Balsuoti ar nebalsuoti?

ANDRIUS MARTINKUS

Kelios mintys apie krikščionišką rinkėjo atsakomybę ir apie krikščionio balso kainą

Iš pirmo žvilgsnio, regis, politika yra kaip tik toji sritis, kurioje vadinamojo „mažesnio blogio“ pasirinkimo principas randa sau plačiausią pritaikymo galimybę, be to, yra gana nesunkiai morališkai įteisinamas. Tai galioja ir rinkėjams, ir rinkimų institucijai apskritai vadinamosiose „demokratinėse“ politinėse bendruomenėse. Iš tikrųjų – politikai nėra idealūs, neegzistuoja idealių politinių programų, o po rinkimų dažnai reikia sudaryti koalicijas, kuriose jų narių „vertybinės nuostatos“ dažnai aukojamos dėl „stabilumo“. Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje rinkėjo sąžinė neretai verčiama atsakyti į kankinantį klausimą: „Ar „mažesnis blogis“, kurį esu priverstas rinktis (o priverstas esu, nes priešingu atveju nepasinaudočiau savo rinkimų teise, kuri kai kuriose šalyse yra paversta pareiga – neseniai tokią praktiką palaikė ir kai kurie Lietuvos politikai), nėra toks didelis, kad jo „mažumas“ pasirodo esąs toks mažas, toks nereikšmingas, jog mano sąžinės teisme šis blogis yra nuteisiamas tiesiog kaip blogis, kas savo ruožtu priverčia sudrebėti mano ranką, nuo kurios judesio balsavimo kabinoje priklauso, ar mano rinkimų teisė bus realizuota, ar ne?“ Su visa politinio egzistencializmo jėga ši dilema iškyla priešais krikščionišką sąžinę.

Tekstas, kurį dabar skaitote, yra asmeninės tragedijos liudijimas. Ne, ne tragedijos antikine prasme, taip pat ne Hamleto ar Fausto tragedijos. Nors, kita vertus, jos esmę galima nusakyti hamletiškai. „Balsuoti ar nebalsuoti?“ – štai klausimas, įkūnijantis šią rinkėjo tragediją. Pasakysiu paprastai – po beveik dvidešimties metų naudojimosi rinkimų teise nematau Lietuvoje nė vienos įtakingos politinės jėgos, kuri turėtų realių galimybių patekti į Seimą ir už kurią balsuoti nebūtų nuodėmė. Gal esu (pasidariau?) per jautrus – neturiu nieko prieš žmones, kurie vis dar vaikšto į rinkimus ir vis dar už ką nors balsuoja, taip pat prieš tuos, kurie balsuoja ir balsuos už valdančiąją partiją, pasisavinusią „krikščionių demokratų“ vardą. (Jeigu kam smalsu, galiu pasakyti, kad paskutiniai Seimo rinkimai, kuriuose balsavau už politinę jėgą, vyko 2000 m. Tuomet, kaip ir 1996 m., balsavau už krikščionis demokratus. 2004 ir 2008 m. balsavau „prieš visus“. 1992 m. buvau labai jaunas radikalas, tad balsavau už „Jaunąją Lietuvą“.) Vyriausybės, kuriai vadovauja šios partijos pirmininkas, socialinė politika krizės metu akivaizdžiai parodė, kad su krikščioniškąja demokratija ši partija mažai ką turi bendro. (Vien tai, kad Kubiliaus Vyriausybėje teisingumo ministro kėdėje sėdi aršus rinkos fundamentalizmo apologetas, taip pat kad Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo žmogus, iš paskutiniųjų bandantis prastumti antikrikščionišką dirbtinio apvaisinimo įstatymą, – klasikinės krikščioniškosios demokratijos idealų šviesoje atrodo kaip tikras skandalas.) Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) etosas yra persmelktas ne krikščioniškosios (visada socialiai orientuotos) demokratijos vertybių, o politinės rusofobijos, kuri, žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, savaime nėra nei gera, nei bloga – tiesiog tai nieko bendro su krikščionybe neturi. Krikščioniškoji demokratija tikrai nėra tai, kad kaip kaulas šuniui yra numetamos Kūčios, už kurias reikės atidirbti (duoklė stambiajam kapitalui), o ministro pirmininko siūlymas Kūčių laisvadienį įteisinti Gegužės 1-osios sąskaita liudija abu su krikščionybe nieko bendro neturinčius dalykus – politinę rusofobiją ir stambaus kapitalo interesų tenkinimą.

