Lietuvių nuotykiai Maskvoje

Samuelio Maskevičiaus  1610-1611 metų dienoraščio fragmentai

XVII a. pirmoji pusė – vienas įdomiausių ir prieštaringiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tai epocha, kurioje kiekviena gyvenimo sritis buvo veikiama keistų prieštaringų dėsnių. Regėjosi, kad į vieną Respubliką susijungusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės išgyveno pačias puikiausias savo valandas. Tačiau šią iliuziją netrukus sugriovė iš įvairių pasaulio šalių užplūdęs Tvanas. Į bendras naujos valstybės politinio ir socialinio gyvenimo struktūras integravusis Lietuvos visuomenė taip pat puoselėjo pačias gražiausias viltis. Deja, jos kūną ir sielą draskė visokiausio plauko nesutarimai ir vaidai. Pažvelgus giliau ir plačiau, paaiškėtų, kad pernelyg niekas ir nepasikeitė – tas pats pasakytina apie mūsų laikus, mūsų žmones.

Gerbiamiems skaitytojams pateikiamos ištraukos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Samuelio Maskevičiaus (Samuel Maskiewicz) lenkų kalba rašyto dienoraščio (Dyaryusz), apimančio 1594–1621 m. Didžioji teksto dalis skirta Rusijoje vykusiems įvykiams. 1598–1613 m. ši milžiniška ir grėsminga rytinė kaimynė išgyveno dinastinę krizę, amžininkų ir vėlesnių tyrinėtojų pavadintą Sąmyšio (Smutos) laikotarpiu. Naudodamiesi dviejų Dmitrijų Apsišaukėlių – Pirmojo ir Antrojo – asmenimis lietuvių ir lenkų bajorai, taip pat ir pats valdovas Zigmantas Vaza su sūnumi Vladislovu įsitraukė į politinę avantiūrą – bandė iš esmės paveikti Rusijos politinį gyvenimą. 1609 m. Respublika oficialiai pradėjo karą (nors įvairiausio plauko nuotykių ieškotojai čia aktyviai veikė jau daug anksčiau), 1610 m. rugsėjo 21 d. Lenkijos lauko etmono Stanisławo Żółkiewskio daliniai užėmė Maskvą. 1612 m. lapkričio 5 d. lietuvių ir lenkų kariai kapituliavo. Taip nesėkmingai ir gėdingai baigėsi tai, apie ką daug anksčiau svajojo Algirdas ir Vytautas. Moralizuojant galima pasakyti, kad mūsų tautiečiai ir piliečiai elgėsi ne ką geriau už kitus okupantus – žudė ir grobė, svetur jautėsi kaip namie. Fatalistas pasakytų, kad už tai Apvaizdos buvo atseikėta truputėlį vėliau, jau Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.

Valdas Naugarduko ir Pinsko pavietuose valdžiusios Maskevičių giminės tėvonija buvo Servečėje (dabar tai Naugarduko sritis Baltarusijoje). Čia Samuelis praleido vaikystę (manoma, kad gimė apie 1580 m.). Vėliau jo laukė tipiška tuometinio Lietuvos bajoro karjera – valdiška ir / arba karinė tarnyba. Jaunuolis pirmiausia pasirinko pastarąją. Iš dienoraščio eilučių sužinome, kad tarnybą kariuomenėje S. Maskevičius pradėjo 1605 m., įsitraukdamas į Dmitrijaus Apsišaukėlio bylą. Kelis kartus su ginklu lankėsi Maskvoje, 1610 m. liepos 4 d. pasižymėjo garsiosiose Klušino kautynėse (įvykis aprašytas dienoraštyje). Buvo aktyvus kelių karinių konfederacijų dalyvis. 1614 m. grįžo į tėviškę ir darbavosi Naugarduko pavieto raštininku. Mirė apie 1640 m. Paliko sūnų Boguslovą (1625–1683), kaip ir tėvas mokėjusį darbuotis ne tik kardu, bet ir plunksna (šio prisiminimai apima 1640–1649, 1660 m.).

S. Maskevičiaus dienoraštis rašytas remiantis prisiminimais ir matytais įvykiais. Tai lemia ir paties teksto stilių – vienur jis laikosi pačių geriausių romėnų literatūros tradicijų, kitur peršoka į pikareskiniams romanams būdingą toną, dar kitur sausai metraštiškai konstatuoja faktus. S. Maskevičius dalyvavo Maskvos okupacijoje, praleido joje daug laiko, tačiau dar prieš lemtingą pražūtį sugebėjo pasitraukti iš apgulto Kremliaus. Prisiminimai, kurių maskvietiškoji dalis čia ir pateikiama, verti dėmesio dėl įvairiapusės, unikalios informacijos, leidžiančios pajusti, ką išgyveno Fortūnos rato aukštyn žemyn kilnojamas tuometinės Lietuvos pilietis.

