Beveik kurortas
JONAS VAICEKAUSKAS
Pirmiausia atmintis atkuria kvapą, kai pagalvoju apie ligoninėje praleistas dienas. Kurį laiką galiojo ir atvirkščias ryšys – pajutus tą specifinį kvapą, apimdavo kažkoks negerumas, kartėlis, kaltės jausmas.
Pirmą kartą įėjęs į man paskirtą palatą gerokai nustebau. Tai buvo didelė, šviesi patalpa su devyniom lovom. Langai per visą sieną skyrė ją nuo erdvaus balkono. Jame stovėjo stalas – prie jo kortomis pliekė jaunų vyrų kompanija. Iki pusės nusirengę, gražiai įdegę, jie sėdėjo saulėkaitoje ir visi rūkydami lošė.
Nebuvau gulėjęs ligoninėje, bet lankytis teko. Šis vaizdas visai nesiderino su mano niūriais lūkesčiais ir nuteikė gerai. Reikia pasakyti, kad buvau sveikas, visiškai sveikas ir atsiųstas čia ištirti. Suprantama, būgštavau, kad teks praleisti nemažai laiko tarp tikrai ligotų žmonių. Įsivaizdavau, kaip jie dejuoja, šaukia iš skausmo naktimis, nepakyla iš lovos, viską atlieka joje, galbūt net miršta. Čiagi lovoje gulėjo tik vienas ligonis. Kaip vėliau paaiškėjo, kiti, be lošėjų kompanijos, buvo išėję pasivaikščioti po pušyną ar kiemą. Veikiau tai priminė sanatoriją.
Susipažinus, vyrai greitai išaiškino man, kad jie serga opalige. Tai, pasirodo, labai patogi liga. Kai juos jau priveikia darbo, namų, žodžiu, kasdienybės rutina, tereikia keletą dienų pasilinksminti prie butelėlio ir opa atsiveria. Kadangi jie jau yra įregistruoti kaip turintys tą ligą, be didesnių keblumų patenka į ligoninę ir gali čia ramiai, maloniai praleisti nustatytą laiką. Ir taip iki kito karto.
Senbuviai puikiai išmokę naudotis visais maloniausiais šio reikalo aspektais ir kiek įmanoma išvengti nemaloniųjų. Prie pastarųjų priskirtinas labai jau prėskas maistas ir maži jo kiekiai, režimas, dienotvarkė, procedūros. Yra šiokių tokių suvaržymų, bet juos, pasirodo, atsveria nerūpestingas laisvalaikis vyriškoje kompanijoje, pokalbiai, kortos. Graži gamta čia pat. Yra malonių seselių, o moterų palatos visai šalia ir nereikia manyti, kad ten vien galudienės senės ir dejuojančios kankinės.
Tą pat vakarą susipažinau su kitais palatos kaimynais. Tarp jų buvo ne tik skrandininkų, bet ir jaunas dzūkelis, kuriam nuo peršalimo smarkiai sunegalavo inkstai, bet jis rimtai į tai nežiūrėjo. Ėjimo sporto meistrui permušė širdis, bet jau kitą vakarą atėjusi aplankyti draugė parvedė jį iš pušyno šiltutėlį. Kitą rytą vizituojanti gydytoja negalėjo atsistebėti, kas atsitiko jo širdžiai – ji dirbo puikiai. Koridoriuje negarsiai dainavo ratukais vežiojamas ketvirtakursis fizikas. Iš kojų ir rankų kyšojo vamzdelių galai. Jo inkstai nedirbo.
Iš sandėlio vidurių stora sanitarė išpešė ir man įteikė pižamines kelnes su plaštakos dydžio išdeginta skyle ant šlaunies. Į kitos spalvos švarką būtų laisvai tilpę keletas tokių kaip mano studentiško raciono išpuoselėtų skeletų. Jis visą laiką taikėsi nuo manęs tiesiog nusmukti, tai aš jį susirišdavau mazgu ant pilvo. Tokia ir mada tada buvo, bet vyr. seselė nebuvo jos gerbėja, taigi turėdavau spėti atrišti mazgą, kai ji pasirodydavo netoliese, nes už valdiško daikto gadinimą žadėjo palikti mane visai pliką.