O štai formulė, kuri patenkintų mano, TS-LKD šalininkų požiūriu, ko gero, pernelyg skrupulingą sąžinę, yra paprastesnė. Ji atrodo taip: „Ištikimybė Bažnyčios moraliniam mokymui plius progresiniai mokesčiai.“ Partija, savo ideologiją grindžianti abiem šiais stulpais, turėtų stabilų elektoratą, garantuojantį mažų mažiausiai patekimą į nacionalinį parlamentą bet kurioje katalikiškoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje. Akivaizdus tokių partijų deficitas istoriškai „krikščioniškose“ šalyse liudija krikščioniškojo vertybinio vektoriaus politikoje deformaciją, labai apsunkinančią rinkėjo krikščionio politinį pasirinkimą, kuris vis dažniau tampa „mažesnio blogio“, krikščioniškos sąžinės teisme virstančio „tiesiog blogiu“, pasirinkimu. Krikščioniškojo matmens politikoje eroziją sąlygoja dviejų krikščioniškosios demokratijos stulpų (ištikimybės Bažnyčios moraliniam mokymui ir orientacijos į socialinį teisingumą) konfliktas daugumos istoriškai „krikščioniško“ pasaulio partijų ideologijose. Šios erozijos pasekmė yra ta, kad šiandien mes galime kalbėti apie politinę „dešinę“ ir politinę „kairę“, tačiau negalime kalbėti apie „krikščioniškąją demokratiją“ (ir apie „krikščionišką politiką“ apskritai). Tiek politinė „kairė“, tiek „dešinė“ savais keliais, tačiau kryptingai gravituoja link globalios ateities, kurios kitaip nei antikrikščioniška pavadinti neišeina. Kokius gi santykio tarp dviejų pagrindinių krikščioniškąją demokratiją (ir krikščionišką politiką apskritai) steigiančių principų variantus aptinkame istoriškai „krikščioniško“ pasaulio politinių partijų ideologijose?

Pradėsime nuo „kairės“, nes čia daugiau arba mažiau viskas akivaizdu. Europos socialdemokratinių partijų ideologija, būdama sušvelnintu Karlo Marxo mokymo variantu (marksistinės ortodoksijos požiūriu – revizionizmu), perėmė iš marksizmo socialinio teisingumo imperatyvą, kuris Marxo utopijoje pasirodo krikščioniškos išganymo idėjos iškraipymo pavidalu (rojus žemėje – komunizmas). Prisiminkime, kad Marxo projekte viena pagrindinių teisingumo karalystės žemėje įsteigimo sąlygų yra šios karalystės, kaip transcendentinės tikrovės, paneigimas (krikščionybė – opijus liaudžiai – savo pažadais apie anapusinį teisingumą atitraukianti žmones nuo kovos už realaus teisingumo šioje žemėje įgyvendinimą; kaip narkotikas, viena vertus, slopina skausmą dėl socialinio neteisingumo, kita vertus, slopina valią tam neteisingumui priešintis), kas neišvengiamai reiškia ir Bažnyčios moralinio mokymo (kaip kelio į transcendentinį išganymą) besąlygišką atmetimą. Visiems, stebintiems Europos socialdemokratinių partijų politiką, akivaizdu, kad orientacija į socialinį teisingumą čia jungiasi su iš esmės marksistine žmogaus prigimties, žmogaus pašaukimo sampratos dekonstrukcija. Agresyvus marksizmo potencialas niekur nedingo, tiesiog klasių kovos vietą užėmė kova prieš Bažnyčią ir jos ginamą žmogaus prigimties sampratą. Suprantama, kad krikščionis negali atiduoti savo balso už partiją, griaunančią „tradicinę“ (iš tikrųjų – vienintelę tikrą) šeimą, ginančią abortus, propaguojančią apvaisinimą mėgintuvėlyje, homoseksualumą skelbiančią esant tokiu pat normaliu dalyku kaip ir heteroseksualumą, įteisinančią vienos lyties asmenų „santuokas“… Priešingu atveju jis darytų nuodėmę. Tai, kad Lietuvoje šiuo metu rinkimus laimėtų socialdemokratai (jei tikėsime apklausų duomenimis), dar kartą liudija, jog Lietuva tik formaliai yra katalikiškas kraštas. Krikščioniškos sąžinės akivaizdoje Lietuvos socialdemokratai atrodo dar prasčiau už savo kolegas Vakaruose. Progresinius mokesčius jie teikėsi prisiminti tik praradę valdžią, o homofilijos ir meno dekonstruoti „tradicinę“ šeimą išmoko labai greitai.