Iki XIX a. dienoraštis gyvavo rankraštinių nuorašų pavidalais. 1838 m. Vilniuje, Teofilio Glücksbergo spaustuvėje, išleista Jano Zakrzewskio parengta publikacija pagal grafo Jokimo Chreptavičiaus bibliotekoje Ščorsuose (Baltarusijoje) saugotą egzempliorių. 1859 m. Apsišaukėlių epopėjai dedikuoto rinkinio pirmajame tome pasirodė vertimas į rusų kalbą. Verčiant šiuos atskirus fragmentus naudotasi 1838 m. publikacija ir pirmuoju rusišku teksto vertimu.

Belieka tikėtis, kad ateityje šis nuotykių apysakai (toks apibūdinimas nebūtų klaidingas, prisiminus, jog kadaise Sigitas Narbutas Pauliaus Oderborno pasakojimą apie Ivaną Rūstųjį pavadino „pirmuoju lietuvišku istoriniu romanu“) prilygstantis epochos dokumentas bus visas ir kur kas profesionaliau išverstas į lietuvių kalbą.

[1610 m.] […] Spalio 2-ąją poną etmoną¹ maskvėnai pasikvietė pietų į sostinę. Vaišino jį kunigaikštis Mstislavskis², pirmasis didžiūnas valstybėje, svarbiausias iš bojarinų. Lankiausi tose vaišėse kartu su ponu etmonu. Susodino mus trijuose kambariuose, maistą paruošė rusišku papročiu. Niekas nepatiko, išskyrus duoną, panašią į prancūzišką. Buvo ir kitokių pyragų. Vaišino įvairių pavidalų midumi. Kiekvieną kartą pildavo vis kitos rūšies, tuo norėjo parodyti, kad daug jų yra Maskvos valstybėje. Mūsiškiai norėjo išgerti ir prašė pilti tiek, kiek jie nori, bet nemaišant, vienos rūšies. Maskvėnai nesutiko ir darė savaip. Po pietų etmonui padovanojo keturiasdešimt sabalų (ne pačių geriausių), o rotmistrams, akivaizdžiai juos niekindami, – po du. Nenorėdami maskvėnų įžeisti, dovanas priėmėme. Ponui etmonui dar įteikė sakalą ir lokiams pjudyti skirtą šunį (ką [meškos pjudymą] ir padarė kieme). Paskui grįžome į stovyklą. Prasčiokai bruzdėjo ir, nepaisydami priesaikos bei reikalaudami valdovo pakeitimo, norėjo susidoroti su bojarinais. Piktumai nurimo tik trumpam. […]

Spalio 9-ąją, tyliai ir nepastebimai susukę vėliavas (kad maskvėnai nesužinotų nedidelio mūsų skaičiaus), įžengėme į sostinę. […]

Keletą savaičių su maskvėnais praleidome lydimi abipusio nepasitikėjimo – su draugyste žodžiuose, bet akmeniu užantyje, pasak rusų patarlės. Kvietėme vieni kitus į puotas, tačiau mąstėme visai ką kita. Laikėmės didžiausio atsargumo, sargyba dieną naktį stovėdavo prie vartų ir sankryžose. […]

Maskvėnams buvome atsibodę, tačiau jie nesumojo, kaip mumis atsikratyti. Regzdami kėslus, jie dažnai skelbdavo pavojų: kartais po du, tris ir keturis kartus per dieną sėsdavome ant žirgų ir beveik niekada jų nenubalnodavome. Maisto atsargų turėjome pakankamai: už pinigus ir pigiai buvo galima visko nusipirkti. Maskvoje yra keturiolika prekyviečių, kiekvieną dieną galėjome nusipirkti, ko norėjosi: ten prekiaujama kasdien. […]

Kartą, kai sargybą prie vienų vartų teko eiti Marchockio kuopai, toks Blinskis iš kažkurio draugo būrio, būdamas visiškai girtas, keletą kartų iššovė į Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ikoną, nupieštą tuose vartuose ant sienos. Bajorai pasiskundė Gosievskiui³, jis įsakė surengti teismą. Susirinkimas Blinskį nuteisė mirties bausme. Kaltajam nukirto abi rankas, o patį sudegino prieš tuos pačius vartus. Paskui buvo atneštas kitas skundas: kažkas iššovė į cerkvės kupolo kryžių, strėlė įstrigo stoge. Atliko paiešką, tačiau kaltininko nerado – jam tikrai būtų buvusi nukirsta ranka. Taip pat atsitiko, kad vienas iš ginklanešių per jėgą nusivedė bajoro dukterį (bajoras tuo metu su ja ir žmona buvo begrįžtąs iš pirties). Nuskriaustasis nė nežinojo, kaip rasti kaltininką. Galų gale, po dviejų savaičių, duktė grįžo į tėvų namus – kaltąjį rado ir sudaryta kuopa pagal lenkų teisę nuteisė jį mirties bausme. Bet, abipusiam – ir lenkų, ir maskvėnų – pasitenkinimui, Bobovskis pasiūlė teisti pagal maskvietiškąją teisę. Kaltininką išpėrė rimbu gatvėje. Šis džiaugėsi išsaugojęs galvą. Maskvėnai taip pat buvo patenkinti.

