Visi laiškai – žirafos
Labas taškas.
Žmonės be žmonų ir žmonės be vyrų taškas. Taškas čia ir būtų moksliška išeitis kablelis, be jo darkytumeis be saiko kablelis, vynu prakaituotum apie žmones be žmonų ir žmones be vyrų taškas. Jei nori kablelis, viskiu kablelis, brendžiu prakaituotum taškas.
Ne kablelis, kuo padrikiau kablelis, kuo labiau darkantis apie žmones su žmonom ir žmones su vyrais kablelis, kad tik užpildytume tarpus tarp žmonių ir žmonų, žmonių ir vyrų taškas. Taškas ir kablelis čia ir būtų moksliška išeitis, nes tarp žmonių ir žmonų ir tarp žmonių ir vyrų kartais ir trūksta svarbiausių kablelių ir taškų taškas.
Suprask kablelis, žmogau, šias kablelių ir taškų problemas nematydamas juose literatūrinio žaidimo, sunku aprašyti šiuos kablelius ir taškus kablelis, nes jie sunkiai pastebimi kablelis, dėlioji kablelius ir taškus, kurie vos matyti, gera dėlioti kablelius tiems, kurie apie juos nieko nežino taškas.
Kadras iš Federico Fellini filmo "Saldus gyvenimas" (1960)
Šiuo metu redaguoju tekstus, kuriuose per daug literatūros, ir darau viską kablelis, kad jie taptų mažiau literatūriški – „nusileido tiršta nakties tamsa, prisodrinta saldžių žiedų kvapų“ – „atėjo naktis“. Buvau išvadinta nedvasingu žmogum, bet į tokią literatūrinę retoriką stengiausi atsakyti irgi kuo neliteratūriškiau. Mokslinis tonas kai kuriems tinka daug labiau.
Kad jau žiema, galima būtų nueiti prie lango, rūkyti, adata kviestis Žaną d’Ark ir prašyti, kad kas vakarą mokytų prancūziškai ir, jei gali, tegul dar susitinka su Apollinaire’u ir Éluard’u ir išburia juos iš delno, nes tokius delnus ir reikia analizuoti ir skiemenuoti.
Kad jau vasara, sėdžiu ant uolos ir uolos labai nepatogios, tada dar reikia, kad ateitų moteris su vaiku ir man pasakytų, jog aš turiu žąsies odą, o galiausiai rėktų visa gerkle, kad žąsiaodė nužiūrėjo jos vaiką, į tokią retoriką stengiausi atsakyti kuo oriau ir kilmingiau brūkšnys – aš turiu žąsies odą ir baseino akis* kablelis, valgau šakute ir peiliu kablelis, įsipjaunu į šaukštus. Žąsies oda kai kuriems tinka daug labiau.
Arrivederci arrivederci, miela panele, Jūsų kirpčiai kaip arklio karčiai, darkykitės apsvaigę savo buduaruos šauktukas!
Būk amžiams kablelis, žmogau, uždarytas šioje Žąsų gatvėje tarp atlasinių liepsnų ir tegul čia būna ispaniškas gyvenimas, nes ir prancūziškam per mažai chaoso, ir tegul veriasi puotos, Ispanija mano Amerika.
Rubino kraujas sugrįžta. Arrivederci arrivederci, miela panele, nedarykite staigių sprendimų dėl savo polėkių, geriau eikit pažiūrėti į veidrodį, gal nuo aistros oda įdegė. Žiūriu ir aš tikrai panaši į mane, žiūrėk, šiandien eisiu ir rėkausiu gatvėse, nes mano širdys pašėlo iš įsiūčio.
Arrivederci arrivederci, miela panele, puoškitės ir juokitės, jei mano širdys nuo šiol būtų kaip reikiant pašėlusios iš siautulio kaip dabar, riksmas girdėtųsi kaip iš Liūto gatvės.
Arrivederci arrivederci, miela panele, Jūs draugė tokia gera, kai puošiatės ir juokiatės, priimkite, jei nebūčiau tokia laukinė, sutartumėm geriau.
Kiekviename kambary čia po paveikslą su galvijų fermom ir kiekviename tarpduryje atlasinės Žanos d’Ark ugnys kablelis, pasiduodu taškas.
___
* Sakoma dvitaškis: mano oda žąsies, o akys – baseino kablelis, bet kalba šįkart iškraipo mano mintis. Šią išnašą paaiškintų tik kita išnaša.