„Dešinėje“ regime sudėtingesnį vaizdą. Viena vertus, čia esama jėgų, kurioms vienodai svetimi abu krikščioniškąją demokratiją steigiantys principai – tiek moralinis Bažnyčios mokymas, tiek (kitaip nei socialdemokratams) orientacija į socialinį teisingumą. Būtent tokios yra Lietuvos liberalų partijos, kurių ideologijoje sekuliarizmas jungiasi su kapitalo apologija. Tai Mamonos garbintojai par excellence, į viską žiūrintys Aukso veršio žvilgsniu, pradedant alkoholio pramone, baigiant dirbtinio apvaisinimo klinikomis. Jeigu politinio veikimo atskaitos taškas yra krikščioniškos vertybės (o kitaip būti negali, nes priešingu atveju žodis „krikščionių“ partijos pavadinime tėra tuščias garsas), turime pripažinti nemalonią TS-LKD adeptams tiesą – „Tvarka ir teisingumas“ yra kur kas krikščioniškesnė partija už mūsų liberalus. (Sub specie aeternitatis balsavimas už alkoholio įstatymų liberalizavimą vis dėlto yra mažesnė nuodėmė už tai, ką Bažnyčia atvirai ir atkakliai skelbia esant žmogaus žudymu.) Aišku, man gali būti atsakyta, kad TS-LKD vadovybė neturi laiko dalykų vertinti sub specie aeternitatis, nes su krize reikia tvarkytis hic et nunc (čia ir dabar). Vis dėlto TS-LKD plaukimas vienoje koalicijos valtyje su liberalais yra simboliškas. Jis dar kartą iliustruoja mūsų „krikščionių demokratų“ etosą, kurio šerdį sudaro politinė rusofobija ir stambaus kapitalo interesų tenkinimas, tačiau su krikščionybe tai nieko bendro neturi.