Sergej Prokudin-Gorskij. Sapiegos vėliava. 1911

Gruodžio 24-ąją į sostinę atėjo žinia, kad Cariuką⁴, tuo metu buvusį Kalugoje, kai laukuose medžiojo kiškius, užmušė totorius Piotras Urusovas⁵. Maskvėnai neturėjo kur dėtis iš laimės. Iki tol jie nedrįso atvirai pulti mūsų, dabar pradėjo ieškoti visokiausių dingsčių, kaip mus išgyvendinti iš sostinės. Sąmokslą lėmė tai, kad karalaitis⁶ delsė užimti Maskvos sostą – Rusijoje tarpuvaldis niekada netrunka ilgiau nei tris dienas. Tuo labiau sklido gandai, kad ne karalaitis, o pats karalius norėjo viešpatauti Maskvoje. […]

[…] Sužinoję apie gresiantį pavojų, didžiai sunerimome – sustiprinome sargybą, padidinome budrumą, budėjome ir dieną, ir naktį. Miesto vartuose tikrindavome visus vežimus – ar negabenami juose ginklai. Sostinėje buvo išleistas įsakymas, mirties bausme grasinantis tiems, kurie namuose laiko ginklus, ir nurodantis atiduoti juos į caro iždą. Aptikta daugybė vežimų su juose paslėptais (užpiltais grūdais) ilgaisiais ginklais. Viską kartu su vežikais pristatydavo Gosievskiui. Šis liepdavo nedelsiant vežėjus pakišti po ledu. […]

[1611 m.] […] Atvirai kalbant, nežinau, kas pirmas pradėjo vaidus: mes ar jie? Atrodo, kad mūsiškiai pirmieji suteikė dingstį bruzdėjimams, paskubėdami prieš ateinant pastiprinimui išvyti maskviečius iš jų namų. Tikriausia kai kas buvo įsiskaudinęs ir taip atsirado proga. Gosievskiui pranešė apie prasidėjusį mūšį: jis tuoj pat atjojo. Tačiau susikovusius išskirti buvo neįmanoma. Tuo labiau kad buvo daug žuvusių iš rusų pusės. Gosievskiui teko palikti juos ramybėje, kad baigtų pradėtąjį darbą.

Kovo 29-ąją, Didžiosios savaitės antradienį, užvirė mūšis Kitai Gorode⁷, kur mūsiškiai labai greitai išpjovė prekybininkus (ten pačių prekystalių būna iki 40 000). Paskui Belyj Gorode⁸ – nors susitvarkyti sekėsi sunkiau. Čia ir miestas erdvesnis, ir žmonių daugiau. Rusai susivežė iš bokštų pabūklus ir, pastatę juos gatvėse, užpylė mus ugnimi.

Puolame juos su ietimis, o jie tuoj pat užtveria gatvę stalais, prekystaliais, malkomis. Atsitraukiame tam, kad juos išviliotume iš užtvarų. Jie persekioja mus, nešdamiesi stalus ir prekystalius. Ir kai tik pamato, kad mes ruošiamės apsigręžti ir pulti, tuoj pat užtveria gatvę ir iš už užtvarų šaudo į mus. Kiti šaudo į mus, mėto akmenis nuo stogų ir tvorų, pro langus. Mes, raiteliai, negalėdami nieko padaryti, traukiamės. Jie persekioja ir prispaudžia prie Kremliaus⁹.

Gosievskio paprašėme pėstininkų. Jis atsiuntė tik šimtą žmonių: pagalba silpna, ypač lyginant su priešų daugybe, tačiau naudinga. Dalis mūsiškių nulipo nuo arklių ir, susijungę su pėstininkais, išardė užtvaras. Maskvėnai pasileido bėgti. Tačiau maža iš to išlošėme – netrukus priešai sugrįžo ir iš visų pusių pavaišino patrankų šūviais. Dėl siaurų gatvių susiskaldėme į keturias ar šešias dalis. Kiekvienam buvo karšta ir niekaip nesugalvojome, kaip iš tokios bėdos išsisukti. Staiga kažkas sušuko: „Ugnies! Ugnies! Deginti namus!“ Tarnai padegė vieną namą – jis neįsidegė, uždegė antrą kartą – vėl nesėkmingai. Ir trečią, ketvirtą, dešimtą kartų – beviltiška. Sudegdavo tik tai, kas būdavo uždegta, o pats namas likdavo sveikas. Manau, kad ugnis buvo užburta. Pasirūpinome dervos, pakulų, dervuotų šiaudų ir vos spėjome uždegti vieną namą. Tas pats buvo daroma ir su kitais namais – kur kas pajėgė. Galų gale įsidegė gaisras. Nuo mūsų pusės pučiantis vėjas ugnį nuginė link rusų ir privertė juos bėgti iš užtvarų. Sekėme paskui vis labiau įsiliepsnojančią ugnį, galop naktis išskyrė su priešininku. Visi mūsiškiai pasitraukė į Kremlių ir Kitai Gorodą. Stovėjau Belyj Gorode ir vos spėjau iš savo buto išsikelti į Kremlių. Pasisekė, nes visa kita nuėjo šuniui ant uodegos. Kažką išplėšė, kitkas sudegė, maisto atsargos buvo sunaikintos. […]

