Lervos, lervų vaikai

Su rusų rašytoja LIUDMILA ULICKAJA kalbasi Anastasija Gosteva

– Naujoji jūsų knyga „Žalioji palapinė“ apie disidentus. Lenkijoje ir Čekoslovakijoje disidentai yra herojai, kurie sukūrė šiuolaikinę istoriją, o štai Rusijoje požiūris į juos veikiau neigiamas: prakeikti ir užmiršti. Nes jie, daugelio manymu, iš dalies atsakingi už tai, kaip mes gyvename dabar. Jūsų romanas – tai bandymas užmegzti santykius su praeitimi, kuri išstumta iš atminties?

– Neteisinga būtų lyginti rusų ir lenkų ar čekų disidentus. Rytų Europa pokario metais troško išsivaduoti iš sovietų vergovės, todėl pasipriešinimo judėjimas ten buvo kur kas vienaprasmiškesnis ir, mano galva, ne toks įdomus. Rusijoje jau nuo pačių pradžių susiformavo daugybė disidentinio judėjimo krypčių: prolenininė ir antistalininė, antikomunistinė, religinė, nacionalinė, filosofinė, moralinė. Neketinu visų jų nagrinėti, apie tai daug knygų parašyta ir ypač aiškiai viskas išdėstyta Liudmilos Aleksejevos knygoje „Kitamintiškumo istorija SSRS“. O neigiamas požiūris į rusų disidentus atsirado dėl amžinųjų mūsų tautos savybių: esam per daug tingūs, kad pasidomėtume – kas jie tokie?

Tuo tarpu rusų disidentai buvo pirmoji karta, kuri pergalėjo valdžios baimę, pradėjo kovą už teisę turėti ne „laikraštinę“, o savo nuomonę; tai buvo išsivadavimo iš totalios baimės mokykla.

Jūs manote, kad jie atsakingi už dabartinius „kreivus“ valstybininkų skrydžius? Atleiskite. O kas balsavo už šalies vadovus, turinčius saugumiečių išsilavinimą? Argi ne jūsų, pragmatikų, karta?

– Bet netgi jūsų romane disidentai – žmonės, kuriems tenka daryti kompromisą ir su sąžine, ir su saugumiečių valdžia.

– Pasirinkimas tais laikais buvo žiauresnis: arba tylėk, arba į zoną. Apie tarpinius variantus plačiau rasite knygoje. Dabartinė valdžia apsiskelbė kaip pragmatiška, jai nusispjauti, apie ką žmonės galvoja. Ir nūdienė karta kur kas labiau rankinė ir paklusnesnė nei atšilimo laikotarpio. Dabar žmogų galima nupirkti už didesnius ar mažesnius pinigus, o anie ryždavosi kompromisams, kad neatsidurtų lageryje. Yra skirtumas. Žinoma, buvo įvairių disidentų, ir tarp jų atsirasdavo garbėtroškų ir kvailių. Bet asmeniškai aš visada jaučiausi skolinga tiems, kurie išėjo į Raudonąją aikštę 1968 m. rugpjūtį draugiškoms armijoms įsiveržus į Čekoslovakiją. Tam septynetui – vieninteliams, kurie nuplovė mūsų nacionalinę tų dienų gėdą.

Tai aš turiu teisę už kažką nemylėti vieno ar kito disidento. Jūsų karta tokios teisės neturi.

– Knygoje „Žalioji palapinė“ liečiate vaikystės ir brandos temą. Kaip žmogus tampa suaugusiuoju. Be to, jūsų herojus suvokia, kad kai kurie suaugusieji tokie tik atrodo. O jūsų manymu, kada baigiasi vaikystė ir ateina branda?

– Romane yra tokia metafora arba biologinė paralelė: zoologijoje egzistuoja neotenijos reiškinys, kai būtybė, dar nepasiekusi brandos (imago stadijos), ima daugintis jau lervos stadijoje. Atsitinka tai dėl to, kad aplinkoje trūksta kažkokio veiksnio, užbaigiančio lervos ciklą ir leidžiančio jai suaugti. Taip atsiranda „lervų, lervos vaikų“ populiacijos. Tam tikra prasme tai lygintina su procesu, kuris vyksta šiuolaikiniame pasaulyje – visuomenės infantilizacija. Nebūtinai mūsų, bet kurios visuomenės.

Manau, brandumą sunku nustatyti, nes žmogus, visiškai žalias vienoje srityje, gali būti pakankamai savarankiškas kitoje.

Bet svarbiausia tai, kad „lervinis“ pasaulis atsisako atsakomybės jausmo, jis gyvena šia akimirka, labiausiai vertina malonumus ir iš gyvenimo kūrėjų virsta išimtinai jo vartotojais. Manau, yra apie ką pagalvoti.

Daug kas brandos iš viso nepasiekia. Koks vitaminas ar hormonas reikalingas brendimui? Į šitą klausimą mėgina atsakyti vienas iš romano herojų – Viktoras Šengelis, rusų literatūros mokytojas.