Dar kartą sugrįžkime prie visavertės krikščioniškosios demokratijos formulės: „Ištikimybė Bažnyčios moraliniam mokymui ir orientacija į socialinį teisingumą.“ Socialdemokratinių partijų ideologijoje šių pamatinių elementų santykį galima pavaizduoti kaip „– / +“ (arba „ne / taip“). Mūsų liberalizmas perša „– / –“ („ne / ne“) kombinaciją. Tačiau Vakarų „dešinėje“ yra dar ir kita kombinacija, kuri ryškiausiai įsikūnijo anapus Atlanto. Tai JAV Respublikonų partija (o ypač jos neseniai atsiradusi fundamentalistinė emanacija – vadinamoji Arbatos partija). Kiek suprantu, būtent Amerikos respublikonai yra mūsų „krikščionis demokratus“ įkvepiantis pavyzdys. Pasak vieno iš TS-LKD ideologų, „Tėvynės sąjunga tiesiog tampa tokia vienintele ir pirma politine partija, kuri panaši į JAV respublikonus ar Didžiosios Britanijos torius, t. y. skėtine partija, vienijančia platų spektrą įvairių dešinės pakraipos organizacijų.“ (Tai buvo pasakyta po 2010 m. lapkritį vykusio TS-LKD suvažiavimo, kuriame, be viso kito, buvo diskutuojama ir apie partijos „tapatybę“.) Ką tik matėme, kad „dešinėje“ antikrikščioniškas gaivalas gali tarpti ne prasčiau nei „kairėje“. O štai Amerikos respublikonai atspindi priešingą Europos socialdemokratijai kombinaciją „+ / –“ („taip“ krikščioniškoms moralinėms vertybėms, „ne“ valstybės intervencijai į socialinę sritį). JAV politinė sistema, ypač turint omenyje globalinį šios valstybės vaidmenį, krikščioniškai rinkėjo sąžinei meta, ko gero, didžiausią iššūkį. Kalbu tik apie save patį, tačiau šiandien negalėčiau atiduoti savo balso nei respublikonams, nei demokratams, nes ir vienu, ir kitu atveju daryčiau nuodėmę, todėl solidarizuočiausi su ateistu ir anarchistu Noamu Chomsky, kuris prisipažino dalyvaująs tik vietos rinkimuose, kurie dar „lemia šiek tiek pokyčių“. Istoriškai katalikai sudarė svarbią demokratų elektorato dalį. Tačiau dabar, kai ši partija užsikrėtė pavojingiausiomis Europos „kairiųjų“ bacilomis, krikščioniška sąžinė draudžia atiduoti jai savo balsą. Lieka respublikonai? Bet Jėzus perspėja: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16). Mes matome vaisius – Irako krikščionių tragediją. Galime dėkoti George’ui W. Bushui už NATO, tačiau turime pripažinti, kad jo politika Artimuosiuose Rytuose labai pakenkė krikščionybei. Respublikonai tradiciškai yra beatodairiški vieno valstybinio darinio Artimuosiuose Rytuose rėmėjai. Tačiau „vienintelės demokratijos Artimuosiuose Rytuose“ besąlygiškas rėmimas su krikščionybe turi tiek pat mažai bendro, kiek pati krikščionybė – su demokratija. (Lietuvos Vyriausybės vadovas ir TS-LKD pirmininkas, pareikšdamas, jog „nors ir rytoj balsuotų už tai, kad Izraelis būtų priimtas į Europos Sąjungą“, mano nuomone, parodė visišką neišmanymą, kas yra Izraelis, kokia yra ES politika šiame regione, ką ir kalbėti apie tai, kas yra krikščioniškoji demokratija. Kita vertus, premjero gražbyliavimas galėjo būti ir elementarus lietuviškas noras įsiteikti.) Netiesa, kad demokratinė santvarka ir krikščionybė kažkaip ypatingai genetiškai susijusios. Demokratija atsirado iki krikščionybės, pagoniškojoje kultūroje (senovės Atėnuose), o krikščioniškosios Europos kultūros klestėjimo amžiai tikrai nebuvo europinės demokratijos „aukso amžius“. Priešingai – demokratijos iškilimas Europoje (pradedant Prancūzijos revoliucija) vyko krikščioniškosios kultūros nuosmukio fone. Todėl ir „demokratijos eksportas“ nieko bendro su krikščionybe neturi. Demokratijos eksportas gali netgi labai pakenkti krikščionims, į kurių šalį demokratija eksportuojama (ypač jei jie ten sudaro gyventojų mažumą). Kaip galėjo atsitikti, kad prezidento, atvirai deklaravusio savo krikščionišką pasaulėžiūrą, politika Artimuosiuose Rytuose atvedė į tokią apgailėtiną Irako krikščionių (gyvenančių ten jau beveik du tūkstančius metų) padėtį, palyginti su ja jų gyvenimas Sadamo Huseino režimo sąlygomis atrodo kaip pasivaikščiojimas Edeno sode? Atsakymas, man regis, slypi respublikoniškoje formulėje „+ / –“, tiksliau, „minuse“, kuris genetiškai susietas su istorine tikrove, aprašyta Maxo Weberio veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. „Minusas“ yra antikrikščioniška kapitalizmo dvasia, Mamonos kultas, kuris vidaus politikoje priešinasi valstybės socialiniam aktyvumui (Baracko Obamos sveikatos draudimo reforma), tačiau palaiko hiperaktyvią intervencinę Amerikos valstybės elgseną užsienyje – nepaisant visų kalbų apie „vertybinę politiką“ (kuri de facto beveik visada reiškia „demokratijos eksportą“), yra perdėm akivaizdus rūpinimasis Kapitalu, pradedant Volstrito bankininkais, baigiant pusę pasaulinių ginklavimosi išlaidų suryjančiu JAV gynybos biudžetu, už kurio slypi milžiniškas karinis-pramoninis kompleksas, imperija imperijoje, pastarosios užsienio politiką naudojanti kaip savęs pačios išlikimo ir plėtros strategiją. Šešiolika amžių gyvuojanti Chaldėjų bažnyčia tapo godžios kapitalizmo dvasios auka.

