Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Iš šauniųjų posakių

Jis bandė savo nosį pasikasyti su alkūne…
Tikras vyras ant ūso sakalą išlaiko!
Iš čia yra kilę vieni šventieji arba prakeiktieji!
Po visų praradimų esu šimtąkart praturtėjęs.

Iš šauniųjų vyrukų

Algis Br. 70-mečio proga. Kai jam kas prikiša, kad anais laikais sukūręs daug kantatų, atšauna:
– Taip, aš parašiau, o jūs visi klausėtės ir plojot…
Paskui:
– Kai man sukako 50, dėkojau visiems, net partijai ir vyriausybei. Tik žmonai pamiršau, todėl dabar, po 20 metų, skiriu jai dainą…
Klausiamas, ar tikrai gali išsisukti iš visų situacijų:
– Ne, aš ne, bet apie vieną mūsų kolegą sakoma: įleisk jį į šulinį nuogą, tai išlips su anglišku kostiumu…
Apie dainininkes:
– Mano laikais sakydavo: kuo blogesnė dainininkė, tuo mažiau ant jos drabužių…
P. S. beje, jis gimęs 1937 m. Suvalkijoje. Karui baigiantis, tėvą rusai sučiupo, o jis su motina bėgo į Vokietiją. Iš ten grįžę pas gimines (Vailionius) į Mizarų k. prie Druskininkų. Ten ir užaugo. Vailionių „dziedulis“ pasakojo – eidavęs groti pas Čiurlionius… Algis iš jo daug savaime išmoko. Antram konservatorijos kurse jau sukūrė dainą „Toli palei šilą“ (1957 m.), kurią Lietuvoj visi dainuoja… Ne, ne, pirmas labai gražiai ją padainavo V. Noreika.
Kada žmogus pasidaro senas?
Tada, kai tam tikro metų skaičiaus sulaukęs daugiau pinigų išleidžia vaistams – sveikatai taisyti, negu jaunystėj išleisdavo sveikatai gadinti.

Sausio 28, pirmadienis

Apie Tomą Akvinietį (XIII a.)

Buvo grafo sūnus, stambaus sudėjimo. Pramintas nebyliu jaučiu… Albertas Didysis, pas kurį studijavo, sykį pasakė:
– Nebijokit, šito jaučio nebylio maurojimas vienąkart sukrės pasaulį!
Į senatvę laikydamas mišias patyrė šoką – ar nervų sukrėtimą, ar viziją…
– Aš negaliu daugiau rašyti. Viskas, ką parašiau, yra niekai…
O parašęs buvo labai daug. Jo pastatas „dviejų aukštų“ – pasaulio sankloda, pirmam aukšte – Aristotelio filosofija, antram – krikščioniškoji teologija… Stogas.
Be jo, žinoma, bejėgis būtų Dante Alighieri.

Žmogaus teisės krašte

Mintis apie tai, kad Lietuvoje bjauriausiai (visų pirma!) elgiamasi su jos pačios piliečiais.
Tai paradoksas, bet su visais kitais elgiamasi padoriau… iš baimės.
Antai sausio 28-ąją pagaliau iš Latvijos atgabentas vienas iš omonininkų (Nikulinas-Michailovas). Pirmiausia jam buvo įteiktas pranešimas, kad jis yra įtariamas, ir išdėstyti įtarimo motyvai. Tada išaiškintos įtariamojo teisės. Tada pranešta, kad per 48 val. jis bus apklaustas. Tada įteiktas pranešimas dėl apklausos…
Savo žmones po pirmo skundo policija griebia ir – į areštinę, į areštinę…
Mat bijo kitų šalių teisėtvarkos, o patys piliečiai (savi) – kam pasiskųs?

Iš Johno Lennono neurozių

Lennonas sėdi bare, pagyvenusi pora prieina. Vyras atsiprašo, Lennonas bučiuoja ranką jo muzikos gerbėjai…
– Ar negalėtumėte jai padainuoti?..
Lennonas:
– O taip, jeigu jūs uždėsite savo žmonai peruką ir pačiulpsite man…
Pora šoka pasibaisėjusi, šaukdama:
– Kaip jums ne gėda!

