DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės

Kaip tyliai išbūti
neišsiduoti
adatą imu į rankas
siuvinėju ant juodos pagalvėlės
šilkinę
aukso šviesos monogramą

Mums buvo saugu
visuose urvuose
su trupučiu deguonies
visuose požemiuose
srūvant gelbstinčiai šviesai
mums buvo saugu
kol glaudėmės
suremtomis nugaromis
matavomės
odos drabužį kol rašėme
savo hieroglifus
kur papuola
ant vyno butelio
ant sulaistytos servetėlės
ant degtukų dėžutės
saugu
kol turėjom bent lašą ambros
kolei svaigom
ir tu
nebuvai niekas kitas
tik geltonas ir šiltas
audros debesis
kaip mes klausėm lietaus
kaip šokom su juo
ir buvo gražu
nebijoti

Kai mėginai prasmukti
tave pagavo mušė
vilko už plaukų
suspėjom riktelt –
užsidenki galvą
ir aš susiriečiau
po plyštančiais voratinkliais

kai įmetė atgal
nebekalbėjom
sužėriau spalio sniegą nuo langinių
ant tavo rankų sugniaužtų ant veido
klojau
nuo gaisro raudonijančias pusnis

Urtės Bimbaitės piešinys

Geltona

Kalvarijų nakčia
žalių devynerių
taksistui murmant
moterys be proto
o jei tiksliau –
ar nepalauksit ryto? –
bet šiąnakt nebijau
stebiu ar smarkiai nebijau
nakties lombarde
žvalus vyrukas suokalbiškai mirkteli
kokie dar pinigai
palieku garbę
teškiu į veidą savo lėkštą gėdą
sulauk manęs
prašau
pritildyk dangų
Žirmūnus jau sudraskė Šostakovičius
pro langą driekiasi geltonas tavo šalis
aukštyn? žemyn? tos kopėčios

lipu

Užklok mane
ta antklode mirties
po debesiu
mes būsim tylios skaisčios
dvi seserys
užmigusios nuo vyno
ir rankom įsitvėrusios tamsos
ligi šviesa užlies – tik nepaleisk –
plazdėk, suspaustas delnuose, drugeli!

Tiek žinių

Gražiausi angelai gyvena Vilniuj
supjaustytom burnom su akiniukais
dryžuotais chalatėliais
kankiniai
kalėjimų šviesolaidžiai
poetai
nebijantys budėti  t a r p
p o  v i s k o
sušluoja savo sparno nuolaužas
ir tiek žinių – per kraują nusišypso
tiek žinių

Gultis kryžium
šonu pakreipusi galvą regiu
senstantį mirštantį mano kūną
jau neša
kažkokios jėgos devintos bangos
juodai apsirėdę vyrukai
leiskite Bramsą
dabar jau pats laikas
bet aš ir vėl galvoju apie save
ir vėl savimi susirūpinus
na, paskutinį kartą
kai žuvėdros man virš galvos suka ratą
paskutinįjį kartą
duoki man šansą

Kas valgė iš mano dubenėlio?
kas gulėjo mano lovelėj?
kas sapnavo sapnus
mėgino prisijaukinti vaiką
vakarais skambindavo motinai
ilgiausiai kalbėdavo
kaip praėjo diena ką virė pietums
kaip skauda sąnarius šokinėja kraujospūdis
kokią knygą skaityt apie Kristų
ir dar tarėsi su mylimuoju
ką paruošti
vedybų metinių vakarienei
kokių gardėsių
bus sklidinas
būsimas buvęs mano gyvenimas
be penkiolikos šešios
vėjas skambina varpą mišparams
per miškelį
trepsinčiais žingsniais –
nepaliki manęs, mano siela