Kaip čia yra? Ar, pritardamas Obamos pastangoms reformuoti JAV sveikatos apsaugos sistemą, padarant ją prieinamesnę mažesnes pajamas turintiems amerikiečiams, esu prievartaujamas pritarti demokratams vis artimesnei tampančiai europinei socialdemokratinei prieš „tradicinę“ šeimą ir gyvybę nukreiptai tendencijai? Ar, kartu su respublikonais palaikydamas „tradicines“ vertybes, turėčiau priešintis branduolinio nusiginklavimo sutarčiai ir sveikatos apsaugos sistemos pertvarkai; ar turėčiau nusileisti iki intelektualinio Sarah Palin lygio ir, sekdamas vienos Arbatos partijos gerbėjos pavyzdžiu, užsivilkti marškinėlius su užrašu „Jėzau, jei pats nebesugrįši, bent atsiųsk mums Ronaldą Reaganą“? Mano krikščioniška sąžinė draudžia man balsuoti už socialdemokratus – kol kas vienintelę didelę Lietuvos partiją, atvirai palaikančią progresinius mokesčius. Tačiau ta pati sąžinė yra pakankamai laisva, kad galėtų atsispirti TS-LKD šantažui – daug Lietuvos „krikščionių demokratų“ rinkėjų balsuoja už šią politinę jėgą būtent kaip už „mažesnį blogį“, sutelpantį į formulę „tradicinės moralinės vertybės plius agresyvus ekonominis liberalizmas“ (nesunkiai atpažįstame JAV respublikonų etosą). Mano sąžinės teisme šis „mažesnis blogis“ išsipūtė tiek, kad virto „tiesiog blogiu“, todėl negali tikėtis mano balso.

Prasidėjus XXI a. antrajam dešimtmečiui sąvokos „kairė“ ir „dešinė“ mažai ką tepasako apie santykį su krikščionybe. Tai ypač akivaizdu Europoje, kur turime galimybę stebėti iš esmės nekrikščionišką „dešinės“ atsaką į kai kuriuos fundamentalius nūdienos iššūkius. Turiu omenyje pirmiausia „triukšmą dėl skarelių“ Prancūzijoje ir referendumą dėl minaretų Šveicarijoje. Daug kas neteisingai mano, kad minėti sprendimai yra antimusulmoniški. Ne, jie yra antireliginiai. Brandi krikščioniška sąmonė žino tik vienintelį teisingą „musulmonų problemos“ sprendimo būdą. Receptas skamba taip: „Pradėkite vaikščioti į krikščionių bažnyčias.“ Jei tai darysite nuoširdžiai ir gotika su baroku taps jūsų širdies, o ne vien „istorinio landšafto“ dalimi, minaretai nebebadys akių, o musulmonių skarelės erzins ne daugiau už dominikonės abitą. Esu beveik įsitikinęs, kad absoliuti dauguma tų, kurie balsavo „prieš minaretus“, į bažnyčias arba visai nevaikšto, arba užsuka į jas geriausiu atveju per Kalėdas ir Velykas – kaip, tikriausiai, ir dauguma tų „dešiniųjų“, kurie Lietuvoje žavėjosi „šveicarų drąsa“. Tie, kurie draudžia skareles, norėtų uždrausti ir kryžius. Jeigu vieną gražią dieną Prancūzijos katalikai pradėtų masiškai plūsti į bažnyčias, valdančiuosius, ko gero, apimtų dar didesnis mistinis siaubas negu skarelių akivaizdoje. Reikia gerai įsisąmoninti – prieš skareles ir minaretus sukilo ne kažkokios „tradicinės“ Europos jėgos, tai nėra sugrįžimo prie Europos tapatybės, jos „šaknų“ pradžia. Dvasia, kuri priešinasi skarelėms ir minaretams, jau daugiau kaip du šimtmečius kovoja prieš Bažnyčią Europoje. Šios dvasios požiūriu, blogai, kad „musulmonai nesiintegruoja“. O mano požiūriu – labai gerai, kad musulmonai nesiintegruoja. Iš tikrųjų – į ką gi jie turėtų integruotis? Į, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „nuodėmės struktūras“, „mirties kultūrą“, abortų, eutanazijos, apvaisinimų mėgintuvėliuose, viešnamių ir gėjų paradų civilizaciją? Į žmogaus prigimties ir jo transcendentinio pašaukimo dekonstrukciją? Tokios „musulmonų integracijos“ gali norėti bet kas, tik ne krikščionis.