Sausio 29, antradienis

Drąsi tauta

Dabar lietuviai norėtų taip vadintis… O kuri nenorėtų? Vienas žurnalistas, grįžęs iš JAV, sako, kad po karo ten buvo romanas „Pelė, kuri staugė“. Apie tautelę (sugalvotą), kuri sugalvojo savo istoriją, neva ji laimėjo karą prieš JAV ir – gavo kompensacijas!
Politikoj ligi šiol išliko tas terminas apie staugiančią pelę!

Zen, apie askezę

Du griežtos regulos vienuoliai sustojo prie upės. Tada prie jų prisiartino moteris ir paprašė pernešti… Regula draudė tokius dalykus, bet vienas pagailėjo ir pernešė. Po kiek laiko tas, kur nenešė, klausia:
– Na kaip?
Antrasis:
– Pernešiau ir pastačiau ant kranto…
Pirmasis:
– O aš nešu iki šiolei…

Pabaigų problema

Vienas kompozitorius paskambino atlikėjui (žinomam ir Lietuvoj – J. Bašmetui) ir sako: „Jurijau, rašau muzikinį tavo portretą, gal turi kokių pageidavimų?“
Tasai:
– Ne, rašyk kaip nori, man tas pats.
Po kiek laiko skambina ir sako:
– Noriu, kad būtų tranki pabaiga…
Tai visų kūrinių problema – pabaiga vis dėlto turi sukrėsti. Publika (priešingu atveju) nežino, ką daryt. Geriausios pabaigos reikėtų pasimokyti iš Šekspyro: dvi soneto eilutės viską sulipdo. Kaip kregždė savo lizdelį seilėm – „epoksidine derva“… Beje, pradėti galima „lyg tarp kitko“.
Žinai, žmogau, raminkis… Kad ir ką…
Geras siuvėjas susiranda… skudurų, geras būgnininkas pagroja ir senu puodu.

Kino filmas

Šįsyk apie Karolį Wojtyłą, popiežių, žmogų, mąstytoją. Režisierius, klausiamas apie tai, kad filme esama ir prasimanymų, atsako:
– Kiekvienam meniniam filme apie konkrečius istorijos įvykius ar žmones turi būti šimtas procentų tiesos ir šimtas procentų prasimanymų.
Priešingu atveju bus dokumentinis filmas.
Popiežius Jonas Paulius II apie mūsų dienų pasaulį, kupiną egzistencinės nevilties – dar pirmaisiais savo bažnytinės valdžios metais… Ar jos sumažėjo?

Alfredas ir Ko apie karus

A.:
– Tai lietuviai, užuot ką nukaudami, užkutendavo?
P. S. Šiandien laukdamas receptų skaitinėjau pirmąjį Maironio „Pavasario balsų“ leidimą (pakartotas „Baltų lankų“ leidyklos). „Senovės dainoje“ yra posmas:

Daug krito sūnų, kaip tų lapų rudens!
Baltveidės oi verks, ką mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemone tiek vandens,
Kiek kraujo gudų ten tekėjo.

Vėliau „gudų“ kaži kokiu būdu pavirto į „priešų“… Taigi netiesa, kad lietuviai visąlaik stengdavosi save l. jau gerus parodyti. Įdomu tai, kad viskas, kas į vakarus nuo Maskvos, rusų buvo vadinama „Litva“, netgi Kijevas… Taip buvo kurį laiką net po Žečpospolitos unijos.
1610–1612 m. Maskvos užėmime (ir Kremliaus) didelį vaidmenį atliko Ukrainos kazokai ir nusigyvenusi bajorija. Kremliuje (po apiplėšimo) liko lenkų ir lietuvių įgula, kurios vaduoti ėjo Jonas Karolis Chodkevičius.
Kai po Salaspilio pergalės vienoje puotoje šis etmonas ant savo plikės sudaužė taurę, karalius pasakė:
– Saugok savo galvą! Joje slypi visa šios valstybės jėga…
Minino ir Požarskio sutelktų pajėgų Jonas Karolis, deja, nepajėgė sumušti, įgula Kremliuje nebuvo išvaduota (yra liudijimų, kad iš bado valgė vieni kitus…).