Smagiai liejosi vyrų pasakojamos istorijos, anekdotai, pliaukšėjo kortos, sklandė cigarečių dūmeliai. Taip, dūmelį užtraukdavo ir vienintelis mūsų gulintis ligonis. Balkono durys visada būdavo atviros. Kuris nors iš mūsų pasidairydavo koridoriuje, o jeigu kas iš personalo vis dėlto užeidavo – cigaretę jis slėpdavo po antklode. Jo neįtardavo, o mes kartais gaudavome pylos, kam rūkome balkone arti durų, nes jausdavosi kvapas. Jam parūkius, mojuodami antklodėmis dūmus išsklaidydavom.
Reikia pasakyti, kad tada nebuvo taip kovojama su rūkymu, nebuvo išaiškintos visos gresiančios pasekmės ir mes, rūkaliai, turėjome kur kas didesnes teises. „Primos“ dūmas, žinia, nebuvo subtiliai aromatingas, bet neatsiejamas nuo bendravimo vyriškoje kompanijoje. Ypač čia jis teikė tokio pasigendamo jaukumo, sudarė malonesnę vyraujančios kvapų puokštės dalį. Bet jau po pirmo pasivaikščiojimo greta esančiame pušyne man kartkartėmis magėjo įkvėpti ir to gaivaus oro.
Daug ten vedžiojo šunų, tarp jų ir gana baisių, bet jie pasitenkindavo apuostydami ir, matyt, likdavo nusivylę, nes krimstelėt nė vienas nebandė. Gan greitai pasivaikščioti ten pakvietė ir putni, gražiai šlakuota vietinė lenkaitė, besigydanti tame pat skyriuje.
Skrandis štai nenoriai taikstėsi su, regis, dešimto stalo dieta. Taip, ten buvo numeruojama, skirstoma ir man tekdavo beskoniai, nesotūs patiekalai. Kiek pagelbėdavo maloni medicinos mokyklos moksleivė praktikantė, į kurios pareigas įėjo ir darbas virtuvėje.
Po pietų, bambai ne ką nutolus nuo stuburo, įveikdavau neilgą kliūtinio bėgimo distanciją. Mat balkonas buvo ištisinis, tik su pertvarom. Netoli, tame pat aukšte, buvo ir valgykla su laukiančia prie pravertų durų būsimąja sesele. O viduj garavo košės katilas. Jos likdavo sočiai, nes daug kas valgė papildomai namiškių atneštą maistą. Tiesa, mėsos manoji maitintoja neįstengdavo suveikti, bet prikimšus pilną skrandį gyvenimas vis dėlto tapdavo šviesesnis, nors meilę košėms nuo tada aš visai praradau. O mažąją seselę aplankiau ir išėjęs iš ligoninės, nors šturmuoti, atrodo, neįveikiamą medicinos mokyklos bendrabutį senamiestyje buvo sunkus uždavinys.
Palatoje turėjome nepatogumų su seniausiuoju gyventoju, bet niekas nepyko ir neniurnėjo. Kai dabar pagalvoju, jam tada galėjo būti apie šešiasdešimt. Buvo jis kalbus, noriai bendravo su mumis ir medikais. Pasienio baltarusių tarme daug pasakojo apie save ir tėviškę. Neturėjo šeimos ir vienišas gyveno netoli Lietuvos sienos esančiame bažnytkaimyje. Buvo silpnos sveikatos. Pagrindinis jo darbas – zakristijono pareigos vietinėje bažnyčioje. Darbo ten buvo nedaug, nes kunigas atvažiuodavo tik laikyti pamaldų ir tada atidarydavo bažnyčią. Turėjo savo ūkelį ir šiaip taip vertėsi, kol sveikata leido.