Katalikiškas mokymas apie laisvę ir malonę suponuoja tokią istorijos (ir kultūros) sampratą, pagal kurią istorinis-kultūrinis procesas yra tokia realybė, kurioje susitinka ir bendradarbiauja (arba ne) dvi laisvos valios – dieviškoji (malonę teikiančioji) ir žmogiškoji (malonę priimančioji arba atmetančioji). Tiek, kiek politikoje galioja imperatyvas paisyti savo sąžinės balso (o krikščionybė moko, kad šis imperatyvas galioja visur), politinių sprendimų priėmimo sritis yra tokia pat dieviško-žmogiško veikimo sfera. Ilgus šimtmečius platieji visuomenės sluoksniai (absoliuti visuomenės dauguma) buvo nušalinti nuo politinių sprendimų priėmimo. Demokratinė visuotinė rinkimų teisė tokią galimybę suteikė. Tačiau kartu krikščioniška sąžinė susidūrė su iššūkiu, kurio anksčiau nepažinojo, kuris ir šiandien nėra pakankamai įsisąmonintas. „Mažesnio blogio“ pasirinkimo problema krikščioniškai rinkėjo sąžinei kelia fundamentalų egzistencinį klausimą: „Kiek toli galiu eiti sudarinėdamas kompromisus su savo sąžine ir balsuodamas už blogį?“ Krikščioniškosios demokratijos nuosmukis, pasireiškiantis aptartų krikščioniškąją demokratiją steigiančių principų erozija, tiek JAV, tiek Lietuvos, tiek apskritai daugumos „demokratinio pasaulio“ valstybių partinės sistemos „mažesnio blogio“ problemą radikalizuoja taip, kad šių eilučių autoriaus krikščioniška sąžinė pradeda kvestionuoti dalyvavimo rinkimuose prasmingumą. Yra ir kita problema, kurią galima pavadinti „juodojo maginio valios virsmo problema“. Jos esmė ta, kad „mažesnio blogio“ pasirinkimu grindžiamose daugiapartinėse sistemose krikščionio rinkėjo (kurio asmeninės valios atsakas į Dievo kreipimąsi yra „taip“ Bažnyčios moraliniam ir socialiniam mokymui) balsas (taip pat laisva valia atiduotas) galų gale po balsavimo parlamente (po politinės valios pareiškimo) gali virsti „ne“ Bažnyčios moraliniam ir socialiniam mokymui konkretaus įstatymo pavidalu. Ar tokiu atveju krikščionis rinkėjas netampa galutinio (politinės valios realizuoto) blogio bendraautoriu? Ar pro-life judėjimo aktyvistas, balsuodamas už karinga retorika pasižyminčius respublikonus, netampa atsakingas už respublikonų administracijos pradėtą (kalbu hipotetiškai) karą prieš Iraną ir už šimtus tūkstančių šio karo aukų? Tai labai rimti klausimai, iliustruojantys, kokiu mastu krikščioniška sąžinė yra „mažesnio blogio“ sistemos įkaitė. Šiandien, kai daugumos „demokratinio pasaulio“ šalių parlamentai vis labiau darosi žmogaus prigimties dekonstravimo laboratorijomis, krikščioniška rinkėjo sąžinė turi būti ypač budri. Neagituoju TS-LKD gerbėjų nebebalsuoti už šią politinę jėgą. Galų gale jų pasirinkimas nėra pats blogiausias. Tik siūlyčiau pagalvoti (ir sąžiningai sau atsakyti), ar, socialdemokratų, liberalų ir šoumenų pastangomis priėmus „tradicinei“ šeimai arba gyvybei nepalankų įstatymą, mūsų „krikščionys demokratai“ išdrįstų palikti valdančiąją koaliciją, ar vis dėlto nugalėtų „stabilumas“, nes TS-LKD prioritetas visgi yra tam tikros ekonominės filosofijos gynimas? O apie tai, kokia šeimos samprata yra teisinga ir ar embrionas yra žmogus – na, apie tai sužinosime (jei apskritai sužinosime) aname pasaulyje (jei toks apskritai yra). Man atsakymas atrodo gana aiškus.

