Coppola: tėvas ir duktė
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Vidutinio kalibro Holivudo aktorius Džonis pasirodo ekrane sugipsuota ranka. Kažkas jo gyvenime ne taip. Štai prausiantis po dušu ranką reikia laikyti iškėlus, kad nesušlaptų. Žvaigždės gyvenimo tempas nedaug, bet vis dėlto lėtėja ir galiausiai įstringa. „Aš esu niekas!“ – sukūkčioja telefonu savo buvusiai žmonai Džonis. Tai vienintelė prasminga frazė filme „Kažkur tarp ten ir čia“ („Somewhere“, JAV). Scenaristė ir režisierė Sofia Coppola nekenčia tiesmukumo, holivudiškumo, jos herojai gauna tik saikingus, priartintus prie šnekamosios kalbos dialogus. Visas naujo filmo dramatiškumas pritemdytas, nublukintas, gink Dieve, kad neišlįstų kokie nors gražiai artikuliuoti, tradiciškai amerikietiški jausmai. O sugipsuotos rankos „vaidmens“ puiki režisierė, žinoma, nepamirš, bet užbaigs jį natūraliai, lyg tarp kitko: staiga ant sofos ramiai besišnekant Džoniui trūksta kantrybė, jis ima kažkaip nykiai ir susikaupęs pats ardyti gipsą – išlaisvins vargšas bent šitą kūno dalį.
Kadras iš filmo "Kažkur tarp ten ir čia"
Džonis privalo keletą dienų pagloboti savo 11 metų dukrą. Nieko daugiau. Dukrai jis pasiūlo aukštos klasės žaidimus ir viešbučius, „Guitar Hero“ ir biliardą, ledus į lovą ir baseiną, o ir mergaitė rodo jam turbūt geroje dailiojo čiuožimo mokykloje išmoktus piruetus. Taigi, laikinas bendravimas vyksta pagal civilizuoto pasaulio normas, automatiškai, be jokių trukdžių. Pas tėtį nakčiai ateina eilinė draugė, pusryčiaujama jau kartu – dėmesio – dukra žvelgia į tėvą ne įprastu, o keistai sustingusiu žvilgsniu. Pagaliau likęs vienas Džonis barškina indais, nori valgyti, verda spagečius, kurių iš puodo – dėmesio – ūžteli beviltiškai daug, kaip ir jo idiotiško gyvenimo… Tokių puikių kadrų-razinų randi visame filme.
S. Coppola dirba kaip europietė, nebrangina ekraninio laiko, nebijo rizikingai atsiveriančių ilgaplanių tuštumų, nes įvykiai jos pasakojamoje standartinėje istorijoje yra niekiniai, jausmai išvėsę, mechaniški, tokie patys ir per spaudos konferenciją, ir per iškviečiamų į viešbučio kambarį blondinių šokį, ir tėvui kalbantis su dukra. Ambicinga režisierė nori parodyti, kaip tyliai dūžta likimai. Kas lieka saujoje, kai pro pirštus išbyra smėlis. Deja, talento tokiai sudėtingai užduočiai atlikti jai šį kartą pritrūko. Ankstesniame filme „Pasiklydę vertime“ tos tarpinės, egzistencinės įstrigusio žmogaus būsenos – „kažkur apie kažką“ – buvo kur kas geriau įkūnytos ten vaidinusių aktorių.
Stephenas Dorffas (Džonis) vaidina galutinai išsunktą, pačiam sau neįdomų senstelėjusį vaikiną. Taupydama aistras režisierė neleidžia aktoriui atviriau suvaidinti nė vienos scenos. Teksto katastrofiškai mažai, stambūs planai nenaudojami, partnerė yra paauglė, kuriai reikia tiesiog būti savimi, – ir pagrindinis herojus tampa joks, nebekabinantis žiūrovo. Galbūt tik per muziką, populiarias daineles, režisierė leidžia sau suvirpinti širdis. Beje, S. Dorffas filme vilki nudrengtus rokerio marškinėlius – kadaise jis ruošėsi vaidinti patį Kurtą Cobainą, bet filmas neįvyko. Aktoriaus karjeroje ne dėl jo kaltės daug kas neįvyksta.
„Kažkur tarp ten ir čia“ (kodėl pabijota trumpo vertimo?) galbūt iš dalies būtų galima laikyti autobiografiniu režisierės kūriniu. Jai, gyvo klasiko F. F. Coppolos („Krikštatėvis“, „Mūsų dienų Apokalipsė“) dukrai, įrodyti savo galimybes kurti kiną, matyt, buvo ir lengva, ir sunku. Be to, Sofijai, kaip ir filmo herojei mergaitei, nuo mažų dienų teko laimė ir nelaimė pažinti Los Andželo kino karalystę iš vidaus. Holivudas čia nufilmuotas toli gražu ne patraukliai. Mažam aktoriui po kojomis pakišama paaukštinanti pakyla, grimo kambaryje jam atliekama vos ne egzekucija, begaliniai viešbučiai atstoja namus, prabangus, bet išnuomotas automobilis suka tuščius ratus. Kažkoks sapnų fabrikas.