Lietuviai ir gudai

Mūsų tarpusavio konfliktai baigiasi XIII a. Nuo tada baltarusiai – gudai dalyvauja visuose LDK konfliktuose lietuvių pusėje.
Ilgainiui maskvėnai – maskoliai apvertė istoriją aukštyn kojom.

Senasis lietuvių kinas

1907–1910 m. šis menas buvo vadinamas krutamais paveikslais.
Starevičius (Kaune), Račiūnas – Čikagoje…
Starevičius pagarsėjo savo filmukais – iš vabalų gyvenimo.

Sausio 30, trečiadienis

Pasaulis

Apie tai, kad pirmosios lietuvių kino kronikos buvo parodytos italų ambasadoje. Pats ambasadorius norėjo su jomis, o ir su prieškarine Lietuva susipažinti.
Kartkartėmis ten šmėkštelėdavo J. Basanavičiaus, A. Smetonos ar kitų iškilių žmonių siluetai.
Po peržiūros ambasadorius labai stebėjosi, kad lietuviai dar XX a. pr. nešioję tokius rūbus – ir frakai, ir skrybėlės…
Lyg visi turėjo su vatinėmis būti!

Dar apie omonininkus

J., kuris per Medininkų įvykius užėmė aukštą postą, smulkiai žino įvykio aplinkybes. Jo versija visai kita nei šiuo metu Lietuvoje žinoma.
– Išsivynios, palauk, viskas išsivynios… Kaip ir apie pakaunės miškus ir Juro Abromavičiaus žūtį.
Pagal jį: trečią nakties turėjo būti keičiamos pasienio sargybos, B. įsakymu išvežti tie, kurie „turėjo būti išvežti“, o kiti – atiduoti sudoroti.
– Sargybą pastatė pakrūmiais, kad ir durnius juos galėtų sugriebt už gerklės…
Dabar daug kas labai nenorėjo (ir nenori) omonininkų suiminėti, nes išplauktų nemaloni tiesa.
Ir taip – kiekvienam žingsnyje.

Balso jėga

Kada girdi galingą tenorą imant:

Ir pakilo šiaurus vėjas,
Ir nulaužė šakeles,
Išnešiojo žalius lapus
Po visas šalis…

prapuola noras gilintis į tekstą. Svarbu, kad yra ką dainuoti! Balsas, melodija padidina žodžių įtaigą dešimtis kartų. Dėl šitos priežasties geriau visai neskaityti balsu (poezijos) nei prastai skaityti.
A. a. L. Noreika keliems poetams (tiems, kuriuos jis mėgo) yra pastatęs po paminklą… Kai „akimis“ perskaitai – jų vertė dažnai smunka.

Beveik dėsnis

Visuomenė puola tai, ko nesupranta. Naikina, tyčiojasi, atsikrato. Tą esu savo kailiu patyręs – ir universitete, ir vėliau. Laimė, atsiranda procentas, kurie žmogų gina.
Tikro žmogaus pareiga būtų išsiaiškinti, o ne smerkti.

Iš Woody Alleno „Manhatano“

– Buvo po lietaus, tu visai šlapia, norėjau parsiverst tave ant Mėnulio paviršiaus ir užsiimt tarpžvaigždiniais iškrypimais…
Arba:
– Tu esi Dievo atsakas į Jobo maldas. Dievas, pamatęs tave, tartų Jobui: „Bet pažiūrėk, ką aš sukūriau!“ ir Jobas sakytų: „Na jau, sutinku, tiek to.“