Padange pylėsi paukščiai

KĘSTUTIS NAVAKAS

Padange pylėsi paukščiai, lyg kas būtų pažėręs saują plunksnuotų monetų, kai kurie skrido uodegomis į priekį, vėjas šiaušė plunksnas, o jiems ant nugarų stovėjo labai maži žmonės, lėtai sukdamiesi – taip sukasi rakteliai mechaniniuose žaisluose. Niekaip nesupratau, kaip tie žmonės nenukrinta – vėjas buvo smarkus, kaip kiekvieną lapkritį, kaip kiekvieną gruodį.

Sapnavau pernai mirusį pusbrolį. Jis gulėjo šalia manęs, kaip būdavo paauglystėj, ir pasakojo dabartinį savo gyvenimą. Sakė: mano galva susiplojo, va, pažiūrėk. Pasakodamas nervinosi, jam nesisekė nei gyvent, nei pasakot, paskui atsistojo ir ėmė kažkaip nepiktai peiliu badyti mano knygas. Ramiai vartydamas, lyg mėgintų iš kai kurių puslapių, kaip iš konservų dėžučių, iškabinti kalbos tirščius. Kodėl badai? – paklausiau. Ką? – nesuprato. Priėjau prie lentynos, norėdamas parodyti tris subadytas knygas, tačiau jų ten nebebuvo. O tokiais atvejais visad nubundu, nes nusipurtau. Nubudau ir nebetikrinau, nereikia man tų trijų knygų, maža ką ten perskaityčiau.

Tik vėliau pamačiau kelis sakinius, prisegtus prie žydro kaspino. Būtinai turi išgerti, buvo parašyta. Turi išgerti daug, buvo parašyta. Nes greit nebeprisiminsi ir tos dėželės, pirktos Šveicarijos kurorte, buvo parašyta. Išgerk. Žydras kaspinas. Baltas popierius. Banalu.

Nuleidus akis žemyn, tesimatė žmogus, einantis iš niekur į niekur. Ėjo keistai, dėliodamas kojas taip, lyg visą gyvenimą važinėjo dviračiu ir tik dabar žengia pirmuosius žingsnius. Krepšyje nešėsi šūsnį sąsiuvinių. Raides bei sakinius. Raides išmokau dar vaikystėje, o jo sakinių man veikiausiai nereikia. Pasaulyje egzistuoja tiek betikslių sakinių, kad keista matyti juos ką nors nešantis. Tarsi jie būtų tikri, tarsi galėtų ką nors keisti.

Reikia išgerti, pamaniau. Žmogaus nešamuose popieriuose turbūt parašyta tas pats: išgerk, nes nebeprisiminsi. Padangėje raitėsi keistos linijos, tarsi ji irtų, tarsi būtų nubrizgusi nuo mano žvilgsnio.

Iš ryto skambino ta mergina. Jos balsas vėl buvo lyg pienas, medus bei nuodai, vėl jo klausiausi, neskaidydamas į segmentus, vėl pamiršau išsyk po pokalbio. Nes negalima gyventi tokio balso kontekste, kaip negalima nuolat klausytis Brahmso. Ką ji sakė? Pasakė visus man reikalingus dalykus, tačiau dabar turėčiau išgerti ir jie man nelabai rūpi. Gal ir eičiau ko nusipirkti, bet vėjas grotų manimi kaip butelių kakleliais ir trankytų į tinką. Be to, nebegeriu.

Šveicarijos kurorte tąsyk vėjas irgi buvo smarkus, kaip kiekvieną lapkritį, kaip kiekvieną gruodį. Sėdėdavau vakarais ant laiptų rūkydamas ir galvodamas, jog didžiausi žmonijos išradimai yra ratas ir laiptai. Du priešininkai, du vienas kitą neigiantys mechanizmai. Įsivaizdavau tave ridenant tuščiavidurį ratą kokiu nors degančiu pagaliu, man beliko laiptai, trečiasis laiptelis iš apačios. Pats patogiausias.

Na taip, kai jau gerdavau, tai gerdavau. Kartais ateidavai pažiūrėti, ar dar nemiriau. Tuo metu skaitydavau Cortázarą ir tavo atėjimai praslysdavo tarp eilučių. Tie trys milimetrai tarp eilučių sugėrė pernelyg daug tavo atėjimų. Kaip ir išėjimų, beje.

Tada apsilankydavo brendis bei kiti broliai grimai, nugrimuodavo mane nuo pakaušio ligi kirkšnių ir tyliai išeidavo, palikę įjungtus du mano kompiuterius. Jie jais daugiausia ir naudodavosi, aš tebūdavau statistas, tokie teatruose po sceną nešioja alebardas. Net Čechovo šautuvas už juos gyvesnis, net Hamleto tėvo šmėkla, ką jau kalbėti apie mano mirusį pusbrolį.

Sunkiausia būdavo po to, rytais, kai vėjas aukštai pakelia paukščius, kai ant jų nugarų besisukantiems žmonėms iš rankų krinta spaliai bei pjuvenos. Tada jau norėdavau, kad ateitum. Norėdavau parodyti Šveicarijos kurorte pirktą dėžutę. Tokią mažą, kad į ją nė vienas tavo turimas daiktas netilptų. O štai tada ir neateidavai, būdavau tave jau pragėręs. Ne, sakykim – pralaukęs.

