Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Korėjiečių „Apple“ Edipas. Nekerintys diafragmos kerai

2010 11 30

Ką tik parėjau iš teatro. Kviestinė režisierė korėjietė pastatė spektaklį pagal savo šalies mitą – truputį karaliaus Edipo istoriją, tik šiame rytietiško mito variante ne motina sūnaus, bet tėvas dukros neatpažįsta.

Režisūra atseit labai moderni, vakarietiška – lėlių galvos kapojamos, žvejo dukra dėvi H&M rūbus, visi personažai tarsi nužengę iš ŠMC vakarėlio, fone rodomos rokeriškos, kompiuterinį žaidimą primenančios projekcijos. Pekino Central Academy of Drama aktoriai labai ekspresyvūs, pursloja tarsi „Žaldokynės“ svita. Kinijoje karaliauja Mao Dzedongo žmonos įteisintas vaidybos kanonas: kuo labiau rėki, kuo geriau moki keisti balsą, tuo didesnis esi profesionalas.

Siužetas gana komplikuotas, bet esmė tokia: imperatoriui gimsta vien dukros, o jis nori sūnaus, tad savo septintąją išmeta lauk. Kūdikį priglaudžia žvejai. Įdukra, žinoma, išauga labai graži ir dora mergaitė, kuri mėgsta dainuoti. Karalius vis vargsta, vis nesusilaukia sūnaus (projekcijos rodo pulsuojančius vyriškosios lyties gemalus, nuogas suraižytas moteris ir kažkokius sliekus), jo dukros tarpusavy pešasi, kažkokie kalviai sunkiai dirba, kažkokios laidotuvės įvyksta, vienas iš kalvių pamilsta žvejų išaugintą imperatoraitę, juodu susilaukia sūnaus, o šį pavagia karalius. Žvejo dukra, ištikta isterijos, ateina į rūmus atsiimti sūnaus, tačiau vaikas jos nenori matyti; visi personažai pradeda rietis, valdovas, apimtas pasiutimo, nužudo savo žmoną, užsmaugia berniuką (savo anūką) ir išprievartauja žvejo augintinę – savo dukrą. Kraujomaišos įkarštyje abu vienas kitą atpažįsta ir susiima už galvų. Dievų prakeiksmas kraujomaišos dalyvių čia nepaliečia, mat remiamasi kita logika. Finalinėje scenoje videoprojekcija rodo didmiesčio dangoraižius ir bankų pastatus, jauna laiminga šeima sėdi parke ir fotkina vienas kitą atlenkiamais „Apple“ mobiliaisiais. Nieko sau pomirtinė Hado karalystė! Seulo dievai ne baudžia, o mobiliakų duoda? Pasirodo, režisierė tokiu būdu savo nuomonę išreiškė, taip ji komentuoja istoriją (kaimynė Keit, korėjietės ir austro dukra, kai vakare susidūrėme prie bendros kriauklės, paaiškino): esą reik šeimoje gražiai būti, kartu visiems eiti į parką savaitgaliais, nemėtyti savo vaikų (dukrų) kur pakliuvo, nepalikinėti jokiems žvejams, tada ir kraujomaišos nebus. Teisingai, aš irgi taip pat galvoju, bet užtenka visa tai vienu sakiniu pasakyti, kam dar visus metus repetuoti ir statyti apie tai spektaklį?

Rytais mokyklos kiemas toliau aidi nuo garsaus skiemenavimo ir balsių tarimo. Jau nebegirdžiu, jau pripratau. Be to, ir dalyvių gretos praretėjusios, didžioji dalis šūkautojų duodasi salėje, lauke likę tik šalčio ir smogo nebijantys. Ir čia ne jokie rytiniai aliarmai ar gyvieji žadintuvai, kaip anksčiau maniau, o diafragmos pratybos, parytinės tarimo pamokos. Išmokti pratimai gausiai įtraukiami į vaidinimus:  kai spektaklyje ateina raudojimo, pavydo, pykčio arba išpažinties scenos laikas, jaunieji aktoriai puola demonstruoti, ką taip ilgus metus ankstyvais rytais veikė.

Ak, tie pasiutę, visai nekerintys diafragmos kerai!

Kakava ir filmai

2010 12 01

Pirmoji žiemos diena! Olandas ta proga man ir mokytojoms į celofaninius maišelius pripylė kakavos, o scenos menų fakulteto dėstytojas į kambarį pritempė kinų, japonų ir korėjiečių filmų. Vyrutis rėžia sparną apie Pavliną, todėl norėdamas savo paslaugomis padaryti jai didesnį įspūdį ir man dantis bando užkalbėti. Man gerai: tegul neša tuos filmus. Jau antrą sąrašą ruošiu, kakava užsigerdama.

Jubiliejus

2010 12 02

Šiandien sueina lygiai trys mėnesiai, kai rankose nelaikiau nei šaukšto, nei šakutės.