Mūsų vyresnybė buvo neryžtinga, jos sprendimai – netoliaregiški. Buvo liepta paruošti maisto atsargų tik mėnesiui, o Maskvoje praleidome pusantrų metų. Buvo duotas įsakymas – rytoj, tai yra trečiadienį, uždegti visą miestą, visur, kur tik įmanoma. […]

Tą dieną, išskyrus mūšį už medinės sienos, niekam nepavyko susiremti su priešu. Ugnis apėmė namus ir, įpučiama stipraus vėjo, vijo rusus. O mes po truputį judėjome iš paskos, be perstojo stiprindami ugnį, ir tik vakare grįžome į tvirtovę. Jau visa sostinė liepsnojo. Gaisras buvo toks nuožmus, kad naktį Kremliuje buvo šviesu kaip pačią šviesiausią dieną. Degantys namai atrodė taip baisiai ir skleidė tokią smarvę, kad Maskvą buvo galima palyginti su pragaru (taip, kaip jį aprašo). Buvome saugūs – mus saugojo ugnis.

Ketvirtadienį vėl ėmėmės deginti miestą. Jo dar trečioji dalis liko nepažeista. Ugnis nespėjo taip greitai visko sunaikinti. Veikėme mums palankių bajorų patarimu. Jie pripažino, kad reikia Maskvą sudeginti iki pamatų ir taip atimti iš priešų galimybę įsitvirtinti. Vėl uždegėme ją, kaip Giesmininkas tarė: „Miestą Dievas nušluos, ir nieko jame nepaliks.“ Drąsiai galiu teigti, kad Maskvoje neliko nei stulpo, nei kiemo.

Balandžio 4-ąją, antrąją Velykų dieną, sužinojome, kad link sostinės su 15 000 žmonių kariuomene juda Prosoveckis¹⁰. Ponas Struśis¹¹ pasiryžo priešą atmušti su savu pulku, kuriame buvo tik 500 raitininkų. Gosievskis davė dar 100 žirgų ir pasiuntė su Dievu. Keturios mylios nuo sostinės Struśis sutiko Prosoveckį, einantį su judančiais įtvirtinimais – didelėmis rogėmis su sienomis ir vartais ir šaudymo angomis pabūklams. Kiekvienose rogėse buvo po dešimtį šaulių – jie patys ir roges vežė, ir sustodami lyg iš akmeninės sienos šaudydavo iš jų. Apsupusi kariuomenę iš visų pusių (iš priekio, užnugario ir šonų), ši užtvara trukdė mūsų ietininkams prasibrauti iki rusų. Teko nulipti nuo arklių ir sugriauti ją. Taip ir padarė. Su Dievo pagalba mūsų septynių šimtų būrys sudavė smūgį priešui ir sutriuškino jį. Struśis įsakė nieko neimti į nelaisvę, visus kirsti ir smeigti. Pats Prosoveckis laiku nušuoliavo ir gerai padarė, nes tik savomis kojomis kiti galėjo išsigelbėti. […]

Mūsų tarnai, o ir daugelis draugų, ypač tie, kurie priklausė Kitai Gorode stovėjusiam Zborowskio¹² pulkui, gavo didelį grobį. Ten gyveno Maskvos pirkliai. Parduotuvėlių ir prekių buvo nenusakoma daugybė – iš tikrųjų buvo į ką pažiūrėti ir kuo stebėtis. Tačiau jau pirmąją maišto dieną, tai yra antradienį, vakarėjant nė viena prekyvietė neliko sveika. Grobis nebuvo lygus, nes kol vieni kovojo, kiti grobė. Buvo įsakyta visus daiktus sunešti į aikštę. Susirinkime visi kariai ir jų tarnai prisiekė laikytis kariuomenės nustatytos tvarkos ir klausyti to bendražygio, kurį išrinks pardavinėti grobį. Kiekvienam pulkui buvo paskirtas atskiras plotas. Mūsų pulke į šias pareigas buvo paskirtas kuopos draugas Andrius Ruseckis. Išpardavimas vyko tokiu būdu – bet kuris karys turėjo teisę pirkti daiktą už pusę tos kainos, kokią siūlytų pirklys arba perpardavinėtojas. Dauguma netgi pačių karių sulaužė priesaiką, pristatydami ne visus daiktus. Kai kuriuos už tai Dievas neabejotinai nubaudė. Pavyzdžiui, du kariai, nepamenu iš kurios kuopos, neatidavė į susirinkimą pinigų, brangių daiktų ir kitokių gėrybių. Vietoj to jie užsidarė slaptoje vietoje ir lošė iš viso to. Greičiausiai ginčo metu (neaišku už ką) vienas kitą jie nudūrė durklais. Taip juos ir rado jau mirusius kartu su visais daiktais. Po priesaikos Viešpats akivaizdžiai baudė visą kariuomenę – turbūt buvo daug tokių priesaikos laužytojų.