Susirgęs ilgokai pragulėjo alkanas ir nusilpęs, kol netyčia užėjusi jį aptiko kaimynė. Netrukus pasitaikė proga: kolūkis davė sunkvežimį nuvežti į miestą parduoti gyventojų turimas atliekamas bulves. Ant maišų užkėlė ir jį. Atvažiavę neturėjo laiko, iškėlė jį, pavėdėjo ir paliko centrinėje aikštėje, pasodinę ir atrėmę į varpinės sieną. Dulksnojo. Besnūduriuojantį jį kažkas užkalbino, iškvietė greitąją. Taip jis atsidūrė ligoninėje.
Buvo labai patenkintas švaria patalyne ir maistu, ir rūpestingu elgesiu su juo. Krimtosi, kad sudaro kai kurių nepatogumų mums, ir kiek išgalėjo, stengėsi to išvengti. Mes, bent jau dauguma jo palatos kaimynų, buvome pakankamai sveiki, tad mūsų labai netrikdė jo negalavimai. Visai maloniai pasišnekučiuodavom, padėdavom smulkmenose, per daug nesigilindami į jo bėdas. Nebuvo jis niurzga, bet jau kelis kartus pasiskundė, kad jam subadė visą užpakalį leisdami vaistus – sveikos vietos nėra.
Kartą vienas mūsiškių, toks kresnas ledo ritulininkas, pasakojo įdomią istoriją apie savo žmoną, kuri dirbo „Lakštingalos“ kavinėje parke. Po darbo, jau vakare, ją vis pasitikdavo vyriškis šviesiu, ilgu apsiaustu ir demonstruodamas savo gražumus įvarydavo baimės. Vyras patykojo jo ir labai stropiai, ūkiškai išaiškino, kad taip elgtis nedera. Pasakojimo įkarštyje išgirdome, kad palatoje vyksta kažkas neįprasto. Suklusome.
Prie gulinčio ligonio lovos sėdėjo gydytoja ir ramiu veidu klausėsi. O ligonis aukštu, susierzinimo ir nuoskaudos kupinu balsu aiškino, kad gydytoja atkreiptų dėmesį, jog badyti daugiau į tas vietas negalima. Jis nebegali to iškęsti. Juodbruva gražaus veido gydytoja nerodė jokių emocijų, kai kelintą kartą klausė, ar tikrai jis atsisako vykdyti nurodymus. Ramiai išklausiusi vis kartojamus skundus, klausė to paties, kol išgirdo gan desperatiškai išrėktą norimą atsakymą. Toliau viskas vyko sparčiai. Sanitarė atnešė varganus jo drabužius, perrengė ir dviese nulydėjo laiptais žemyn.
Susirinkę balkone, stebėjome, kaip jis mėgina pasiekti pagrindinę gatvę. Daug kartų pailsėdamas, įveikė tą neilgą ruožą. Kaip jam sekėsi toliau, iš mūsų balkono jau nesimatė.
Neilgai trukus mudu su minėta simpatiška blondine neįvertinom vakarinio pušyno aromato poveikio laiko pojūčiui ir buvom užfiksuoti budėtojos, kad grįžome per vėlai. Rytą kaip nesilaikantys ligoninės režimo buvome išrašyti. Ji tuoj užėjo į palatą ir pasiūlė eiti kartu, surėmus pečius, kad lengviau atlaikytume šį smūgį. Kadangi jau anksčiau pasisakė turinti vyrą, man atrodė ne visai priimtina pasirodyti su ja ne pušyne, o gatvėje. Aš greitai atsisveikinau su savo nepakartojama pižama, personalu, paspaudžiau rankas vyrams ir leidausi į pasaulį pats vienas. Pasiimti išrašo apie savo sveikatos būklę užėjau vėliau.
Skrandininkai buvo bebaigią lopytis opas ir vėl pasiruošę virškinti rupią gyvenimo kasdienybę, vis dar pasitaikančias negandas. Koridoriuje nebedainavo studentas. Jo inkstai taip ir nepradėjo dirbti. Dzūkelis pasveiko ir išvyko į savo antrąją ar trečiąją Varėną. Ėjikas mankštinosi ir, Antano Mikėno vadovaujamas, ruošėsi praminti pastebimą taką sporto dirvonuose.
Besikalbėdami paminėjome beveik visus palatos gyventojus, skyriaus naujienas.