– Mokytojas jūsų romane sako, kad „literatūra vienintelė padeda žmogui išlikti, susitaikyti su laiku“. Šiandien literatūra to padaryti nesugeba. Daugumai ji tėra vienas iš būdų to laiko nepastebėti.

– Imkim ir prisiminkim baroną Miunhauzeną, ištraukusį save už plaukų iš pelkės. Juokinga, tiesa? Atramos taškas turi būti išorėje, o ne viduje. Bet palikim kol kas ezoterinius pratimus. Prasmė glūdi išorėje. Galima jos ieškoti ir savo viduje, bet mažai kam pavyksta, tik išrinktiesiems. Literatūra, muzika, dailė, dar pridėkim filosofiją ir religiją – viskas, ką galim vadinti kultūra, – duoda arba gali duoti žmogui atsparos tašką. Kiekvienas žmogus turi savo resursus, savo oktavą, savo suvokimo galimybes. Pakilimas gali prasidėti nuo bet kurio taško: nuo knygos, psalmės, gal nuo Charlie Parkerio. Svarbiausia, kad tas pakilimas įvyktų.

Priklausau skaitančiųjų kartai – daug ką atradau gyvenime dėl to, kad skaičiau knygas. Yra ir kitaip susiformavusių žmonių.

– Vienas iš jūsų herojų kelių – nesitaikyti su laiku, išsiplėšti iš jo. Neleisti savęs praryti. Tai yra anos epochos charakteristika ar iš principo vienintelė brandos sąlyga, metamorfozė?

– Tai uždavinys visiems laikams. Laikantis kai kurių priimtinų žaidimo sąlygų, vis dėlto gyventi pagal savus, o ne primestus įsitikinimus. Tai nelengva, nes reikia išmokti protauti savarankiškai. Antraip pakliūsi į laiko ir banalių tiesų vergiją. Brendimo kelią turi nueiti vienas. Laimingas tas, kas sutinka mokytoją, bendramintį.

– A. Piatigorskio romano „Vieno skersgatvio filosofija“ vienas herojų sako, kad būna „ne tavo sezonas“. Tuomet reikia nieko neveikti. Jeigu mėginsi ką nors daryti, keisti istorijos eigą, dvasinė mirtis įvyks anksčiau nei fizinė. Bet juk Rusijoje beveik visada – ne sezono metas.

– Labai subtili įžvalga. Kaip paralelę galiu priminti apaštalo Pauliaus posakį (Rom 12, 2), kuris išryškina kitą aspektą: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“ Dievo valią pakeiskim kuklesniu žodžiu „prasmė“, ir tuomet mintis tiesiog suspindės – neprisiriškite prie laiko madų, keiskite tikrovę keisdami savo protą. Žinoma, yra tokių istorijos laikotarpių, kai pervartos apima šalis žaibiškai, kaip virusinės ligos, ir yra konservatyvesnių, netgi pūvančių laikų. Bet tas kvietimas atsinaujinti mane labai įkvepia.

Apaštalas Paulius – prieštaringa figūra. Bet šitie jo žodžiai panaikina A. Piatigorskio (arba Ekleziasto) pastabą apie mūsų veiksmų ir neveiksmų sezoniškumą: galvoti ir atsakyti už savo darbus žmogus privalo visada.

– Norėčiau paklausti apie ankstesnę jūsų knygą „Danielius Štainas“. Iki jos pasirodymo jūs rašėte knygas moterų tema. Ir staiga pasirodo kitatemis romanas ir tampa absoliučiu bestseleriu. Pažįstu daug žmonių, kurie teigia, kad ta knyga tiesiog apvertė jų gyvenimą. Kuo šis romanas pakeitė jus?

– Kiekviena knyga veikia iš vidaus. Nekonstruoju knygų, nors apytikriai žinau, ką noriu pasakyti. Greičiau knygos konstruoja mane. Kai ėmiausi Danieliaus temos, pati išgyvenau krizę – manęs nebetenkino nusistovėję principai. Parašiusi knygą pajutau, kad krizės gali būti ir švarinančios, jų nereikia bijoti, jos padeda bręsti.

– Vadinasi, pusės milijono „Danieliaus“ tiražas byloja apie tai, kad daug žmonių išgyvena krizę? Kad dabar didelių moralinių pokyčių laikai?

– Naujo atskaitos taško laikai, kritinio taško. Tai ne aš sugalvojau. Apie tai rašo garsus anglų astronomas Martinas Reesas, daug šiuolaikinių biologų ir filosofų. Žemė – senstanti, savo terminą turinti planeta. Šiuo atžvilgiu mokslinė koncepcija sutampa su hinduistine. Tą terminą gali pakeisti tik grobuoniškai iki šiol gyvenantys žmonės. Jeigu revoliucija žmogaus smegenyse neįvyks, mūsų planeta suksis savo orbitoje su tarakonais ir be žmonių. Žiūrėkite fantastinius filmus.