Nieko nepirkau tame susirinkime, nes mačiau, kad negalima viltis saugaus atsitraukimo. Mačiau, kad nebuvo kam mūsų gelbėti, kad tik Dievas saugotų, jeigu visiškai prispaustiems priešų kelią reikėtų skintis su ginklu rankoje. Todėl aš labiau geidžiau įsigyti grynųjų pinigų, nes juos kur kas patogiau išgabenti. Kiti buvo drąsesni, prisipirko daiktų ir juos pardavinėjo dešimteriopai brangiau. Aš pats nieko savo neišgelbėjau. Likau net be apsiausto. O tai, ką nusipirkau, praradau su maistpinigiais, kai mus sumušė Rodnioje prie Staricos¹³. Visoje kariuomenėje iš susirinkimo pinigų atiteko po 28 auksinus žirgui.

Rengdavome dažnus pėstininkų išpuolius. Priešai būdavo visai šalia, todėl su jais neretai susikaudavome. Tačiau tai vykdavo labiau ne dėl to, kad to norėdavome, o susiklosčius aplinkybėms. Užtekdavo mums tik išeiti pašaro savo žirgams ir tuoj pat viskas užsimegzdavo: mes suteikdavome pastiprinimą saviškiams, o rusai – saviems. Reikalas, kaip jie sako, baigdavosi arba krauju, arba mirtimi. Tačiau visada nesėkmingai mums, nes rusų visada prisistatydavo tiek, kiek mūsų visos kariuomenės net nebuvo. Dažnai naktimis už Maskvos upės pasiųsdavome raitelius surengti pasalų ir įvilioti į jas priešus. Su Dievo pagalba dažnai pasiekdavome savo tikslą, tačiau naudos iš to būdavo maža, išskyrus nebent tai, kad galėdavome pasikeisti belaisviais.

Tuo tarpu Jonas Sapiega¹⁴, po caraičio nužudymo persikėlęs iš Kalugos į Masalską, esantį už šešiasdešimt mylių nuo Maskvos, sužinojo apie prasidėjusį sukilimą ir pasuko link sostinės, kartu paleisdamas gandus, kad eina ne kautis su maskvėnais, o derėtis su jais. Rusai, sužinoję, kad jis jau Možaiske, siuntė pasiuntinius, kad jie sužinotų šio kėslus. Sapiega įtikinėjo juos, kad eina su gerais ketinimais. Tuomet žymiausi bajorai patys išvažiavo pareikšti pagarbos ir susitiko su juo šešios mylios nuo Maskvos, Viazmos vienuolyne. Dėl ko susitarė, neaišku, tačiau priešakiniai rusų būriai, besižodžiuodami su mūsų sargyba, kalbėjo: „Pas mus vyksta Sapiega.“ Beje, ryšius su juo palaikantys maskviečiai juo nepasitikėjo ir paskubėjo įtvirtinti savo stovyklą, iki tol buvusią be jokių gynybinių įrenginių, giliais grioviais ir aštriakuole.

Gegužės 17-ąją Sapiega priartėjo prie sostinės ir, neperėjęs Maskvos upės, įkūrė stovyklą tarp Novodevičės ir Simonovo vienuolynų¹⁵. Maskvoje nei jis pats, nei kas nors iš jo karių nepasirodė. Stebimės ir laukiam, kas bus toliau. Jie bendrauja tarpusavyje ir lankosi vieni pas kitus: mes nieko nežinome. Galų gale, kad išsiaiškintume jo užmojus, gegužės 21 dieną surengiame išpuolį. Vyresnybė paliko keletą vėliavų pasaloje ir pranešė apie tai ponui Sapiegai. Tikintis, kad jis ir pats susigaudys, kaip elgtis, į kautynes įsitraukti jam nesiūlyta. Pradėjome kautynes ir maskvėnus pakišome jam tiesiai po nosimi – plačioje lygumoje tarp jo stovyklos ir Maskvos. Sapiega kariuomenę išstatė mūšio tvarka prieš savo stovyklą ir iš tolo stebėjo mūšį. Mūšis truko ilgai. Galop su Dievo pagalba pradėjome spausti. Jis, turbūt sunerimęs dėl mūsų sėkmės, atsiuntė įsakymą pasitraukti iš lauko. Mūsiškiai, priešus laikę beveik savo rankose ir norėdami pabaigti šį jų sutriuškinimą, nenorėjo atsisakyti tokios pagundos. Jis pasiuntė pakartotinai pranešti, kad jeigu nenutrauksime mūšio, smogs mums iš nugaros. Taip mes, patenkinti nepatenkinti, nors ir būdami nugalėtojai, pasitraukėme į Kremlių. [...]