Nenorėčiau, kad šis rašinys būtų suprastas kaip nihilizmo propaganda. Neagituoju kitų nebalsuoti arba balsuoti „prieš visus“. Čia išdėstytos mintys buvo išteisintos mano sąžinės teisme. Kiekvienas turi priimti sprendimą pats asmeniškai. Tik noriu pakartoti banalų perspėjimą: „Žiūrėkite, už ką balsuojate.“ Kai absoliuti dauguma žmonių negalėjo daryti jokio poveikio politiniams sprendimams (o taip buvo didžiąją žmonijos istorijos dalį; ką ten didžiąją – beveik visada), atsakomybė už blogį, kurio niekada netrūko politikoje, pirmiausia tekdavo valdančiajam elitui. Šiandien „demokratiniame pasaulyje“ valdantieji elitai yra renkami, todėl atsakingųjų už pasaulinį blogį skaičius nepaprastai išaugo. Kiekvienas balsas, atiduotas už partiją, dekonstruojančią žmogaus prigimtį, už politiką, inicijuojantį naują karą, yra lašas į pasaulinio blogio vandenyną. Daugiapartinėse sistemose, kuriose nėra visaverčių krikščioniškų partijų, sistemose, kurios gundo krikščionį rinkėją eiti į kompromisą su sąžine, labai svarbi tampa krikščioniška „dvasių skyrimo“ dovana. Kai viename asmenyje jungiasi kova prieš tautos girdymą ir „tradicinės“ šeimos dekonstrukcija, kai apeliavimas į tradicines krikščioniškas vertybes žengia išvien su fanatišku pasipriešinimu „socialistinėms Obamos reformoms“, reikalingas dvasinis skalpelis, atskiriantis Dievo dvasią nuo šėtono dvasios. „Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Jokios klastos, jokių kompromisų su sąžine išpažįstant ir įgyvendinant Bažnyčios moralinį ir socialinį mokymą. Tačiau šiame klaidžiame ideologijų pasaulyje krikščionis turi būti pasirengęs pačioms netikėčiausioms, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, keistoms, daug ką gal net papiktinančioms dvasinėms koalicijoms. Jis turi solidarizuotis su anarchistais kovoje prieš rinkos fundamentalistus ir globalaus Kapitalo primetamą vergiją, su žaliaisiais – siekdamas pažaboti žmogaus godumą ir pasipriešinti beatodairiškam Dievo sukurto pasaulio niokojimui, su musulmonais – atidarydamas bendrą frontą prieš tuos, kurie niokoja Dievo sukurtą žmogaus prigimtį ir vietoj „Dievo paveikslo ir panašumo“ perša eilinę europinę utopiją, nevaržomai save patį pagal savo įgeidžius kuriantį ir perkuriantį, savo palikuonis pasigaminantį pusdievį (arba po Dievo mirties įsiviešpatausiantį antžmogį, kaip skelbė vienas į gyvenimo pabaigą išprotėjęs vokietis).

Įeidamas į balsavimo kabiną, krikščionis įžengia į dykumą, kurioje prieš du tūkstančius metų Išganytojas susitiko su Gundytoju. Jeigu jis įsiklausys į vidinį savo sąžinės balsą, jis būtinai išgirs dykumos dvasios šnabždesį: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Jei bus tvirtas, jis kartu su Mokytoju tars: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Ir padarys savo pasirinkimą.