Marina Abramović cupping

2010 12 04   13:04

Ryte vos pašokusi iš lovos nuskubėjau į netoliese įsikūrusį tradicinės kinų medicinos kabinetą. Bulgarė patarė išbandyti jų cuppingą – garsųjį peršalimo ligų gydymo būdą, giminišką mūsuose prie ruso plačiai praktikuotam taurių statymui. Esą tas dar prieš Kristų daosistų vienuolių išrastas cuppingas ištraukia iš kūno šaltą orą, suaktyvina kraujo cirkuliaciją, atidaro meridianus. Sumaniau išmėginti, nes antra savaitė neatsikratau keistų simptomų. Olandas, beje, irgi. Abu susigavom kažkokią kinišką zarazą, kuriai labai patinka varginti europietišką organizmą – joks arbatų liurlinimas ir kosulį malšinantys sirupai nepadeda. Butą mat gerą liga susirado – europietišką.

Nuėjau visa apsimiegojusi, paprašiau cuppingo. Nuvedė į kambariuką su toršerais ir geltonomis užuolaidomis. Ant gretimo gulto gulėjo kinė, kuriai ant nugaros buvo prikrauta kažkokių gydomųjų skudurų.

Buvau paguldyta į lovą su skyle, skirta veidui padėti. Guli taip, žiūri į grindis, o kinė kažką marmalioja ant nugaros. Išgirdusi, kad kosčiu, pasiūlė dar vieną procedūrą, pakišo meniu – esą kainuoja tiek pat kiek taurės (apie 7 Lt). Neprieštaravau. Ta kiniška procedūra buvo nugaros paminkymas ir pagremžimas. Kai sustatė visas taures, net aiktelėjau – atrodė, kad širdis sustos, kad ištrauks iš manęs visus plaučius – toks slėgis buvo. Pakėlusi galvą užmečiau akį į savo gulto kaimynę – mažutė gulėjo išvertusi pilvą, ant jo kinas-seselė kūreno laužą. Uždeda rankšluostį, apipila specialiu skysčiu ir uždega. Maniau, kad čia antroji taurių dalis, todėl nesipriešinau, kai mane gydanti kinė ant manęs ėmė kelti gaisrą. Jausmas geras: jauti, kaip į tave įeina ugnis. Tik nelabai malonu, kai tas skystis tekšteli ant rankos ir ima liepsnoti riešai: nelabai vikrios daktarės būna. Taip padeginus nugarą, man buvo liepta ruošti pilvą. Ėmiau priešintis, stomach mèiwénti (pilvas no problem) sakau jai, o ta liepia verstis. Na, galvoju, gal čia to cuppingo trečioji dalis. Be to, man viskas įdomu gi. Apsiverčiau – kinė kūrena laužą ant manęs, kalbina.

Po visų piromaninių procedūrų prie kasos mane pasitiko visai ne 14 Lt sąskaita. Suraukiau antakius. Supuolę azijiečiai ėmė pirštukais baksnoti į kainininką: po cuppingo ir tradicinio kiniško gramdymo man buvo, pasirodo, atliktas tibetietiškas ugninio drakono šokis, o tas pilvinis laužas tai yra dar kita procedūra – didžiojo liūto alsavimas ar panašiai. Kadangi nuo tų liepsnų sukosi galva, neturėjau jėgų ginčytis, sumokėjau reikalaujamą triženklę sumą (apie 50 Lt). Vis vien pinigus gaunu iš Kinijos Liaudies Respublikos, tai tegul keliauja jie liaudies žmonėms – visokioms seselėms. Ne aš, o jos už savo apgavystes degs pragare. O ten jau liepsnos intensyvesnės nei drakono šokis!

P. S. Grįžusi namo veidrodyje pasitikrinau nugarą: nusėta milžiniškomis mėlynėmis, kurias prilietus eina žiežirbos. Mano nugara dabar – kažkas tarp Marinos Abramović ir religinių kankinių.

Bravo!

22:32

Luko Percevalio „Hamlete“ nė kartelio nekostelėjau. Bravo ugniai! Bravo Percevaliui!

Pneumonija in da hauz

2010 12 09

Ką tik atsivėrė durys, olandas Haris (visai ne Halis, pasirodo; tris mėnesius buvau ne taip nuklausiusi vardą, mat pats vardo turėtojas turi tarimo defektą: r problemėlės) atnešė prišvietęs lapų. Atseit kad dyka nesėdėčiau, gramatikos užduotis daryčiau, nes per Kalėdas laukia egzaminai. Kartais to olando privengiu, nes jis pamišęs dėl mokslų, su manimi vien apie tai šneka, kažkodėl mano, kad aš irgi hieroglifofilė (todėl labai vertinu tas akimirkas, kai Haris nekalba apie pamokas, o pasakoja apie kartu su Peteriu Greenawayumi statytą operą arba apie savo keistos giminės peripetijas). Aš dyka šias dienas būnu, nieko nedarau, kiniška pneumonija plaučiuose juokus krečia, egzaminuoja mano jėgas.