Kalbėta, kad ponas Sapiega pats tikėjosi caro sosto ir dėl to pas rusus atvyko su tokiomis malonėmis. Tikėtina, kad jis derėjosi dėl savęs, bet, pajutęs nesėkmę, bandė susitarti su rusais. Nespėjęs ir to (nes šiurkštus maskvėnas niekuo nenusileido), paliko juos ir prisidėjo prie mūsų. [...]

Baltojoje sienoje buvo bokštas (stovintis arčiausiai Kitai Gorodo): jis galėjo mums smarkiai kenkti, jeigu būtų atitekęs priešams. Ne mažiau jaudino jis ir maskvėnus – buvo jiems kaip druska akyse. Su visais keturiais šimtais raitininkų iš Bobovskio kuopos užėmėme jį. Šį bokštą maskvėnai užpuolė tada, kai mūsiškiai nesitikėjo šturmo, ir užėmė jį be jokių sunkumų. Į mus, užtaisę savo paraku ir sviediniais, atkreipė mūsų pačių pabūklus. Tą pačią minutę pasirodė ponas Gosievskis. Matydamas, koks pražūtingas gali būti šio bokšto praradimas, jis kalbino karius ir Mlockio kuopą vėl jį atsiimti. Mūsiškiai ir patys suvokė savo praradimo svarbą, todėl noriai ir ryžtingai tik su vienais kardais rankose siena puolė rusus. Kelias buvo toks ankštas, kad vos du galėjo eiti šalia. Saviškiai prasibrovė iki bokšto, iškapojo įsitvirtinusius priešus ir vėl užvaldė jį, kartu įsigydami keletą statinaičių priešininkų parako. Netekome dviejų narsių karių – Dudzinskio ir Nikodemo Dobrovnickio. [...]

Liepos 8-ąją sostinėje po trumpos ligos mirė ponas Sapiega. Jam pavaldi kariuomenė liepos 18 dieną pasitraukė iš Maskvos ir išsiskirstė po kaimus. Jie nenorėjo paklusti nei mūsų regimentoriui, nei kam nors kitam. Vykdė antpuolius, su niekuo nesidalijo grobiu, spaudė maskvėnus iš užnugario ir klestėjo. Karaliui taip pat netarnavo, nebent išskyrus tą laiką, kada porą savaičių stovėjo ties Maskva, apie ką jūs jau žinote, ir nepaisant nieko gavo atlyginimą už vienuolika ketvirčių. Pono Sapiegos kūną ji [jo kariuomenė] pasiėmė su savimi ir išvežė į Lietuvą¹⁶. [...]

Sutartą laiką ištarnavęs pas Godzilovskį, įstojau į pono Struśio vėliavą. Labai dažnai priešai apšaudė bombomis iš mortyrų ir įkaitintais geležiniais sviediniais iš pabūklų. Buvome atsargūs, todėl nė vienas pastatas neužsidegė, kol galop jie sulaukė sėkmingo meto. Rugsėjo aštuntąją, pučiant stipriai vėtrai, į Kitai Gorodą buvo iš karto iš mortyrų paleista dešimt bombų. Negalėjome nieko padaryti ir kas ten buvo, tapo baisaus gaisro auka, išliko tik akmeninės parduotuvėlės, cerkvės ir plytiniai pastatai. Bendražygiai persikraustė pas mus į Kremlių. Kazokų rotmistras Rudnickis savo gyvenamąja vieta išsirinko rūsį ceikhauze¹⁷. Ten būta parako sandėlio. Jis liepė tarnui atnešti žvakę, kad galėtų apžiūrėti, ar galima ten užkurti ugnį (nes vis labiau šalo). Kibirkštis nukrito žemėn ir akimirksniu sprogo visas rūsys. Ant grindų buvo beveik sprindžio storio parako sluoksnis. Parakas čia buvo laikomas beveik šimtą metų ir nuo tada, kai pastatytas ceikhauzas, rūsiai nė karto nevalyti. Smūgis ten buvusius žmones (iš viso aštuoniolika) išsviedė į orą. Patį Rudnickį taip sudarkė, kad nebuvo įmanoma surinkti jo kūno dalių. Išliko gyvi tik du, nors ir juos smūgis pakėlė gana aukštai, tačiau jie nukrito žemėn be jokių sužeidimų. Bijodamas gaisro, taip pat siekdamas saugumo, visus savo daiktus buvau susidėjęs to paties ceikhauzo rūsyje, šalia sprogusio sandėlio. Jeigu rūsyje nebūtų buvę tarnų daiktų, daug kas turbūt būtų pražuvę. Baimindamiesi vienalaikių sprogimų ir kituose rūsiuose, kiti bijojo prie jų prisiartinti. Juolab kad ten būta daug degančių daiktų, o ir degtinės, sviedinių, strėlių, kablių. Ugnis buvo jau ir ten prasibrovusi ir viskas liepsnojo kaip pragare. Tarnai, gelbėdami savo daiktus, ištraukė ir maniškius. Bet į ką vilkas pažvelgia, to nebelaikyk savu. [...]

