Būrimas iš blynų tešlos
REGINA RAGAUSKAITĖ
Sudėjau, supyliau, sumaišiau, suplakiau, belieka kepti. Pirmas šaukštas – dailaus ovalo formos, antrasis – su nubėgusiu spinduliu, trečiajam ištįsta nosis. Kiekvienas vis kitoks. Gal tik man nepavyksta dviejų vienodų iškepti? Vieno kraštas pridega, kitas per storumą išsipučia. Šitas tegul reiškia pirmadienį: ovalus – gerai, truputį pridegęs – turėsiu nemalonumų per valdiškus namus, bet taisyklinga blyno forma prognozuoja rimtį ir savitvardą, žodžiu, išsisuksiu. Antradienis – su polėkiu, trečiadienį laukia pažintis… Išsiburčiau visą savaitę, bet keptuvėje telpa tik 6 blynai. Nieko baisaus, kitą sekmadienį pradėsiu nuo sekmadienio. Kam man tie Palmyros burtai ar Volmer horoskopas? Tikimybė daugmaž vienoda. Būrimas iš blynų tešlos gal net individualesnis, asmeniškesnis, atitinka ne tik ženklą ir jo charakterį, bet ir mano rankų virpėjimą (širdies plakimą – jeigu ką). Sūnus pagiria, kad skanūs. Šelmis, bus mano savaitę suvalgęs. Galiu ir jam „išvaražyti“. Kepimas neprailgsta: apmąstau savaitės darbus, planus, niūniuoju, medituoju…
Prisiminiau apie tą „varažijimą“. Buvom dar mokinukės. Padykusios, bet, matyt, ganėtinai naivios. Sugalvojom išsisukti nuo fizikos kontrolinio. Nenorėjom, kad trimestrą sugadintų. Nieko gero iš to kontrolinio nesitikėjom. Abi su Gražina (manding, ji ir pasiūlė šį variantą) iš pat ryto išsiruošėm į Kauną. Nuo Seredžiaus, kur mudvi mokslus ėjom, iki Kauno bus apie 50 kilometrų. O į namus reikia prisistatyti po šešių pamokų, taigi laiko turėjom ne kažin kiek. Mūsų „fizikutis“, kaip jį vienuoliktokės meiliai vadinom, dirbo tik pirmus metus. Dabar jis toje pat mokykloje direktoriauja. Žinau, kad mus prisimena, joks mokytojas nepamiršta savo pirmųjų mokinių. Oi, kaip norėtųsi pasikalbėti ir nuodėmę išpažinti, tik kad gėda prisipažinti, kaip tos gastrolės mudviem, tokiom mandrom panom, baigėsi. Prasidėjo intriguojančiai, o baigėsi nekaip, visai nekaip…
Vos iš autobuso išlipus ir nespėjus „pavandravoti“ (neprisimenu, ką buvom sumaniusios), prisistatė prie mūsų spalvotais sijonais švytruojančios čigonės – parke, prie autobusų stoties, jos nuolat pulkuodavosi ir gaudydavo tokias naivuoles kaip mudvi. Kaimo mergeles iš tolo atpažinsi: kitaip eina, kitaip dairosi, pašnekintos suglumsta. Patiklios. Tuo ir reiškiasi jų naivumas. Užkibom ir mudvi. Kuri mergina nenorėtų ateities sužinoti? O čigonėlės gudrios – visų kortų iš karto neatskleidžia. Dėk pinigėlį į delną – pinigėlis visą teisybę pasakys. Žiūri čigonė į delną: šita linija – gyvenimo, o va šita – meilės… Pati svarbiausia. Baisiai rūpi. Kur nerūpės – mums jau po septyniolika. Pinigėlis pinigėlį traukia, oi, myli pinigas pinigą. Ir mudvi vėl dedam. O kad nepabėgtume, čigonė žvilgsniu smeigte smeigia, nelyginant voras muselę: jau pagauta, jau pasmeigta, bet dar neiščiulpta. Ne kažin ką teturim įsidėjusios – iš kur tų pinigų anuomet, prieš 30 metų, mokinukių piniginėse rasis? Pačios nepajuntam, kaip sukraunam visą turtelį. Savo noru. Nei žiedų, nei auskarų – menka iš mūsų nauda. Kai jau esam švarut švarutėlės, „varažytojos“ dingsta taip pat staiga, kaip ir atsirado. Prisimenu tik elektrą per kūną. Bijom net šaukti. Antra vertus, niekas neišprievartavo – nėra ko rėkauti. Ką milicijai pasakytum? Dvi mokinukės, pabėgusios iš pamokų, stovi be rublio kišenėje, bet užtat su pažadėtais „princais“, karšta meile, netelpančia užančiuose, ir „ružava“ ateities vizija. Matyt, dar koks rublelis buvo užsilikęs palto kišenėj – namo parsikapstėm.
Rytojaus dieną apie savo „bohemą“ tylėjom ausis suglaudusios. Beje, „išvaražytas“ princas atsirado labai greit. Pernelyg greit. Ir abiem vienu metu. Kaip čigonės ir buvo žadėjusios. Bet gyvenimas nei man, nei Gražinai nebuvo labai „ružavas“. Gali dabar kaltinti čigonę, žvaigždes, likimą… Kažin ar muselė, į tinklą patekusi, irgi likimą keikia?
Horoskopų anais laikais nebuvo, o naivių moterėlių – apstu. Tai ir darbuodavosi čigonėlės. Tereikia truputį druskos įberti, kad skonį turėtų, cukraus – dėl vilties saldumo, cinamono – kad iš tolo viliotų. Ir tepk pažadus kaip sviestą. Bet svarbiausia – pinigai. Pranašystės be pinigų nesipildo. Visi taro kortų išpažinėjai šitai žino. Pilni laikraščiai, žurnalai horoskopų. Veltui? Ne. Visi mokame. Visi, kurie perkame ar prenumeruojame. Gali horoskopais netikėti, bet susimokėti – privalai.
Dabar daug drąsiau prisipažįstu, kad anuomet čigonės mudvi, naivias moksleives, apkraustė. Nes dabar tokių apkraustytų daug daugiau. Ne tik mergelių, bet ir garbaus amžiaus moteriškių (kažkodėl netikiu, kad horoskopus skaito ir vyrai), norinčių lengvos laimės. Ją gali „išvaražyti“ nebent kavos tirščiai ar mano blynų formos. Gali pažadėti laikraščių ir žurnalų horoskopai. Čigonių pranašystėmis juk nebetikime (koks atsilikimas!) – gyvename sudėtingų technologijų amžiuje. Tačiau daugelis norėtų nusipirkti ateitį gatavą, kažkieno jau iškeptą, su visais dienos, savaitės, metų įvykiais, kad beliktų tik imti ir valgyti, kas likimo suruošta. Nė piršto nepajudinus, kaip liaudies priežodis sako.