Žinai, ilgai svaiginusis vieni jutimai nusilpsta, tačiau kiti paaštrėja. Jei minėtieji paukščiai nebūtų patys pakilę, žvilgsniu juos pakelčiau, nupūsčiau nuo šakų ir jie riedėtų sau dangumi tarsi sauja plunksnuotų monetų. Ir jei kas tuo metu žiūrėtų į dangų, toksai paukščių gūsis neatrodytų beprasmis. Tik niekas nežiūrėdavo, padangėje styrodavo mėnuo, tarsi kuolas dykumoje. Dieną naktį styrodavo. Štai nuo jo pavargdavau tiek, kad nugara skaudėdavo dar kelias dienas. Lyg būčiau bandęs jį iš ten išrauti.

Už lango vėl praėjo žmogus, nemokantis vaikščioti. Dabar man atrodo, kad nemokantys vaikščioti vaikšto gražiausiai. Pamojau tam žmogui žydru kaspinu, bet jis nepamatė. Tada pamojau dar keletą kartų. Paskui tiesiog mojavau bet kam, kas norėtų matyti. Atrodo, kad tik sau.

Tais rytais labai norėdavau, kad ateitum ir atsigultum šalia. Kad užuosčiau ir tave, ne tik Cortázaro puslapius. Moters kūno trauka tuomet irgi labai sustiprėja, ima blokuoti fantaziją, versti ją taikomąja, kad tarnautų geismams arba verstų matyti, kaip brutaliai prievartauju tave, o tu net nesipriešini, nes tau patinka.

Niekada neateidavai, nykdavai į visokius savo darbus, nors žinojau, kad jokių darbų neturi. Ieškodavau tavęs kitaip, uostydavau tavo drabužių pažastis, žiūrėdavau, kaip savo kambaryje išdėliojai daiktus, pagal visa tai tave spėliodavau. Dažniausiai atspėdavau. Grįžusi rasdavai savo kambaryje mano jau atspėtą tylą.

Vonioje ieškodavau tavo kelnaičių, jose dar būdavo tavo kvapo, koks vos juntamas lašas šlapimo, kurį sukvėpuodavau kaip paskutinį akvalango deguonį. Ir buvo savaip gera taip gyventi. Kol dar gėriau, kol negyvenau kitaip.

Vėl žiūriu pro langą, ką daugiau man veikti. Langas sugedo, nieko gero neberodo, net brūkšninis kodas man būtų įdomesnis. Žinoma, prisimenu tą dieną, kai brendis ir kiti broliai grimai nebeatėjo. Keista buvo tai, kad lioviausi laukti ir tavo atėjimo. Vienam svaiguliui pasitraukus, pranyko ir kitas. Visiems laikams.

Kažkokios šakos brūžino lango stiklą, o giliai į dangų įkaltas mėnulis buvo jų įkaitas.

Tik vėliau pastebėjau, kad traukiuosi, mažėju, virstu adatos akimi. Daiktai aplink mane vis augo, pagalvė bei antklodė tapo panašios į apsnigtas pievas, o lubos pakibo nebepasiekiamai aukštai. Keistai svetimi atrodo daiktai, praradę įprastus matmenis. Pasaulis negali būti per didelis, iš tokio būtinai iškrisi.

Žinoma, dar galėjau išgerti, žydrojo kaspino išmintis tai primygtinai rekomendavo. Bet kam man? Aš išgersiu, man vėl tavęs reiks, tačiau tu vėl neateisi. Kažkas vėl visas naktis kals mėnulio kuolą man į strėnas. Galvojau apie tai, bet ir mintys apie tave darėsi vis mažesnės, kol visai pranyko. Liko tik viena: šiandien tam tikra mergina man skambino. Vadinasi – ji yra.

Tuomet prisiminiau dėžutę, pirktą tau Šveicarijos kurorte. Ji jau buvo man tinkamo dydžio, galėjau patogiai joje įsitaisyti. Įsliuogiau į ją ir tapau kelių sidabrinių jos plokštumų atspindėtas, netikėtai ėmiau daugintis, byrėti pro tos dėžutės kraštus ir žydru kaspinu slysti į erdvę, kurios dydis man jau nebeturėjo jokios prasmės. Ir tada padange besipilantys paukščiai mane nusinešė. Sukausi ant jų nugarų kaip rakteliai mechaniniuose žaisluose, tačiau ir iš viršaus mačiau save mažoje šveicariškoje dėžutėje, kur man pakako vietos, ir kitą save, stovintį prie lango, ir trečią, besikalbantį su pusbroliu, ir net ketvirtą – laukiantį skambučio.

Žinojau, kad paukščiai mane nuneš ten, kur būsiu sušluotas ir sulipdytas. Arba ten, kur sudaužytas ir išmėtytas. Tačiau paskutinė galvoje pranykusi mintis buvo ši: niekada neatidaryk tos dėžutės. Juk ten tik aš. Niekas daugiau ten netelpa.

2010 lapkritis, Wiesbaden