Ponas Dievas norėjo įrodyti, kad pergalė, sveikata ar turtas nepriklauso nuo žmogaus. Viskas, ką laikiau apsaugotu nuo priešų, atiteko velniui – auksas, perlai ir brangakmeniai – viskas, ką saugojau skrynelėje, stovėjusioje už mano lovos. Ją pavogė brolio tarnas Jokūbas, vokietis, perbėgęs į maskvėnų pusę, tuomet, kai su bendražygiais vykau pasitikti į sostinę vyksiančio pono Lietuvos etmono. O kryželis, kabojęs man ant kaklo, dingo žygio metu naktį. Susigriebiau dėl jo tik pusiaudienį, nujojęs nuo nakvynės vietos keletą mylių. Nušuoliavau, nepaisydamas pavojų, atgal, vildamasis surasti. Bet veltui, neradau. [...]

Spalio 6-ąją Maskvos apylinkėse, dideliam mūsų džiaugsmui, pasirodė ilgai lauktas ponas etmonas Chodkevičius¹⁸ su vos 2000 žmonių. Juos jis atsivedė nuo Smolensko, o ne iš Lietuvos. Kaip mes nekantriai laukėme jo atvykimo, taip staigiai išblėso mūsų džiaugsmas. Visa kariuomenė pritilo. [...]

Mūsiškiai reiškė stiprų nepasitenkinimą pono etmono bandymais suveržti irstantį kariuomenės disciplinos ratą. Gosievskis nenorėjo teisti dėl nė vieno nusikaltimo, įvykdyto kariuomenėje, ir paliko visa tai ponui etmonui. Tokiais atvejais tereikia atlaisvinti vadžias ir kyla pavojus jas visai paleisti iš rankų. Jeigu pirmasis nusikaltėlis nelieka deramai nubaustas, negalima liesti ir antrojo, nes šis teisingai pasakys: „O kodėl to nenubaudė?“ Ponas etmonas pradėjo bausti labai griežtai ir tuo daugelį atstūmė nuo savęs. Paskui pastebėjo savo klaidą, bet buvo jau per vėlu. [...]

Tie, kas turėjo maisto atsargų ir norėjo pasilikti Maskvoje, pasiliko¹⁹. O kiti, bet be tarnų, pasitraukė. Pirmųjų skaičius siekė tris tūkstančius. Iš sostinės išėjome lapkričio 10 dieną, Šventojo Martyno šventės išvakarėse. Pasukome link Volgos, tikėjomės ten rasti maisto turtingų vietų. Aš taip pat išvykau iš Maskvos, nes jau visiškai badavau. Su mumis ėjo ponas etmonas ir visa jo kariuomenė. Po keturių dienų, tai yra lapkričio 14-ąją, pasiekėme Rogačiovą ir apsistojome. Čia mums atvežė maisto nuo Volgos. Iki Rogačiovo brovėmės po gausių liūčių likusiais purvynais. Su etmonu atvykusi kariuomenė dėl sunkių vežėčių patyrė daugybę nepatogumų. Kai kuriuos krovinius teko palikti pelkynuose. Tačiau jie nenorėjo su mumis dalytis savo atsargomis. Jeigu kas pardavinėjo valgomus dalykus, užsiprašydavo brangiai ir mes turėdavome tiek mokėti. Mūsiškiai taip pat pelkėse paliko ne vieną arklį. Sostinėje visi žirgai taip išseko, kad lingavo net nuo vėjelio, o arklidėse pragrauždavo pačias storiausias sienas. Iš Rogačiovo išsiuntėme tarnus papildyti maisto atsargų ir po trijų savaičių sulaukėme visokeriopų gėrybių²⁰. Tuo metu man atvedė nedidelį berniuką, vardu Potapas, pavadinau jį Ezopiku ir atidaviau mokytis groti cimbolais. [...]

Mano brolio pono Danieliaus sveikata, buvusi nepriekaištinga Maskvoje, vos peržengus sieną, sušlubavo. Ligotas atvyko pas motinėlę į Servečę, ligotas sugrįžo į kariuomenę ir jau nebeatsikėlė. Jis numirė rugsėjo mėnesį Čornyj Ostrive²¹ Podolėje, Konstantinui Višnioveckiui priklausančiame miestelyje. Mirties priežastimi laikau orų pokyčius. Brolis priprato prie Maskvos klimato ir ten buvo sveikutėlis. Galbūt paliego dėl vieno įvykio su degtine. Tada, kai tarnavo Struśio pulke Borisove (2 mylios nuo Možaisko), ten sau statėsi palapinę. Padėti atėjo keletas bendražygių. Šių nebuvo niekuo daugiau vaišinti, tik degtine. Pradžioje brolis ir svečiai gėrė kaušeliais, tačiau paskui pradėjo vienu mauku lenkti kaušus. Visus tai numušė nuo kojų, atsilaikė tik brolis ir toks Nedzvedskis, taip pat iš Kalinovskio kuopos. Tas Nedzvedskis pasiūlė gerti dviese su sąlyga, kad jeigu vienas nusilps, kitas, stipresnis, pasirūpins juo ir pakvies kunigą su barzdaskučiu. Taip jie gėrė iki tol, kol anas [Nedzvedskis] krito kaip negyvas. Šį išnešė ir slaugė visą naktį, kiekvieną mirksnį laukdami mirties, nes siela jame vos vos ruseno. Brolis išstovėjo ant kojų ir, prisimindamas gėrimo sąlygas, kuo greičiau pasiuntė pas mane tarną dėl barzdaskučio. Nedelsdamas pasiunčiau jį, bet jau buvo vėlu. Nedzvedskis išleido dvasią. Brolis jį palaidojo, pats likdamas sveikas. Tad toks žiaurus išgėrimas negalėjo jam nepakenkti. [...]