Kambario durys atsidarinėja dažnai, vis kas nors beldžia. Pavlina iš valgyklos parneša ryžių, kivių nuperka. Vakar dizaino mokytojas atitempė 6 kg bananų kekę ir apelsinų maišą, lyg aš būčiau ne žmogus, o motina beždžionė su penkiomis vaikaičių ir vaikų kartomis. Dalį išdalijau barako panelėms, visokioms Vicky. Tegul geriau valgo, sėdi tyliai pilna burna ir netriukšmauja, nesišlaisto girtos koridoriais.

Užvakar pamaniau, kad laikas aplankyti normalų gydytoją, nes per daug ilgai laikosi ta žema temperatūra. Nuėjau pas mokyklos daifu, skaitydamas laikraštį apie sporto naujienas šis atbula ranka pakišo kažkokio sirupo ir paracetamolio. Ką gi, geroji čekė ėmėsi veiksmų: nulėkė į biblioteką, iškvietė ten prie knygų palinkusį dizainerį ir visi patraukėme į ligoninę.

Ligoninėje vėl termometrai, registracija, sumaištis dėl mano vardo. Galiausiai gaunu inauguracinį į pacientų sąrašą įrašomą vardą – Crainywte. Gydytojo kabinetas vidury koridoriaus, visi vaikšto, viešai tikrinamos gerklės, klausomi plaučiai. Kartu su savo palyda keliavau į kraujo laboratoriją: pro užtamsintą langelį iškiši pirštą, o ten nematoma laborantė paima mėginį. Tada lauki keletą minučių, vėl eini pas gydytoją. Kraujas rodė neką, tad nusiuntė į rentgeną. Einam su svita, vaikštom radiologiniais koridoriais. Su Pavlina prunkščiam: tai bent smagiai leidžiam popietę, ne blogiau už Šanchajų. Mokytojas vis kartoja relax, nors pats nagus kramto, neša mano rankinę, visus tyrimų popierius, vis kliūva už laiptų, choleriškai maskatuoja rankomis.

Rentgenologas – toks bedantis susišiaušęs gnomas – kvatojasi lyg durnaropių užvalgęs, kalbina rusiškai. Į rentgeną lydi mokytojas, laiko megztinius, kol gnomas į mane, kartodamas dobry den’, leidžia radiacinius spindulius. Gavę nuotrauką nešam gydytojui, tas šaltu veidu diagnozuoja infekcinį fèiyán. Kas tas fèiyán, dizaineris nemoka išversti, Pavlina sako mananti, kad tai plaučių uždegimas, pasitikrinsim žodyne grįžusios, gerai? Daktaras beria kažką kiniškai, aš tik klapsiu blakstienomis, o man už nugaros stovintys Tinas su Pavlina vienas kitą pertraukdami verčia. Žodžiu, prirašė vaistų, po trijų dienų reikia vėl pasirodyti, tikrins, ar neblogėja, o tada jau ligoninės lova laukia ar pan. Kažkas tokio, maždaug taip visi supratom. Visi linksmi grįžom taksi namo, Tinas prisakė gulėti, nors ir niekam neliepus man tik tai ir norisi daryti.

Guliu paslika, Pavlina pasakoja, kaip per savo teatro fakulteto krikštynas padaugino vyno ir nugarmėjo kaži kur į stiklus, susipjaustė veidą, paskui visą kelią vėmė greitojoje, daktarai manė ją esant benamę, nors mergaitė iš profesorių šeimos kilusi. Aš jai tada pasakoju apie savo vaikystės nuotykius baro kamerose, keičiamės groteskiškais prisiminimais. Juodi juokeliai, tikrai jokia Rubi ar Vicky nesuprastų – jei ne ši karminė kambario draugė, viskas atrodytų kur kas niūriau. Pats Kafka su Švankmajeriu pasitarę mus vienam kambary apgyvendino.

Naktį guliu, vartausi, negaliu užmigti, akyse stovi baltai apsirengusi Narmontaitė. Su ja nuolat susidurdavau grįždama autobusu Vilnius–Kaunas. Leidiesi, būdavo, Parodos kalnu, o ji, mat, reklaminiame stende išsirietusi sako: „Nors gimiau Žemaitijoje, myliu Kauną“ ar panašiai. Mano smegenys tai prisiminusios nerimsta ir skanduoja: „Nors esu netoli Tibeto, vis vien geriu antibiotikus, nors negeriu ir nerūkau, plaučių uždegimą gavau, advento laikotarpis pilnas paslapčių ir netikėtumų – pneumonija suteiks jaukumo jūsų namams.“ Atsikėlusi užsidedu ant galvos bananų kekės kompresą ir smegenys tarsi Vicky nutyla.