EVALDAS IGNATAVIČIUS. Eilės
Lopytas
– Morta, kas rūtas kasa?
– Rokas rūtas kasa.
– O Kasta laksto?
– Kasta pamokas mokos.
– O Rapolas moko?
– Rapolas pasakas sako.
– O mama lopo?
– Mama skaras lopo.
„Spindulėlis“, elementorius, 1928
…lopytas, palenktas, atsiuvinetas…
labai gražus – seno tankaus
audimo
Viešpatie – tavo pradėtas
są-siuvinys – raštai – sergantis
tymais
sūnus – dukrą verčiau
turėjęs
būtum – lauktuva vienas kito…
skilčiau – gausčiau – trupėčiau –
riedančius akmenis žiesdamas
iš neklusnaus granito
Užgesink
tylios šviesos negęsta tik tolinas
kažkada jos turbūt buvo muzika
kol mama savo balsą paskolina
savo senstančią nuotrauką nusuka
ir tyla tyliai pakelia taikinį
o tamsa tamsų vyną supjausto
imk sūnau šitą taurę – tai laikina
viską jausti
iš nematomų sostų ir uostų
iš vandens iš tuščių partitūrų
kas ten gelstančius augalus glosto
kas ten žiūri
Karuselė
atvykstu
ima dėtis dalykai
iš nematomų knygų
ore
visas šitas koncertas už dyką
diriguoja tik frakas
do re
vakare
tempas ima greitėti
nesustabdomos stotys
do si
o turėtų būt dieviškai lėta
man šita žinomybė baisi
Mėnulio fėjos
nes visad būna priežastis
yra nematomų šokėjų
nes visad būna atpirkėjas
jungtis
lyg mėnesienos siauras takas
be atminties ir be šviesų
o visa kita niekad vakar
tamsu
Akmenų gatvė
iš akmeningų akmenų
iš vandeningų vakar upių
ėjau kliedėdamas dugnu
ten kur jau niekas neberūpi
ėjau rūpėdamas kažkam
nepažadėjęs nieko tikro
nušvitusiems dangaus daiktams
ir šitai šešėliuotai dykrai
kuri dejavo už manęs
ir pušimis suraižė dangų –
užverk bičiule langines
į mūsų ateitį per brangią
mums
2010-ųjų spalis