo, kad vos praveria lūpas – beregint meluoja. Net tylėdamas meluoja, kruopščiai skaičiuodamas, kiek sekundžių nebylumo sukurs paslapties efektą, rimtumo ar dramatizmo aurą. Jokio apriorinio šventumo tyla neturi, ja manipuliuojama ne mažiau negu kalba. Tyla – tai paradoksas. Juk žinote, juk pažįstate, kad nieko nėra triukšmingesnio už tylą žmonių, nebeturinčių ką vienas kitam pasakyti. O „apsimesdami kvailiais mes pataisome nuotaiką patys sau“. J. Updike’as? Taip, taip.

Ir visgi niekas nemeta akmens. Perversiškas tapytojas; išdrįso suabejoti mano tikėjimais, atsidavimu ir judėjimu. Kiekvieną rytą – po gyvybę, iš kurios ryžtuosi statyti šventyklą dienai. Ir kas gi pasakytų, kad daugelis iš mūsų šnirpščioja be tikėjimo, be vilties, be šviesos. Priešingai, daugelis mūsų kupini įsitikinimo, kad kažką sužinojo, šį tą neabejotinai surado. Profesinis susireikšminimas – dažnas reiškinys. Ir kuo giliau į savo mišką, tuo jo tankmė vis labiau ir labiau į pasaulio ašį panašėja. Tikėjimas, įtikėjimas ir pasitikėjimas – šlovė dievų panteonui – triumfuoja, tik šiuolaikinėse, ne tradicinėse bažnyčiose.

Vadinasi, dėl to, kad nėra kam akmenį mesti – niekam neskauda. Tai proga vienaip ar kitaip įsidiegti sau laimę, tą rankoje gniaužiamą akmenį dėti kaip pamatą savo ateities rūmams, nes tik mirusieji nugali abejonę, o gyviesiems, kad ją įveiktų, visada reiks galąsti liežuvį: ko trūksta – nupiešti, ko nežino – sukurti. Apsimeskime kvailiais! – štai koks bus šūkis, kuriuo prasidės kiekviena nauja mūsų iniciatyva, ir, kaskart suteikę savo akimirkai priežastį būti, mes patys sau pasitaisysime nuotaiką. Ir tada teliks stebėti, kaip toli perversija gali eiti ir ar gali baigtis. Nes esu melas. Prisipažįstu, kad melavau ir meluosiu. Jei sakysite, kad viskas čia aišku, irgi šiek tiek meluosite. Ir šį nuoširdų mūsų apsimelavimą galėsime fotografuoti, dėti į nuotraukų albumus. Verta prisiminti, nes visi geri mūsų darbai kyla iš to, ar išmokome meluoti garbingai ir kilniai.

Vyras, apžvelgęs visus kūrinius, nesugebėjo jausti. Vis svarstė, kas gi jame vyko, juk išties – išvydo naujų vaizdinių, išradingų motyvų, o jokio aido. Jei kas paklaustų – šiokią tokią nuomonę jis suregztų. Gal net stiprokai motyvuotą, su aiškiais vertinimais. Bendrauti juk reikia. Tačiau sau jokios nuomonės sudėlioti negebėjo. Gerai, kad paveikslai tapomi – tą jis manėsi jaučiąs. Gerai, kad žmogus juda, nepasiduoda, meluoja. Tik jam pačiam, rodos, iš to buvo maža naudos. Jie, dailininkai, kurdami gelbėjosi nuo tiesos, kuri mus sudegina, nuo tuščių išlieto pieno stiklainių, kurių varvėjimas neberanda preteksto, nuo mirties, kurios nepavyks prisiminti. O jis, peržvelgdamas šiuos darbus, tebuvo aukštos klasės vartotojas. Toptelėjo, kad nuo žiūrėjimo, siurbimo į save geriau nepasidarys. Turės pats piešti, įgyvendinti puošniausią savo gyvenimo apgavystę, nes kitų darbu savo žaizdų neaptvarstysi. O vėliau, renčiant dienų šventyklas, galbūt atsiras ir skonis, ir nuomonė, kurią net sau pavyks išsakyti. Mat jei pasiseks – užsimiršime, kad meluojame, lygiai taip pat kaip jau pamiršome, nuo ko prasidėjo šis tekstas. Galbūt jis jau seniai liko čia vienas.

Moteris raižė trikampius. Aštresnė povyza. Neskaitė, tačiau slapstėsi žvelgdama į knygą. Drauge su vyriškiu ji jau gerą valandą šoko ant šio traškaus parketo. Į kiekvieną paveikslą ji žvelgė jam virš peties. Nieko ypatingo. Jie taip ir nesikalbėjo; jei būtų pradėję, akimirksniu būtų įgrisę. Jų sielų taurės buvo tokios sklidinos, kad niekuo pasidalyti vienas su kitu vis tiek nebūtų gebėję. Abiejų vienatvės buvo pavasariai. Reikėjo laukti rudens, kol jos drauge su purtomomis obelimis suteliūskuos, išsilaistys ir atsiras vietos kitam žmogui. Kol kas jie vienas kitam nereikalingi; rytojaus susitikimas bus bergždžias.

Ir ne be reikalo stebitės, kad nėra kur įsikišti, ką keisti, kad, rodos, per daug išliaupsinau šį rytojų. Ir visgi ryt bus didi diena, jei esate smulkmeniški, ir štilis, jei išdidūs.

Atleiskite, tačiau dar kartą įsitikinau, kad, priimant kiekvieną sutiktą iššūkį, paskutinė stotelė retai sutampa su išankstiniu tikslu. Taip ir aš turėjau vilčių, kad galėsite įvykius pakreipti kita linkme, bet veikiausiai baigėte žaisti tuomet, kai ir aš lioviausi. Ir visgi lieka viena diena ir viena naktis, kad rastumėte išeitį iš situacijos, kuri neturi problemos. Tereikia preteksto.

Jei esate įsimylėjęs, tai sutiksite, kad egzistuoja tik tobulos proporcijos, o jei solidus kritikas, tuomet vėl ir vėl apčiuopsite organiškumo stoką. Batuta sustingsta – varvėjimą užgniaužia pabaiga.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.