Vertė Vidas Poškus

_______________

¹ Lenkijos lauko etmoną S. Żółkiewskį (1547–1620), lenkų ir lietuvių intervencinio korpuso vadą.
² Fiodoras Mstislavskis (mirė 1622 m.) – paskutinis kunigaikščių Mstislavskių giminės (kilusios iš Gediminaičių dinastijos) atstovas, vienas įtakingiausių to meto Rusijos politinių veikėjų, 1610–1613 m. laikinosios vyriausybės (Septynių bojarinų) vadovas.
³ Aleksandras Korvinas Gosievskis (mirė 1639 m.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, 1610–1612 m. lenkų ir lietuvių įgulos Maskvos kremliuje komendantas.
⁴ Cariukas – Dmitrijus Apsišaukėlis II (žuvo 1610 m. gruodžio 11 (21) d.), dar vadinamas Tušino vagimi.
⁵ Piotras Urusovas (mirė 1639 m.) – totorių murza, kunigaikštis, po Dmitrijaus Apsišaukėlio II nužudymo tapęs Krymo chano patarėju Rusijos klausimais.
⁶ Karalaitis – Vladislovas Vaza (1595–1648), Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648). 1610 m. vasario 4 d. prie Smolensko tarp tuometinio Respublikos valdovo Zigmanto Vazos ir Rusijos pasiuntinių buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią stačiatikybę priėmęs penkiolikos metų karalaitis Vladislovas turėjo būti išrinktas Rusijos caru.
⁷ Kitai Gorodas (liet. „įtvirtintas miestas“, žodis „kita“ senojoje rusų kalboje reiškė „baslys“) – prekybinis Maskvos rajonas, besiribojęs su Raudonąja aikšte, 1536–1539 m. italų architektų apjuostas mūriniais įtvirtinimais su trylika bokštų ir šešeriais vartais.

⁸ Belyj Gorodas (Baltasis miestas) – pagrindinis tuometinės Maskvos rajonas, 1585–1593 m. apjuostas balta mūro siena su dvidešimt aštuoniais bokštais ir vienuolika vartų.

⁹ Kremlius – pagrindinė Maskvos dalis, įtvirtinta Rusijos valdovų rezidencija, 1485–1495 m. italų architektų apjuosta mūriniais įtvirtinimais.
¹⁰ Andrejus Prosoveckis – nepriklausomų kazokų etmonas, Suzdalės vaivada, Dmitrijaus Apsišaukėlio II šalininkas,
¹¹ Mikołajus Struśis (1560–1627) – lenkų pulkininkas, 1612 m. perėmęs vadovavimą ir Kremliaus įgulai vadovavęs iki kapituliacijos.
¹² Aleksandras Zborowskis (mirė 1621 m.) – lenkų pulkininkas, abiejų Apsišaukėlių rėmėjas.
¹³ Rodnia – kaimas ant Volgos kranto (dabar Rusijos Federacijos Tverės sritis).
¹⁴ Jonas Petras Sapiega (1569–1611) – Usviatų seniūnas, Veisiejų dvaro valdytojas, Dmitrijaus Apsišaukėlio II kariuomenės vadas.
¹⁵ Novodevičės (Smolensko Dievo Motinos) (moterų) ir Simonovo (vyrų) vienuolynai priklausė pietinei Maskvos gynybinio žiedo daliai.
¹⁶ J. P. Sapiega buvo palaidotas Liepūnuose (dabar Gardino sritis, Baltarusija).
¹⁷ Ceikhauzas – parako sandėlis.
¹⁸ Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621), Lietuvos didysis etmonas, Zigmanto Vazos įsakymu Maskvos įgulai atgabeno Šklove surinktas maisto ir amunicijos atsargas, tačiau jų pristatyti nepavyko.
¹⁹ Iš Maskvos pasitraukė J. K. Chodkevičiaus kariai ir dalis įgulos.
²⁰ Rogačiove surinktos maisto atsargos Maskvos įgulai buvo pristatytos tų pačių metų gruodžio 18 d.
²¹ Čornyj Ostrivas – miestas dabartinės Ukrainos Chmelnickio srityje; Konstantinas Višnioveckis (1564–1641) – Juodosios Rusios vaivada, Kremeneco seniūnas.