Tacitas požeminėje stotyje

ALEŠ ŠTEGER

Kiaurą valandą trukusi kelionė iš Berlyno priemiesčio Charlottenburg į Prenzlauer Berg praskriejo akimirksniu, skaitant vietinių barų pavadinimus. „Schwarz Sauer“ („Juodoji rūgštis“), „Entweder oder“ („Arba arba“), „Flotte Frieda“ (tarkime, „Fyfa Frida“), „Babel Berlin“ arba „Gorki park“ – tai vietos, pasižyminčios stilistiškai suniokotu interjeru, kuriame garuoja ritualinis skylių dvokas, o padavėjai patiekia drungną alų, ką tik ištrauktą iš šaldytuvo – „labai labai kietą“. Užrašai virš durų ir ant šaltų aprasojusių langų barams grąžino prarastą magišką žodžio galią, ir net tada, kai lauke pradėjo temti, jie ir toliau švytėjo tamsia kerų šviesa, o tas švytėjimas paslėpė aiškiaregių, šventųjų, pranašų ir alternatyvių pusdievių, melagingų, o kartais ne tokių melagingų, veidus. Kamufliažiniai Budos ant suklerusių stalų, delnais prie barų prilipinti, juodai aprengti Kristūs, Marijos pankiškomis šukuosenomis ir Krišnos, pervilkti Vidurio Europos intelektualais. Taip paslaptingai žaižaruojant aplinkai ir besivystant sudėtingiems pokalbiams apie nepastovios meilės pastovumą, naujus plastiko spaudimo įstatymų pokyčius ir pusiau pamirštą devintojo dešimtmečio poetinę Prenzlberg sceną, pakeliui namo man taip staigiai kažkas sušvito atmintyje, kad it Hildebrando arklys mečiausi į priešingą – klaidingą – pusę. Laimei, vėliau visada atsiranda koks nors Tacitas, kuris nukreipia mano neryžtingą šuolį į tuščios požeminės stoties pusę. Eskalatorius mus įtraukė lyg laiko mašina, kai Gajus Kornelijus man pasakojo apie senuosius germanus – prie fizinio darbo nepratusią tautą, gyvenančią tarp Reino ir Dunojaus, apie tautas, kurios, užuot dirbusios žemę, stoja į kovą su priešininku, apie tinginius, kurie jau prieš du tūkstančius metų mėgo miegoti iki vėlyvos aušros ir vaikščiojo apsisiautę kailiniais apsiaustais, sukabintais kabliais, arba dar mieliau nuogi, apie tautą, nepažįstančią rudens, turinčią tik tris metų laikus, apie karštus ištikimybės, monogamijos ir moteriškumo gynėjus. Blausiame perono halogenų švytėjime Tacitas išnyko. Romoje paskutiniais pirmojo amžiaus metais jis buvo prisirijęs Cezario užrašų apie Germaniją ir iki koktumo prisiklausęs iš šaltos šiaurės grįžusių legionierių bei pirklių pasakojimų. Būdamas laisvamanis vyras, jis apsčiai prirašė apie klajones po požemines stotis antikinėje Romoje, ieškodamas galimybės kada nors sutikti gyvą kurį nors iš savo užrašų herojų. Sutikau jų ir aš, ir jau tą pačią akimirką man buvo aišku, kad netikėtą elegantišką išnykimą romėnui padiktavo turtinga jo patirtis požeminiuose kraštuose. Grupelė juodais džinsais ir odiniais rūbais apsivilkusių germanų pabėgėlių palikuonių nužvelgė mane, vienas iš jų kažką sušuko, sužvango grandinės, kabančios ant jo it ant Kalėdų eglutės, o viršutiniame pasaulyje švietė pilnatis, kai kartu su kitais dviem jis žengė manęs link. Tacitas kalba apie dešimt punktų šeimos vienybei paremti tarp germanų ir bastūnų. Pirma: Tacitas praneša, kad germanai žiemą ypač mėgo praleisti iškastuose urvuose, kuriuose šilta ir kurie nėra pastebimi priešui. Apsidairiau aplinkui ir supratau, kad esame visiškai vieni, aš ir artėjantys juodai apsirengę draugai, jų buveinėje. Antra: Ut primum adoleverint, crinem barbamque submittere nec nisi hoste caeso exuere votivum obligatumque virtutu oris habitum, kai pradeda želti barzda, leidžia jai ir plaukams vešėti, o patrumpina juos tik tada, kai užmuša pirmąjį priešą. Trečia: priėjęs prie manęs, bastūnas ir vėl suriko, spigus jo balsas nuaidėjo vienišoje stotyje ir pranyko geležinkelio tunelių tamsoje – iš jų geriausiu atveju pargrįžo it žiurkių cypimas. Tacitas germanų karo dainas vadina neharmoningomis. Pagrindinis jų tikslas buvęs išgauti šiurkštų trimito garsą. Germanų kariai šaukdami laikė prie lūpų prispaudę skydus, kad išgautų kuo aukštesnį rezonansą. Vietoj skydo tą vakarą pravertė mano veidas, seilių lašeliai iš šaukiančiojo burnos gilumos pasklido per du pirštus nuo manęs. Ketvirta: Tacitas teigia, kad germanai prausiasi retai. Penkta: virš lūpų, iš kurių it koks vaiduoklis manęs link sudžeržgė balsas, jie į nosis įsivėrę du didelius sidabrinius auskarus. Drąsiausias iš jų, kaip teigia Tacitas, nešioja plieninį žiedą, kitaip tariant, gėdos ženklą. Nešioja jį lyg pančius, iš kurių išsilaisvina užmušdamas pirmą priešą. Šešta: iš burnų smarkiai garuoja alus, ritualinis germanų gėrimas. Septinta: Convictibus et hospitiis non alia gens effusius indulget, quemcumque mortalium arcere tecto nefas habetur. Anot Tacito, jokia kita tauta neatsiduoda pramogoms ir svetingumui taip be saiko kaip germanai. Aštunta: sidabrą vertina labiau nei auksą, teigia Tacitas ir priduria, kad ne dėl stebėtinos meilės sidabrui, o daugiausia dėl praktinių priežasčių, juk sidabro gaminių vertė tinkamesnė jų kasdieniams pirkiniams. Mąstydamas apie tai, ištraukiau iš kišenės dviejų eurų monetą ir pasiūliau ją šaukusiajam. Devinta (šis man patinka labiausiai): germanai laiką matuoja ne dienomis, o naktimis, ne šviesa, o tamsa. Vis dėlto mano širdis nustojo pašėlusiai plakti tik tada, kai dusliai sudundėjo peronas. Bastūnams, nematomiems požemio gyventojams, pažemintiems germanų karaliams, pasiklydusiems modernaus didmiesčio vidury, figūrai, su kuria kartu metėme keturių šešėlių vėduoklę, tam miražui, kuris buvo viskas ir kartu niekas, tam kūnui su alaus buteliu vienoje rankoje ir moneta kitoje, išsprogdintomis akimis švytavusiam taip arti, kad mūsų nosys galėjo susiliesti it besibučiuojančių eskimų, tunelio gilumoje pasirodė metro šviesos. Dešimta: kas dar galėtų, teiraujasi Tacitas, nepaisydamas siaubingos ir nepažįstamos jūros pavojų, savanoriškai palikti Aziją ar Afriką, ar Italiją, kad aplankytų Germaniją, žavesio neturintį kraštą, pasižymintį šiurkščiu klimatu, nesuteikiantį paguodos nei tam, kuris jį dirba, nei tam, kuris tik tyrinėja. Nebent, priduria Tacitas, jei Germanija yra tėvynė.